„Pirties erdvėje vyko įvairios apeigos, sveikatinimasis, veiksmai nuo žmogaus gimimo iki mirties. Tad pirtis savotiškai prilyginama moters gimdai – ateini į gyvenimą pirtyje ir, išeidamas iš gyvenimo, į ją sugrįžti. Tai – vartai, kurie įsipina į mūsų egzistenciją nuo pradžios iki pabaigos.
Apeiginėje pirtyje sukursime švarų, tyrą vyksmą tik tuomet, jei pagarbiai žvelgsime į visus dalyvaujančius gamtos pradus. Neatsitiktinai senuose papročiuose kalbamasi su ugnimi, vandeniu, medžiu, nuo kurio skiniesi šakeles ir riši vantą... Kreipiamasi pagarbiai, nes tai – gyva“, – pasakoja masažuotoja, psichologė, pirties perdavimo meno puoselėtoja JUSTINA MASLAUSKAITĖ.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Pirtis Lietuvoje išgyvena atgimimą, netgi kai kur tapo mada. Tiesa, daugumai tai tik sveikatinimosi būdas, tačiau yra žmonių (Jūs – tarp jų), turinčių visai kitokį suvokimą apie pirtį?
Esu įsitikinusi, kad pirtis – žymiai daugiau nei tik sveikatinimosi veiksmai fiziniam kūnui. Tai ypač senos kilmės reiškinys, kuriam mažiausiai keli tūkstančiai metų iki Kristaus. Ieškant pačios seniausios pirties kilmės, perdavimo (tradicijos), spėjama, kad tai buvo urvai po žeme, kur žmonės atėjo išlikti, išgyventi. Jie ėjo šildytis, šildė gyvulius, su tuo susijęs ir gyvenimo būdas. Joje vykdavo maisto gaminimas, sveikatinimasis, šventinimas, švarinimasis, aukojimas, apeigos. Ir tai – gerokai daugiau, plačiau ir prasmingiau, nei matome dabar – sveikatinimasis, įspūdžių kūrimas ir netgi žmogaus užtvindymas į pirtį atsineštomis įvairiomis priemonėmis.
Materija nuo dvasios nėra atskiriama, nuo seno žmogus turi ne tik fizinį kūną. Pirtis – ne tik sienos, urvas. Tai ir metafizika, mikrokosmosas, kurį formuoja labai daug pradų. Į tai įsipina labai daug žmogaus gyvenimo elementų, kuriuos jis kūrė, palydėjo pirties erdvėje, kurioje vyko įvairios apeigos, sveikatinimasis, gimties priėmimas ar mirusiojo nuprausimas. Tad pirtis gali būti savotiškai prilyginama moters gimdai – ateini į gyvenimą pirtyje ir, išeidamas iš gyvenimo, į ją sugrįžti. Tai erdvė, kur šilta, tamsu ir drėgna. Tai – vartai, kurie įsipina į mūsų egzistenciją nuo pradžios iki pabaigos.
Ką vadinate apeigine pirtimi, ar tai skirta ir kūnui, ir dvasiai?
Taip. Suprantant apeigą kaip eigą, tėkmę. Pirtis, kuri turi struktūrą, pasiruošimą, pradžią, eigą, pabaigą. Žmonės, teigiantys, kad pirties apeigos – nesąmonė, o atlieka tik fizinio kūno sveikatinimąsi iš esmės patys to neįvardydami, nė nepagalvodami, taip pat atlieka tam tikrą apeigą. Iš lietuvių gyvenimo smarkiai išstumiamas suvokimas, kas ta apeiga, nors nuo seno gyvenome su apeigomis, šventų veiksmų tvarka ir seka.
Apeiginė pirtis – tarsi kosmoso dalelytė. Ir žmogaus gijimas vienaip ar kitaip čia vyksta.
Vienas po kito eina tam tikri veiksmai, būvių kaita, procesas, per kurį patiriame virsmą.
Pirties erdvėje būnu su žmonėmis, palydžiu juos, vyksta apeiga. Kai kurie žmonės bijo žodžio „gydymas“, bet, nori ar nenori, tai vyksta, patiriame tam tikrą procesą. Turime ketinimą, pirtyje naudojame tam tikrus pamatinius pradus (elementus) – vandenį, ugnį, akmenį, garą, medžius ir žoles. Taip pat svarbi erdvė, kurioje pirtis stovi, metų, dienos laikas, mėnulio keitimosi tarpsniai...
...ugnis, vanduo, dar oras ir žemė, rečiau minimas eteris – visi pradai kartu?
Taip, visa tai randama pirtyje. Apeiginė pirtis – tarsi kosmoso dalelytė. Ir žmogaus gijimas vienaip ar kitaip čia vyksta.
Vienas po kito eina tam tikri veiksmai, būvių kaita, procesas, per kurį patiriame virsmą. Ir kai atliekama apeiga, svarbu žinoti, kodėl tai daroma, kokia jos paskirtis? Ar šiaip sau pasėdėti, pabūti? Dažniausiai kalbame ir galvojame apie palaiminimą, kažkokį sveikatos pagerėjimą, gyvenimo virsmą, didžiąsias mūsų šventes – Kupoles, Lygiadienius, ilgiausią naktį, ilgiausią dieną.
Turime labai daug progų, o tam reikia erdvės, kur tai galėtume palydėti, sutikti, pašvęsti, pašventinti, paaukoti, pagarbinti. Gal mano asmeninė šventė, gal negaluoju aš, gal mano psichika, kūnas, santykiai? Galbūt renkuosi užbaigti vieną ir pradėti kitą gyvenimo tarpsnį. Ir pirtis gali būti ta erdvė, kur atliksime apeigą ir vesime žmogų per virsmą.
Papasakokite ir materialių detalių apie apeiginę pirtį. Tai, ką pasakojate ir suprantama, ir nesuprantama, tarsi neapčiuopiama.
Esu susipažinusi su tolimos Šiaurės, labiausiai su suomių, pirties papročiu, kultūros perdavimu (tradicijomis). Nors svarbu pastebėti, kad tradiciją jie turi išsaugoję savame folklore, kasdienėje ar apeiginėje pirtyje ir šiauriečiams tenka daug prisiminti žinių, kurias mes, baltai, turime prieinamas.
Pirmosios pirtys, minėjau, buvo kuriamos urvuose, olose po žeme. Dabar sakome, kad pirtis – moters įsčios, tuomet tai galėjo būti suvokiama kaip lokio, meškos urvas. Meška rasdavo vietą, „lizdą“ peržiemoti, susikurti šilumą. Žmogus taip pat susikurdavo tokią erdvę.
Vienas senųjų papročių – pasiruošti lokio medžioklei. Prieš medžioklę Šiaurės žmonės atlikdavo pasirengimo apeigą. Tai buvo žodžiai, dainos, apsivalymas, to gyvūno atsiprašymas.
Vėliau, kylant pirtims virš žemės, jas statant iš medienos, Šiaurėje (pvz., Suomijoje) buvo išlaikomas ryšys su lokiu, pavyzdžiui, per pušį, kai būtent šį medį naudodavo pirties sienų statybai, nes pušis buvo siejama su lokiu. Tai tik trumpas pavyzdys, kaip viskas susiję.
Senoji pirtis dažnai galėjo būti atliekama konkrečiam tikslui, turėjo labai daug veiksmų, papročių, dainų ir užkalbėjimų. Dabar ji pakitusi, priimtinesnė šiuolaikiniam žmogui, nes mes nekasame urvų po žeme, nebent smalsumui patenkinti ar naujai patirčiai išgyventi. Turime ant žemės stovinčias pirtis su kaminu, per kurį rūksta dūmai, pečių. Tiesa, galybę modernesnių pirčių rasime šiandien, kai kurių statymo ir konstravimo būdai atitinka senuosius papročius.
Dabar kreipiame dėmesį į save, savęs paiešką, į ryšį su gamta. Kaip pasitelkę pirtį, gamtos pradus galime vesti save per gyvenimo virsmus, nes dabar esame didžioji dalis, visiškai atsiskyrę nuo gamtos. O dėl pirties galime padėti sau grįžti į save.
Apeiginei pirčiai labai svarbus pasirengimas. Ant kokios žemės ji stovi, kokie medžiai greta, koks vanduo – tvenkinys, upė, ežeras, jūra, o galbūt šaltinis. Koks metų laikas, mėnulio kitimo tarpsnis, žmogaus gyvenimo laikotarpis – vaikystė, paauglystė, branda, senatvė? Kokia pirties reikšmė plačiąja prasme? Jei šiltasis laikotarpis, neatsitiktinai surinktos šakos.
Svarbus vyksmas (procesas), kaip parengiu vantą pirčiai. Tam svarbu suvokti ir jausti ryšį su konkrečiu augalu, kaip jis sąveikaus apeiginėje pirtyje. Prieš eidama užmezgu ryšį su erdve, kur auga miškas, medžiai, augalai. Juk ta vieta – tų augalų namai, o aš ten svečias.
Tikiu, kad taip darydavo senoliai, protėviai, kurie dar paprašydavo leidimo eiti į tą mišką, nuskinti augalą. Prieinu prie medžio ir klausiu, ar galiu paimti tavo šakų, ar galiu jas panaudoti tokiam ir tokiam tikslui? Pajauta pasako, ar galiu skinti nuo šito ąžuolo, beržo, obels, lazdyno, ar eiti prie kito medžio. Lygiai taip pat turėtume užmegzti ryšį su žolynais, augalais. Visu savo dėmesiu, sąmone kurti ryšį su konkrečiu augalu. Vyksta augalo užkalbėjimas, kurį naudosiu pirtyje. Ir posakis, kad pirtyje yra geriausios kokios nors konkrečios vantos, – klaidinantis.
Kodėl?
Prieš pirtį svarbu žinoti, kokiu tikslu ir kam naudosiu augalą ir iš jo surištą vantą. Tuomet galiu pasitelkti daugybę augalų, medžių, žinodama, kam ir kokiu tikslu atlieku tą apeigą, ko žmogui tuo metu reikia.
Ąžuolas itin stiprus medis užmegzti dvasinį ryšį su kosmosu. Tai mūsų gyvybės, stiprybės, dvasios ir mūsų kultūroje vienas labiausiai garbinamų medžių. O Šiaurėje nėra ąžuolų! Ir jei teigsime, kad yra tik taip, o ne kitaip, jei naudosime ąžuolą tik energijai įkrauti, įpūsti, atsistoję prie bet kurio ąžuolo galime labai suklysti. O jei reikia ne įkrauti, o iškrauti naštą, neigiamą energiją?
Prieš pirtį svarbu žinoti, kokiu tikslu ir kam naudosiu augalą ir iš jo surištą vantą. Tuomet galiu pasitelkti daugybę augalų, medžių, žinodama, kam ir kokiu tikslu atlieku tą apeigą, ko žmogui tuo metu reikia.
Beržas taip pat labai stiprus ir Šiaurėje mėgstamas medis. Pas mus beržas – taip pat gyvybės medis, labai sušildantis, jo vantos – vienos karščiausių, valo pirtį. Svarbus kiekvienas judesys, vyksmas, tikslas, ketinimas, ką su juo norime daryti.
Dažniausiai žinome ąžuolo, beržo ar švelnias, moteriškas, vėsinančias liepų vantas. Gal kartais kas nors kadagio atsineša iš miško. O kodėl negalime į pirtį atsinešti šermukšnio? Medis, kuris galėtų prisidėti prie žmogaus apsaugos, namų, šeimos santykių. Jis gali valyti, įkrauti. Turime didelę medžių įvairovę: drebulės, alksniai, uosiai, skroblai, lazdynai, įvairūs krūmai ir kt. Nesuklysime manydami, kad visų rūšių medžių šakas galime naudoti pirtyje, tačiau jų paskirtis gali būti įvairi ir nėra nei geresnių, nei blogesnių.
Augalai turi labai stiprias galias, savo biochemija gali padėti žmogui. Tiksliai žinoti, koks medis kam galėtų pasitarnauti, iš vienos pusės puiku, tačiau nevertėtų prisirišti prie vienos reikšmės ar paskirties, neapribokime savęs. Būnant prie augalo svarbi pajauta.
Svarbu, į kokį mišką ar gojų nueisiu, ką tie medžiai tuo metu toje vietoje man kalbės. Ir gal atsinešiu tik kadagį, kurį galiu panaudoti labai tikslingai – valyti, sveikatintis ar įsikrauti, stiprinti. Kai bendrauju su augalu, prašau, kad jis patarnautų, veiktų kartu, į jį patenka labai daug pradų.
Svarbu atkreipti dėmesį, kokie augalai dominuoja erdvėje, kurioje ketinama kurti pirtį. Kurio augalo galios yra susikaupusios daugiausia. Šalia to turėtume mokėti ir pasitikėti gamta, esančia šalia, ir joje rasime tai, kas mums tuo momentu yra reikalinga. Kartais nutinka taip, kad atrandame netikėtą augalų derinį, belieka jį išmintingai panaudoti.
Jeigu šaltuoju sezonu vantos yra perkamos iš jas rišančių žmonių, svarbūs tie patys elementai: ryšys su augalu ir jo gimine, dėkingumas, pajauta, kaip konkrečioje pirtyje augalas galėtų pasitarnauti.
Baigdama pirties apeigą būtinai padėkoju, neišmetu vantų į šiukšliadėžę, nenaudoju antrą kartą. Juolab kai naudojame jas gydyti. Dėkodama aukoju jas ugniai.
Kokią įtaką apeiginei pirčiai turi šaltinio, šulinio ar gręžinio, iš čiaupo bėgantis vanduo?
Žodžiais to neįvardysi, tai asmeniškumas ir pajauta. Kas mums yra tekanti upė ir pelkė, kur vanduo telkšo? Žinoma, kiekvienas vandens šaltinis labai turtingas ir vertingas, bet remdamasi senosiomis kultūromis klausčiau, kas yra „mano vanduo“? Mano šaltinis, mano upė, mano jūra arba vanduo, esantis arčiausiai žemės, ant kurios stovi pirtis. Ten, kur augau, kur gimiau, mano santykis su konkrečiu vandeniu. Taip, vandens molekulė gal bus ta pati, vanduo yra vanduo ir juo galime šventinti, laiminti, įkrauti, prašyti, užkalbėti, paleisti su garu į gyvenimą ir kosmosą. Bet jei turime ryšį su vietove, vandens šaltiniu, emocinį santykį, turime to vandens galią. Šiaurės Suomijoje ir kitose kultūrose, kur labai daug vandens išteklių, ežerų kaip jūrų, kreipiamasi į konkretų vandenį ir su visa pagarba sakomas to vandens, telkinio vardas.
Ir kiekvienas konkretus ežeras turi ne tik vardą, bet ir galią, sergėtojus, konkrečius paukščius, kurie suka lizdus tik to vandens pakrantėje. Ar konkrečius akmenis, stūksančius prie to ežero ir naudojamus kitoms apeigoms, kurias galbūt atlieka šamanas, atsisėdęs būtent toje, bet ne kitoje vietoje.
Taip, tas vandens šaltinis mistifikuojamas, bet savo būtimi jis reikšmingas toje erdvėje. Todėl nėra išankstinių maldų, jos vyksta tada, kai šventiname tą vandenį ir įgaliname jį naudoti tam tikrame vyksme, šiuo atveju – pirtyje.
Ar kuo nors skiriasi pirtis vyrams ir moterims? Ar tai priklauso nuo ketinimų, nes apeiginėje pirtyje dingsta vyriškumas ir moteriškumas?
Puikus ir aptarimo vertas klausimas, bet kategoriškai neteigčiau. Esu atsargi kalbėdama su dabar labai populiariais teiginiais „vyriška“, „moteriška“. Taip, pasaulyje kiekviename iš mūsų veikia ir dvi energijos, kiekvienoje ląstelėje jos šoka tarpusavyje.
Senose kultūrose teigiama, kad pirtis yra labai stipriai moteriška erdvė, moteriška energija. Bet kartu nuo seno daugybė gyduolių ir šamanų, žiniuonių būdavo vyrai, kurie pirtyje atlikdavo savo darbus.
Grįžtant prie vyrų ir moterų, stebėčiau, kokia draugija, mišri, vyrų ar moterų? Koks ketinimas? Kad ir kaip būtų, jėgos pirtyje neturi būti. Net jei naudojamos vantos ir atliekamas intensyvesnis, smarkesnis pėrimas, turi būti išlaikoma darna su kūnu ir tam tikras švelnumas, pagarba.
Yra žmonių, kurie prašo aštresnių pojūčių, kiti mėgsta švelnumą. Bet pirtis yra gerokai daugiau nei pojūčio aštrumas, įspūdis. Požiūrį „tai bent“ sprendžiant apie pirtį linkėčiau padėti į šalį ir pažvelgti, į kokią erdvę patenkame. Skaitykite ir savo kūną. Kaip ir pirtį laikau šventove, taip ir kūną, medį ir viską gamtoje.
Šiuolaikinis žmogus paima viską aplink save kaip savaime suprantama, galvodamas, kad tai jo ir visa tai jam turi tarnauti. Tai nėra teisinga. Kūnas, kaip ir pirtis, ugnis, vanduo, augalas ir viskas, ką ten atsinešame, nėra daiktai. Dažnai žmogus neįvertina išteklių, kuriuos ima iš gamtos.
Apeiginėje pirtyje sukursime švarų, tyrą vyksmą tik tuomet, jei pagarbiai žvelgsime į visus dalyvaujančius gamtos pradus. Neatsitiktinai senuose papročiuose kalbamasi su ugnimi, vandeniu, medžiu, nuo kurio skiniesi šakeles ir riši vantą... Kreipiamasi pagarbiai, nes tai – gyva.
Nuo seno, iki religijų atėjimo, mūsų tautoje buvo teigiama, kad gamtoje viskas gyva – akmuo, medis, žolė.
Lygiai taip pat yra ir Šiaurėje, kur buvo išsaugota daugiau kreipinių, užkalbėjimų, posakių, mįslių. Įdomu, ar pas mus išliko kokių dainų, būtent atliekamų pirtyje ir skirtų kokiai ugniai ar jos žiežirbai? Tai darome turbūt iš pajautos ir to pakanka, nes mūsų kūnas ir tai, ką jame talpiname, jei kuriame su juo ryšį, visiškai pajėgūs įvardyti savo žodžiais. Vanduo, Ugnie, Ore... Bet svarbu ne pavadinimai, o užmegzti ryšį su konkrečia ugnimi konkrečioje erdvėje, konkrečioje pirtyje.
Kai į pirtį ateina žmogus, palaikome santykį su vienu ar kitu pradu. Mes kuriame erdvę, kur žmogus gali būti vienoje ašyje su tuo, kas tuo metu vyksta pirtyje. Su ugnimi, vandeniu, garu. Tai tampa vieniu. Aš nesu kažkas atskiras, jei ateinu į tos pirties glėbį, įsčias, esu tos kūrybos dalis. Apeiginėje pirtyje svarbu bendrystė, ryšys, vienis. Šie elementai svarbūs bet kurioje pirtyje.
Apeiginėje pirtyje turi būti viską pasakanti tyla ir tik vedančiojo giesmė ar žodis?
Mums reikėtų mokytis, kad pirties garinė yra šventa erdvė. Tai nėra ta pati kasdienė erdvė. To, ką ir kur valgome, geriame, kvatojame, aptarinėjame, šnekame, neatsinešame į pirties garinę. Šventoje erdvėje yra tyla. Tai nereiškia, kad negalima tarti žodelio, bet yra išlaikomas šventumas, pagarba. Ir vedlys turi duoti tokį virpesį.
Neseniai matėme filmą „Pirties seserys“. Ten daug kalbėjimo, tačiau jame daug šventumo. Kai nesitaškoma, bet einama į gylį. Kalbama, kas skauda, ką norisi paleisti, iškalbėti, kiti pagarbiai klauso, nekomentuoja, neteisia, nevertina. Tų šnekų gali būti, būna ir kartais reikia. Tiesa, svarbu, kokia apeiga – prausynos, nuotakos palydėjimas į santuoką, moters palydėjimas į gimdymą, kalbų bus, bet jos tikslingos. Žodis turi galią.
Aš nesu kažkas atskiras, jei ateinu į tos pirties glėbį, įsčias, esu tos kūrybos dalis. Apeiginėje pirtyje svarbu bendrystė, ryšys, vienis. Šie elementai svarbūs bet kurioje pirtyje.
Gali būti kažkoks moters laikotarpio, pavyzdžiui, motinystės uždarymas, kai ji pagimdė vaikų tiek, kiek norėjo, baigėsi menstruacijos ir prasideda menopauzė. Tuomet labai svarbu iškalbėti, palikti tai čia, nusiprausti ir eiti į virsmą, kitą tarpsnį.
Galite papasakoti detaliau, kaip tai vysta, pavyzdžiui, Jūsų paminėtos prausynos?
Svarbu, koks tos moters santykis su pirtimi, ar joje lankosi, ar pripratusi prie pirties aplinkos, šilumos. Kiek laiko iki gimdymo – mėnuo ar savaitė? Ar bijo pirties, šilumos ar dar ko nors? Išskirtiniais atvejais sprendi, ką daryti, nors bet kuriuo atveju pirtis nedaroma karšta, nes turi labai aiškią paskyrą – moterį nuprausti, parengti motinystei ir palaiminti.
Išprausti – tai iššukuoti iki plaukų galiukų tą, kas jai liko kaip našta, tą, ką reikia paleisti. Atgaivinti, nuplauti pečius, nugarą, delnus, kojas, visą kūną išminkštinti, išmasažuoti, išglostyti – padėti jai nusiimti naštas, kurių ji turėjo. Kai moteris jaučiasi, kad prisirpo ir pasirengusi gimties etapui. Prausynos vyksta ne prieš pat gimdymą, o kai ji pereina į tą laikotarpį, į savo gelmę, dvasinę erdvę ir tai užtrunka bent kelios savaitės iki gimdymo. Tuomet susirenka būrys moterų, kurios palydi pasitelkusios pirtį. Jei žvelgsime į senus laikus, tai buvo švariausia, o gal ir vienintelė švari erdvė. Ten žmonės prausdavosi, gydydavo ir kuriam laikui palikdavo net miruolius.
Mums visiems svarbu patikėti, kad pirtyje apeigą galime kurti kiekvienas, žinant principus ir turint tam tikrą tikslą (nuprausti, pereiti, palaiminti). Mus supančios gamtos galios yra visada šalia, jei gebame kurti ryšį su jomis, galime jas ir pasitelkti.
Teigiama, krikščioniškos šalys stebėdavosi iš mūsų erdvės atvykusiais vytingais-vikingais, kad jie itin švarūs ir kas savaitę lankydavosi pirtyje.
Pirtis susijusi su švara ir tyrumu. Mūsų fizinis lygmuo, su kuo siečiau kūno sveikatinimą, visiškai neatsiejamas nuo dvasinio. Negalime imti ir nubrėžti linijos, atskirti. Tai nėra atskiriama. Ir teigiantys, kad apeigos, papročiai yra nesąmonė, klysta. Kartu atliekantys apeigas, bet nurašantys materiją, irgi klysta.
Iš kur atkeliauja į pirties erdvę dievybės, kaip tai kuriasi? Pirčiukai, nykštukai, gnomai? Žmogus pastebėjo, kad ten susipina kasdienybė ir magija. Magijos pirtyje labai daug ir tai įgauna kažkokį pavadinimą bei tampa šventa, neatskiriama.
Ar teko pirtyje atlikti apeigą mirusiajam?
Ne. Įdomu, ar Lietuvoje tai vyksta dabar, nors tai atlikdavo senovėje. Įdomu, ar suomiai tai daro? Nežinau. Galbūt jei žmogus miršta savo erdvėje, turi pirtį, artimieji ten atlieka šią seną apeigą.
Tai ir praktika – švara ir šventumo elementas. Iš pirties išėjai, į pirtį ir grįžti, palydėjimas į kitą tikrovę. Netgi su krikščionybe atsiradus šėtonui, teigdavo, kad kur kur, bet į pirtį jis neateis. Pirtis yra šventa, ypatinga.
Šiaurėje ir dabar kalbama apie protėvių buvimą pirtyje. Ta vieta, kur atlikdami apeigą esame kartu su protėviais. Kai kreipiamės į pradus, taip pat kreipiamės pirtyje ir į protėvius. Pirtis gali būti kuriama, skiriama ir mūsų protėviams.
Šiaurietiškose ir kitose kultūrose labai svarbus ne jėgos, o galios pradai. Tai ateina ir per protėvius, ir per augalus. Visi tą puikiai juntame. Vienoje nedidelėje erdvėje susirenka didelis galios šaltinis. Ir tai panaudojame laiminimo, aukojimo, gydymo tikslams. Su vanta atsinešame medžio ir visos jo giminės galią, su kita – kito medžio galią. Mes įgaliname save kaip būtybes. Ir pirtis neretai būna tarsi paskutinė pagalbos erdvė.
Lapkritį turime Vėlines, suomiai – Kekri. Tuo metu jie kuria dūminukę, nukloja taką eglišakėmis iki pirties, kad ne tik patys nueitų, bet ir protėviai, kurie turi būti sutikti, kaip lygiavertis svečias ar pats geriausias draugas.
Kokių klaidų, jei galiu įvardyti šiuo žodžiu, darome pirtyje ar ko neturėtume daryti?
Vienos yra taisyklės, kai kalbama tik apie sveikatinimosi pirtį, bet jei kalbame apie gilesnius dalykus, apeiginę pirtį, pasikartosiu, – pagarba ir nepagarba. Ne paviršutiniškas pasakymas – gerbiu. Pagarba prarandama, kai nekuriame santykio su pradais. Manome, jei esu žmogus, viską naudoju, ką tik užsinorėjęs ir tik nuo manęs priklauso apeiga.
Tai – puikybė, nes čia esi tik svečias ir kažką padaryti esi įgalus tik kitų pradų padedamas. Toks žmogus save atskiria nuo gamtos, nes, jei jis darnus, pagarbus gamtai, mato, kad viskas, kas aplink yra gyva, šventa ir tą medžio, augalo, vandens energiją gali panaudoti kokiems nors tikslams.
Pirtyje neturėkite savanaudiškų norų, ketinimų, nes jos energija labai stipri. Tai turi būti gryna, tyra. Kuo mažiau kokteilio, mišrainės. Iš noro padaryti „tai bent“ apeigą žmogus dažnai prisigalvoja visokių dalykų.
Pavyzdžiui, priemonė – druska. Naudokime ją gryną, augalą – tikrą. Jei kalbame apie kokią nors energiją, ketinimą, nemaišykime kelių medžių šakų į vieną vantą. Naudokite skirtingas skirtingų medžių vantas, bet ne vieną vantą iš skirtingų medžių. Beržinė vanta – iš beržo, jei jausiu, kad reikia liepos, imu liepos vantą. O būna, naudoja vantą ar šluotelę iš septynių augalų. Bet jei jau maišomos žolės, jos turi derėti tarpusavyje.
Pirtyje neturėkite savanaudiškų norų, ketinimų, nes jos energija labai stipri. Tai turi būti gryna, tyra. Kuo mažiau kokteilio, mišrainės. Iš noro padaryti „tai bent“ apeigą žmogus dažnai prisigalvoja visokių dalykų.
Žinoma, svarbu, ką valgome, kokią arbatą geriame, kokie esame prieš pirtį, ar bėgome, rijome ir įgriuvome į pirtį, ar pasitinkame ją ramiai, pagarbiai? Vartokime daugiau skysčių, lengvo maisto, jei einame apsivalyti, palengvėti giliąja prasme. Jei prisivalgome – atsiranda priešprieša. Ir svarbu, ką valgome po pirties.
Dažna klaida, kai žmogų skubiname, trumpiname vyksmą. Dirbame su garu, šiluma, tad jei staigiai užkaitiname, kūnas patiria šiluminį šoką. Jei nori sušilti, turi sušilti kaulai, bet ne nusvilti oda. Ir dažnai nesušildome giliausių kūno sluoksnių, bet persikaitiname.
Apeiginėje pirtyje netinka būti su rankšluosčiais ar maudymosi kostiumėliais?
Lietuvoje yra gana daug nuogumo, palyginti su kai kuriais kitais kraštais. Kai žmonės svetimi, nepatogu, nepatikima, tad kūną dengiame ne tik estetiniais, bet ir saugumo tikslais. Tačiau jei žvelgiame sąžiningai, neturėtų trikdyti, ar yra tas drabužis, ar jo nėra. Kai viduje vyksta laisvėjimas, o tu su drabužiais, pradedi jausti kūną, kas vyksta – žmonės išsirengia patys. Galima pasiūlyti, pakviesti. Nereikia taisyklių ir versti kažką daryti ar nedaryti. Pagarbiai žvelkime į žmogaus pasirinkimą, kad jis pats norėtų apsinuoginti.
Pirtis – viena stipresnių erdvių. Ir į ją einame apsinuoginę ne tik kūną, bet ir vidų. Tai drėgna, tamsi, šilta patalpa. Tarsi motinos įsčios, kur šilta ir saugu būti savimi.
Dabar kai kurie žmonės išbando šamanišką pirtį. Mūsų erdvėje kadaise gyvavo ir šamaninė kultūra, tad tai, ką pasakojate, – tas pats?
Svarbu suprasti, ką mes vadiname šamanine? Kas tas šamanas, iš kur šis žodis? Panašumų yra. Mes turėjome žynius, žiniuonis, žolininkes, pribuvėjas ir t. t. Termino „šamaniška“ nevartoju, skambūs pasakymai gali klaidinti.
Jei žvelgsime į pirties erdvę, kur vyksta kažkas magiško, tai kas tą magiją sukuria? Šiauriečiai, pamatę mūsų pirties apeigas, sakytų, kad tai – šamanizmas. Jiems būdinga animistinė kultūra. Kalbėdami apie pirtį, jie kalba ir apie dvasias, gyvūnus, apeigas, tai daro drąsiau.
Pirtyje galime palikti skausmą, širdgėlą, tamsumas, naštą ir grįžti į save?
Pirtis – viena stipresnių erdvių. Ir į ją einame apsinuoginę ne tik kūną, bet ir vidų. Tai drėgna, tamsi, šilta patalpa. Tarsi motinos įsčios, kur šilta ir saugu būti savimi. Pirtis – virsmo vieta, todėl čia gali ne tik stiprinti savo fizinį kūną, bet pamėginti palikti baimę, pyktį, skausmą. Nusiprausti kūną ir sielą.
