„Kalba atspindi tikrovę. Kokia kalba kalbame, tokia tampa tikrovė“, – sako žinomas mąstytojas, rašytojas, etnologas Aleksandras Žarskus. Šįkart kalbamės apie kalbos esmę, mūsų tautos kalbos išskirtinumą, svarbą, tikrovę, kalbos magiją ir prastėjimą bei daugelį kitų reikšmingų dalykų.
Bene 99 proc. žmonių kalba yra tik bendravimo priemonė. Bet ar tik tai?
Kalbą dažniausiai tik taip ir suprantame, bet bendrauti kalba mažiausiai tinka. Kalbos paskirtis yra visiškai kitokia.
Kalba – pasaulio valdymas, mąstymo būdas. Žmogus, suvokiantis, ką kalba, valdo pasaulį, kuria tikrovę.
Kalbos atsiradimas yra ypatingas įvykis žmogaus evoliucijoje. Kaip ji atsirado, yra didelė mįslė. Yra dvi pagrindinės nuomonės. Viena, įprastinė evoliucinė teorija, teigianti, kad viskas vystosi pamažu, – taip ir kalba vystėsi po truputį, pradedant nuo paprasčiausių garsų. Bet ši nuomonė daug dalykų nepaaiškina, nes kalba – pats sudėtingiausias dalykas po smegenų.
Kita nuomonė – kalba atsirado staiga, kažkas nutiko. Angliškai taip ir sakoma „įvykis“. Koks įvykis? Nežinia. Šios, pastaraisiais metais vis labiau populiarėjančios ir plintančios nuomonės vienas pagrindinių šalininkų su gausia komanda – JAV mokslų akademijos narys, lingvistas bei filosofas Noamas Chomsky.
Kalba – pasaulio valdymas, mąstymo būdas. Žmogus, suvokiantis, ką kalba, valdo pasaulį, kuria tikrovę.
Šią nuomonę geriausiai patvirtina vaikai – jie neišmoksta kalbėti, bet pradeda kalbėti. Vaikai savyje atsineša visą kalbos programą. Ji įgalina vaiką puikiausiai išmokti tos tautos kalbą, kurioje jis gimsta.
Kalbininkai paskaičiavo, kad vaikui išmokti kalbėti reikėtų 45 metų! Bet jie pradeda kalbėti be mūsų įsikišimo. O nuo dvejų iki penkerių metų kuria naujus žodžius. Ir labai vykusiai. Apie vaikų sugebėjimą kurti naujus žodžius daug medžiagos surinko ir parašė knygą „Nuo dviejų iki penkių“ rašytojas ir psichologas Kornejus Čiukovskis. Tačiau nuo penkerių metų ši savybė išnyksta.
Koks tas įvykis?
Sunku pasakyti. Biblijoje apie kalbą paminėta bent du kartus. Sukūręs žmogų, Dievas pavedė jam visa, kas sukurta, pavadinti vardais. Tas pats ir Korane. Ką tai reiškia? Nusibrėžti, nusistatyti, kokiame pasaulyje tu gyvensi. Pavadinimai lemia, koks bus tavo pasaulis.
Garsus Rusijos kalbininkas Vladimiras Toporovas senuosius žmones, kurie kūrė kalbą, vadino žyniais-poetais. Žynys, nes suvokia daikto esmę ir parenka atitinkamą žodį. Taip daro ir vaikai, nes jie augdami labai pagreitintai pakartoja visą žmonijos istoriją. Vaikas kuria savo aplinką, įvardydamas jį supančius daiktus. Jei kažką pamato naujo, paima, pauosto, palaižo, įvertina ir klausia – koks vardas? Jei vardo jam nepasako, jis duoda savo.
Kalbos savybes, kalbos magiją dabar naudoja dabartinės šešėlinės arba giluminės vyriausybės. Ta nematoma ranka vienus žodžius keičia kitais – tai yra pasaulio keitimas.
Tai gali kelti mintį, kad tarp mūsų gyvena ir biorobotų, kuriems kažkas įdiegė programas?
Yra tarp mokslininkų tokia nuomonė, kad mūsų smegenis užvaldė kalbos virusas, naudojantis jas savo tikslams.
Kalba išties yra ypatingas reiškinys. Su į geresnius pasaulius iškeliavusiu Algirdu Patacku tyrinėjome didelę kalbos svarbą. Tada mąstėme apie lietuvių kalbos ypatingumą. Mūsų tautos kalba išties yra ypatinga. Bet kiekviena kalba yra skirtingas požiūris į pasaulį. Ir lietuvių kalboje radome labai daug įdomybių, kurių kitose kalbose nėra, o gal nebėra. Kodėl? Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos visame pasaulyje, prastėja. Pasidomėkime tuo. Kiek buvo kalbų reformų? Visos jos kalbą prastino ir prastina.
Minėjote, kad kalba – tai pasaulio valdymas. Dabar akivaizdžiai mūsų kalba naikinama, keičiama daug skurdesniais angliškais žodžiais.
Reikėtų žvelgti giliau. Dabar domiuosi kalbos kaip reiškinio ypatingumu, tuo, kas vienodai tinka kiekvienai kalbai. Kalbos savybes, kalbos magiją dabar naudoja dabartinės šešėlinės arba giluminės vyriausybės. Ta nematoma ranka vienus žodžius keičia kitais – tai yra pasaulio keitimas.
Šis pasaulio keitimas per žodžius yra ir tikrovės keitimas?
Kalbos keitimas ir yra tikrovės keitimas. Kalba – mąstymo būdas. Kaip mąstome, tokia ir tikrovė. Žymus kinų mąstytojas Konfucijus sakė: norint atstatyti valstybėje tvarką, pirmiausiai reikia sugrąžinti senuosius, tikruosius vardus, pavadinimus. Anglų rašytojas žurnalistas George’as Orwellas rašė, kad revoliucija bus baigta, kai bus sukurta naujakalbė. Tuomet ir tikrovė bus kitokia.
Mūsų kalba išties sena, išsaugojusi gyvumą, kur kiekvienas žodis paaiškina veiksmą. Ir jei vartojame nesuprantamus, kitos kalbos žodžius, gyvename ne savo tikrovėje, o apgaulėje.
Nyksta veiksmažodžiai. Mūsų kalba iš indoeuropietiškų kalbų grupių yra pati seniausia. Ir prie šios nuomonės lieka didžioji dalis garsiausių mokslininkų, tyrinėjančių kalbas, kalbininkų. Yra penkios seniausios indoeuropiečių kalbos – lotynų, graikų, sanskrito, gotų ir lietuvių. Bet gyva iš jų likusi tik lietuvių kalba. Indoeuropiečių prokalbė yra panašiausia į lietuvių kalbą. Ta mūsų kalba yra tarsi rojaus kalba, pradinė, pirminė kalba. Ir pas mus išliko tai, ko jau seniai nėra kitose kalbose. Pavyzdžiui, veidrodinio atspindžio dėsnis.
Jūs apie „mir-ti“–„rim-ti“, „gim-ti“ „mig-ti“?..
Taip, taip. Veidrodinis kalbos dėsnis. Ir čia reikėtų kalbėti apie keturis gamtoje esančius virsmus žmonių ir gamtos gyvenime. Yra esmės virsmai ir pavidalo (formos) virsmai. Viskas, kas yra pasaulyje, susideda iš esmės ir pavidalo. Kalboje taip pat yra esmė ir pavidalas. To išmokau iš A. Patacko.
Labai svarbu skirti esmę nuo pavidalo, nors mes dažniausiai pastebime tik pavidalą, arba dar senesnis žodis, reiškiantis pavidalą, – skvarma. Sudėk varškę į skvarmą, gausi sūrį, plytas daro su skvarmomis [LKŽ]. Skvarma susijusi su veiksmažodžiu skverbtis. Pavidalas, skvarma yra tai, kas prasiskverbia, dygsta iš tos nematomos esmės.
Žodis „daiktas“ – nuo kokio veiksmažodžio? Dygti – daiktas. Ir „daiktas“ reikėtų rašyti daigtas, su raide „g“. Taip, kaip pradžioje rašo vaikai, kol jų teisingą suvokimą ištaiso mokytojai...
Visų kartojama klaida tampa taisykle, – ne toks jau retas atvejis. Daiktai dygsta, randasi iš nematomos esmės, kaip ir visa, kas yra pasaulyje, bet praradę savo gyvybingumą nyksta, irsta ir vėl sugrįžta į savo ištakas.
Kiekviena kalba turi pastovų garsų skaičių. Tai vadinama abėcėle. Ir kalboje svarbu esmė – balsės ir pavidalas – priebalsės. Kalbininkai įprastai to nepabrėžia, nors tai labai svarbu. Kai taip atskiriame balses nuo priebalsių, suprantame, kaip ta kalba sudaryta. Kalba visi, taip pat ir gyvūnai. Tačiau kalbą turi tik žmogus, nes mūsų kalba – skaitmeninės prigimties.
Paaiškinkite apie skaitmeninę kalbos prigimtį.
Gyvūnų kalba susideda tik iš balsių, jie neturi kalbos padargų, kuriais galėtų artikuliuoti, skaldyti. Kiekviena kalba turi pastovų garsų skaičių, – tai abėcėlė. Ir tai viskas, kas yra pastovu kalboje. Tai, kaip kompiuterio nulis ir vienetas – tai, kas pastovu. Ir viskas kalboje susideda iš tų keliolikos raidžių – tai skaitmeninė prigimtis. Ir iš to „alfabeto“ sukurta visa raštija. Visa literatūra, visi mokslai sukurti iš tų abėcėlės raidžių.
Abėcėlės kilmė arabiška, tikriausiai su egiptietiško rašto pamatu. Mes turėjome runas, kurios savo gyliu, prasme labai artimos hieroglifams.
Taip, bet dabar kalbu apie esminius dalykus, kurie apima visas, pavadinkime vienu bendru žodžiu, „abėcėles“. Raidžių išdėstymo tvarka abėcėlėse kol kas paslaptis, – visos abėcėlės su pokyčiais, nutrupėjimais, sudarytos panašiai. Balsė, priebalsiai ir vėl balsė, ir vėl priebalsiai. Kaip cheminė Mendelejevo periodinė sistema, kurios eilutės baigiasi inertinėmis dujomis. negana to, yra pastebėtas akivaizdus panašumas tarp abėcėlės raidžių ir aminorūgščių išsidėstymo tvarkos.
Kai yra priebalsiai, mes galime skaldyti garsus, formuoti žodžius. Priebalsis yra žodžio pavidalas, skeletas, o esmei atstovaujančias balses galime tęsti ilgai – dvi, tris, penkias, dešimt sekundžių. Kalbos padargai įgalina artikuliuoti garsus, sudarinėti žodžius.
Kažkuriuo metu žmogaus galvos kaukolės apačioje staiga padidėjo skylutė, per kurią ateina nervai, valdantys kalbos padargus – liežuvį, balso stygas, lūpas. Padidėjus angai, padaugėjo per ją pereinančių nervų. Ir žmogus išmoko valdyti savo kalbos padargus, tarti priebalses, kurti žodžius.
Senovėje žodžius sudarantys garsai turėjo prasmę. Laikui bėgant ši pajauta išnyko. Kalbininkai šituo klausimu nesutaria. Bet dabar nukrypstame nuo esminių dalykų pajautimo, nes keičiasi mūsų smegenys. Žmogaus evoliucija vadinama neuroevoliucija, – ji vyksta keičiantis smegenims. Ir didelis apsirikimas, jei manome, kad senieji žmonės mąstė taip, kaip mes. Mums sunku suvokti jų pasaulėžiūrą, nes jų mąstymas buvo labai skirtingas.
Suvokdami balsių ir priebalsių skirtingą paskirtį, lengviau galime suvokti kalbos slėpinius, joje užkoduotą protėvių pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, jau minėtas veidrodinio atspindžio dėsnis. „Mir-ti“–„rim-ti“. Susikeičia priebalsės, tai reiškia, kad pavidalai lūžta, pakinta, bet balsė „i“, reiškianti esmę, sielą, išlieka ta pati. „Gim-ti“–„mig-ti“. Vėlgi, pavidalas pakinta, o balsė „i“, esmė išlieka ta pati. Pavidalų virsmai tokie akivaizdūs ir sukrečiantys, kad gimimą ir mirtį vadiname pradžia ir pabaiga. Bet anksčiau tai buvo vienas ir tas pats žodis. O kiti du virsmai yra esmės virsmai, kai priebalsės išlieka, o keičiasi balsė: nok-ti – nykti; kūs-ti – kus-ti. Panašių žodžių prieštarų, kurių viena pusė reiškia gyvėjimą, o kita – nykimą, lietuvių kalboje yra per dešimt. Esmė, kurią išreiškia balsė, yra beveik nepastebima, tačiau ji pasikeitė – gyvėjimas nepastebimai virto nykimu, nors pavidalai kol kas liko tie patys.
Mūsų Kupolės (Rasos) švenčiamos tada, kai gamta yra pačiame kupojime, klestėjime, žydėjime, kai vyksta esmės virsmas – gyvėjimas pereina į nykimą. Vaisius jau užmegztas ir pradeda nokti. O nokti reiškia nykti. N ir k išlieka tos pačios, bet pasikeičia balsės. Gamta atrodo ta pati, žaliuoja, žydi, mezga vaisių, bet vidurvasarį prasidėjo žiema. Naktis prasideda vidurdienį, o diena – vidurnaktį.
Kodėl svarbu sergėti savo kalbą? Kažkas teigs, koks skirtumas, vartoju angliškus, pakeistus lietuviškus žodžius ir gyvenu.
Taip, kalba mums vis labiau tampa sužinojimo priemone. Kalba mums vis mažiau pasako apie tikrovę, kurioje gyvename. Sergėti, pasakėte. Ką tai reiškia? Reikia būti sąmoningam tariamų žodžių atžvilgiu, jausti, kas pasakoma vienais ar kitais žodžiais. Išjausti prasmes ir matyti, kaip vartojami žodžiai keičia tikrovę.
Reikia būti sąmoningam tariamų žodžių atžvilgiu, jausti, kas pasakoma vienais ar kitais žodžiais. Išjausti prasmes ir matyti, kaip vartojami žodžiai keičia tikrovę.
Ar tai – dvasios ir kūno sujungimas?
Galbūt, Jūs taip išmąstėte. Kalbos pajautimas kiekviename žmoguje šiek tiek skirtingas. Kaip jis tai pagauna, kiek jame yra tos pagavos, pajautos. Išlikęs dar senas žodis „pajauta“. Mūsų naujosios smegenys, neokorteksas arba raukšlėtoji smegenų žievė, o liaudiškai – stogas labai sutankėjo. Anksčiau jis buvo retesnis. Žmonės sako – „nuvažiavo stogas“, bet kartu – atsivėrė dangus. Tokiu atveju žmogus gauna tiek daug informacijos, kad su ja gali ir nesusitvarkyti.
Ar galime teigti, kad kalbos svarba, esmės supratimas tarsi sugrąžina į vienį su gamta. O kai keičia kalbą, prasmę, tikrovę, mes tarsi atskiriami nuo gamtos?
Gyvename prieštarų pasaulyje. Pagrindinė prieštara – esmė ir pavidalas, skvarma. Norint tai pajausti, reikia įeiti į save, išgyventi ir tą pajautą ir suvokimą išreikšti savais žodžiais, ir tai bus tavoji tikrovė. Tai, žinoma, įneš tam tikros sumaišties, nes kiekvienas esame šiek tiek skirtingas. O kai tikrovę pradedame vienodinti, gyvename vienoje sutartinėje. Tarpsubjektyvioje tikrovėje. Tikrovei vienodinti visais laikais buvo naudojama vienokia ar kitokia prievarta. Ta prievarta gali būti įvairaus laipsnio – nuo žudymo, raganų deginimo iki švelnesnės beveik nepastebimos ar nelaikomos prievarta – privalomų programų mokyklose, universitetuose. Tai yra tikrovės vienodinimas.
Tai yra ir blogai, ir gerai. Visi reiškiniai yra ir blogi, ir geri. Arba nei tokie, nei tokie. Gerai tai, kad gyvename vienodame pasaulyje, galime susikalbėti, vystyti kultūrą, technologijas ir visa kita. O jei tikrovės nevienodinsime, sunkiau ar sunku bus susikalbėti ar susitarti. Pavyzdžiui, žydai su arabais nesusikalba, nes gyvena skirtingose tikrovėse. Ir nesusikalbės, jei nesuvienodins tikrovių.
Bet kalbos, žmonių vienodinimas labiausiai naudingas tiems, kas nori suvienodinti ir valdyti? Ir žmonės gyvena ne savo, o tų, kurie tai įdiegia, kuriamoje tikrovėje? Todėl nuodai keičiami tarsi ne itin „kaltu“ žodžiu „toksinai“, netvarkingas seksas – daugpartneryste ir t. t. Pajauta, širdis visiškai kitaip priima tuos žodžius ir kartu tikrovę?
Būtent. Kalbos keitimas yra tikrovės, pasaulio keitimas ir valdymas. Ir tai – pagrindinė priemonė pakeisti pasaulį. Pavadindami dalykus ar reiškinius kitais vardais, juos pradedame kitaip suprasti ir kitaip, jų atžvilgiu, elgtis. Pasaulio keitimas, kuriuo naudojosi anuometis ir dabartinis žmogus, yra labai skirtingas. Anuometis, kaip vadinu senovinį, žmogus pasaulį keitė staigiai, ir tas pakeitimas lietė tik tam tikrą vietą ar atskirus žmones. Dabar tai vadiname kerėjimu ar magija. Magija mums nebegalioja, nes mūsų smegenys yra kitokios. Tikrovės keitimas visada vyksta per smegenis.
Šiuolaikinis žmogus, kuris gyvena abstrakčiu mąstymu, pasaulį keičia lėtai, bet visuotinai. Keisdamas pačią kalbą, tiksliau sakant, tuos pačius dalykus pervardindamas kitaip.
Kas vyko Rusijoje Spalio revoliucijos metu? Surinko žodžius, kuriuos vartojo visos partijos, ir įsakė jų griežtai nevartoti, bet surašė naujus žodžius, kuriuos privaloma vartoti. Ekonomikos augimui skatinti rastas naujas žodis, – „Dajoš“ (rusiškai duodi). Duodi šaliai anglies, duodi šaliai...
Tas žodis, kaip žiburys, vedė Rusiją į pakilimą. Tai – kalbos magija, kuri veikia per mūsų smegenis.
Lietuviams labai svarbu tą kalbos magiją išsaugoti?
Pradžioje labai svarbu ją suvokti! Ir kai nesuvokiame kalbos magijos, pakišamus žodžius pradedame vartoti keisdami savo tikrovę. Kai pradedame sakyti heteroseksualūs, homoseksualūs santykiai, homoseksuali šeima, – pamažu tai virsta tikrove.
Sutikdami vartoti naujus žodžius, žaidžiame mums primestą žaidimą pagal jų taisykles. Vartojant žodžius „ne tėtis“, „ne mama“, o „pirmas“ ar „antras gimdytojas“ keičiasi pati esmė! Išnyksta tėvas ir motina. Ir žmogus virsta kažkokiu bejausmiu, tarsi robotu?
Tai ryšio su širdimi naikinimas. Dabartinis, šiuolaikinis žmogus dažniausiai gyvena tik protu. Pažeistas ryšys tarp smegenų ir širdies, arba netgi išnykęs. Tokį žmogų lengviau valdyti, jis gyvena tik protu, bejausmis, jo siela pažeista.
Turite nuomonę, kodėl būtent šioje erdvėje mes dar išsaugojome kalbą, nors daugelyje šalių ji seniausiai stipriai pakeista?
Vydūnas aiškino, kad kalba keičiasi tuomet, kai keičiasi kraujas. Kai žmonės maišosi, ateina kitataučiai. Mažiausiai maišėsi Žemaitijos dalis prie Jūros upės. Ir ilgiausiai išliko gryna kalba. Lietuvių kalba žymiai mažiau keitėsi nei kitos.
Paskaitykite prieš daugiau nei 400 metų Jono Bretkūno verstą Bibliją. Ją skaitysite laisvai, nesuprasite vieno, kito žodžio. Paimkite Shakespeare’o kūrybą. Perskaitysite, bet nesuprasite. Anglų kalba itin suprastėjo, išnyko linksniai, galūnės, kai kurios priesagos. O kai prastėja kalba – prastėja pasaulis. Mes pradedame neskirti vyriškos giminės nuo moteriškos, nors tai yra!
Vydūnas rašė, kad tada, kai jis žodį „dantis“ pavartodavo vyriškąja gimine, mama jam sakydavo: „Tu – vokietukas.“ Dabar žodis „dantis“ dažniausiai vartojamas vyriška gimine arba bendrine. Kaip ir žodis „debesis“. Tankėja „stogas“ ir nyksta pajauta, kur vyriška, kur moteriška giminė? O tie du pradai, „in“ ir „jan“, „vyriškas“ ir „moteriškas“, yra. Kalbos prastėjimas rodo, kad tolstame nuo patirtinio, gyvojo pasaulio ir persikeliame į abstraktų, esantį tik smegenyse. Kalba tampa tik susižinojimo priemone.
Visi senieji vardai (dabar daugumos pavardės) rodė to žmogaus gyvenimo kryptį, pašaukimą, kaip jis save turi įprasminti šiame gyvenime. „Vardą pakeisi, laimę pakeisi“ – sakoma senoje patarlėje.
Buvo atliktas eksperimentas. Duoda stiprų elektros impulsą ir vienas smegenų pusrutulis išsijungia. Tuomet užduodavo klausimus. Pavyzdžiui, ar duoną galima pavadinti skirtingai? Kai veikdavo kairysis, loginis, žmonės sakydavo, galima, koks skirtumas? O kai veikdavo dešinysis, atsakydavo neigiamai: duona yra duona ir ne kitaip. Tai primena laikus, kai žmogus, suvokdamas esmę, daiktus vadindavo tinkamais vardais.
Žmogaus vardas taip pat turi reikšmę ir, dabar dažniausiai tik pavardės, paaiškindavo prasmę, nurodydavo veiksmą, paskirtį?
Taip! Vardai turėjo prasmę. Vardas žymėjo žmogaus energijos rūšį ar kryptį. Ir buvo keičiami. Mindaugas Daugminas, Vytautas – Tautvydas ir t. t. Ir ne tik pas mus. Senųjų vardų likę ir pas vokiečius, ir pas rusus. Ir visi senieji vardai (dabar daugumos pavardės) rodė to žmogaus gyvenimo kryptį, pašaukimą, kaip jis save turi įprasminti šiame gyvenime. „Vardą pakeisi, laimę pakeisi“ – sakoma senoje patarlėje.
Kokių senųjų žodžių galite pavardyti, kuriuos mes jau pamiršome ar net tokių nebežinome?
Novis – mirtis, galas. Na, dabar visoms musėms bus novis [LKŽ]; novyti – naikinti, žudyti. Latvių nave – mirtis. Lotyniškai novus – naujas. Novis, navė – mirtis. Navyna, novus, novyj – naujas. Šiuose žodžiuose sujungtas gimimas ir mirtis, atsinaujinimas ir išnykimas. Sakydami novis, mūsų protėviai pasakydavo, kad mirtis yra atsinaujinimas. Ir mūsų pasakose mirties nėra. Taip tvirtina ir pasakų tyrinėtoja, tautosakininkė Bronislava Kerbelytė.
Dar kokį žodį? Riktas, rikis? Žinot, kas tai?
Karo vadas? Iš kurio kilo kitų kalbų žodžiai „rex“ ir „reichas“?
Teisingai! Ir recht. Riktas yra ir tvarka, ir klaida! Kokį riktą padarei, suprask, apsirikai, suklydai. Padaryk riktą – tvarką. Tas pats žodis reiškia priešingas, bet susijusias prasmes.
Dabar tokių žodžių liko nedaug. Ir pastebėjau, kad tos skirtingos prasmės dažnai liko skirtingose kalbose. Jos giminingos, bet kalbos suskilo. Sakoma, anksčiau kalba buvo prastesnė, nes mažas žodynas. Bet tuomet žodžiai buvo daugiaprasmiai. Vienas žodis, o daug prasmių. Dabar jie išsiskaldė į atskirus žodžius ir liko skirtingose kalbose. Pavyzdžiui, angliškai „gift“ – dovana, o vokiškai – „nuodas“. Žodis „blogis“ – pas mus ir yra blogis, o pas rusus priešingai – „blago“ – gerovė, bet senesniuose žodynuose „blagoi“ reiškia ir blogį – „blagaja lošadj ubjot“. Lotyniškas „sacer“, iš kurio kilęs žodis „sakralus“, reiškia ir šventas, ir prakeiktas.
Tai kaip naktis negali būti be dienos, gimimas be mirties?
Priešybių pasaulio vienybė. Todėl ir žodžių nebuvo daug.
Žmogus, kuris išmintingai vartoja kalbą, suvokia jos esmę, gyvena savo sukurtoje tikrovėje, darnoje, ramybėje. O kitas, pasidavęs diegiamoms nesuprantamoms svetimybėms, kariauja ir gyvena jam primestoje, kitoje tikrovėje?
Taip, nes jo galvoje, mintyse sukasi kiti žodžiai, kurie sukelia vienokią ar kitokią vidinę būseną. Kokie žodžiai tavyje, kokius vartoji, tokia ir tavo tikrovė, vidinis pasaulis.
Dar kalbant apie lietuviškos kalbos ypatingumą, yra vadinamoji balsių grandinėlė: u, o, a, e, i. Tai žino ir kalbininkai, ir jogai. Garsas „u“ veikia stuburo apačią, – šakninę čakrą, „o“ – ties bamba, „a“ – širdies balsis, „e“ – gerklės centras, „i“ – viršugalvis. Su tuo susijęs ir garsas „om“ – omuo, omenyje.
Turime penkis regėjimą nusakančius veiksmažodžius, kurių reikšmės yra skirtingos: žiūrėti, domėti, matyti, regėti, vydėti (u, o, a, e, i). Vydėti yra matyti anapus, per veidrodinio atspindžio dėsnį. Vydūnas, vydūnė, vydraga, vedos, vedun, vedunja, vedatj. Balsių grandinėlė rodo, kad mūsų kalba buvo kurta išmanančių, reginčių, vydinčių žmonių. Kaip sakė Vydūnas: „Savo knygą „Sąmonė“ parašiau iš regesių.“ Ragana nuo žodžio „regėti“, dar geriau sakyti regena, regenius.
Deja, dauguma to nebejaučia, „nepagauna“, nes trukdo „stogas“, naujieji smegenys“ – neokorteksas, kuris kartu apsaugo nuo daugybės informacijos. Kai jos pernelyg daug, žmogus negali su tuo susidoroti.
Dar svarbu – genetika. Vienas chemikas pastebėjo „abėcėlės“ išskirtinumą ir sulygino ją su aminorūgštimis, DNR struktūromis. DNR kodas yra kalbinis kodas, kuriame yra ir sinonimų (žodžiai, kurie skirtingai skamba, bet turi tą pačią prasmę), ir homonimų (žodžiai, kurie vienodai skamba, bet turi skirtingą prasmę).
Pavyzdžiui, „banda“ – gyvulių ir valgomoji bandelė, kasa – vidaus kūno dalis, plaukų kasa, buhalterijos kasa ir t. t. Tas pats yra mūsų genetiniame kode.
Atsiverskite žodį „eiti“ – dešimtys prasmių! Sliūkinti, skuosti, vilktis, gangrinti, bimbinti, plampinti, kėblinti, žingsniuoti, stypinti, tipenti, klišinti, rioglinti...
Tarp 64 kodonų, kurie koduoja DNR seką, 32 yra sinonimai ir 32 homonimai. Ką tai reiškia? Homonimo prasmė priklauso nuo konteksto, t. y. nuo to, kur tas žodis pavartotas. Perkeltas į kitą vietą jis įgyja kitą prasmę. Dabar genai yra karpomi: iškirptą geną perkelia į kitą vietą. Perkeltas genas, jei jis bus homonimas, veiks skirtingai. Iš visos DNR grandinės genai sudaro tik du procentus, visa kita yra programos! Todėl ir sakoma GMO – genetiškai modifikuotas organizmas. Ne augalas, ne gyvūnas, o organizmas. Nes nežinia, koks jis yra ar bus. Genų keitimas, eksperimentai su jais graso nenuspėjamomis pasekmėmis!
Tad kalba yra tiesiogiai susijusi su DNR. Apie tai daug ir atvirai kalbėjo ir Rusijos medicinos akademikas Piotras Gariajevas, kuris labai netikėtai iškeliavo į kitą pasaulį. Dar būdamas studentu jis atrado, kad anglų biochemiko, genetiko Franciso Cricko sudarytame kodone (genetiniame kodo vienete) yra klaida.
Kaip suvokti, kad mūsų kalba yra didelis turtas?
Pirmiausia suprasti, kad kalba yra magija. Ir labai nuostabus dalykas, su kuriuo reikia elgtis itin atsakingai. Tai – dviašmenis peilis. Kodėl nesusikalbame? Filosofas Arvydas Šliogeris gyvenimo pabaigoje daug rašė apie kalbą, „kalbos ekraną“. Kalba yra kaip peilis, kuriuo žmogų gali ir papjauti. Kalbą galima puikiausiai išnaudoti siekiant tikslų, – tik kalbantis žmogus gali meluoti. Už žodžio galime paslėpti labai daug ką. Vaikai iki tam tikro amžiaus nemoka meluoti. Jie sako tai, ką patiria, ką mato, nors tėvai netiki. Pasaulis vaikui yra kitoks, nes vaiko smegenys yra kitokios.
Kuo mažiau senųjų žodžių, tuo meluoti lengviau, ir tai atsirado mums įdiegus daugiau naujų žodžių?
Kai žodžiai daugiaprasmiai, meluoti yra sunkiau. Kuo daugiau žodžių su skirtingomis prasmėmis, tuo lengviau galime meluoti.
Yra mitas apie Babelio bokštą, kad žmonija kalbėjo viena kalba, bet tada kalbos buvo sumaišytos. Yra įvairių Babelio bokšto mito aiškinimų. Mano nuomone, pradžioje žodžių nebuvo, nes žmonės kalbėjo mintimis – telepatiškai. Ir ten jau meluoti nepavyksta. Bet kai pradedame kalbėti, už žodžių galime daug ką paslėpti.
Dabartinis žmogus gali vieną galvoti, antrą planuoti, trečią sakyti ir dar kitą daryti. O nekalbantis žmogus yra vientisas. Todėl kalbančiųjų pasaulis sudėtingas, prieštaringas ir pilnas nesutarimų, nes tarp mūsų stovi kalbos ekranas. Ir patys pamažu tampame ekrano gyventojais.
Kalbos prastėja, nyksta linksniai, išnyko dviskaita ir daug kitų dalykų. Nyksta priesagos – kraujuotas ir kraujingas, sakotas ir sakingas. Sakingas – iš vidaus, sakuotas – iš išorės, išsitepęs paviršių.
Turėjome daugybę mažybinių žodelių, priesagų. Turėjome keturis vietininkus – Kaune, Kaunan, Kaunop, Kauniep. Senovės lietuviai buvo jautrūs vietovei.
Mūsų kalba širdinga, anglų – labai skurdi. Veronika Pavilionienė pasakojo, kad tada, kai Amerikoje vaikus mokė dainuoti, jie klausdavo, kas tas klevelis?
Kaip pasikeičia žmogaus vidus, kai išnyksta mažybiniai, širdingi žodžiai?
Manau, kad žmogaus elgesys su kitais ir su pasauliu priklauso ir nuo to, kokia kalba jis kalba. Deja, prastėja ne tik kalba, nyksta ir pajauta. Senovėje buvo gilus, jautrus pajautimas. Žmonės galėjo perteikti daugybę mintyse turimų prasmių. Atsiverskite žodį „eiti“ – dešimtys prasmių! Sliūkinti, skuosti, vilktis, gangrinti, bimbinti, plampinti, kėblinti, žingsniuoti, stypinti, tipenti, klišinti, rioglinti...
Kalba vis labiau tampa manipuliavimo priemone. Manipuliuoti reiškia ir kurti, ir naikinti. Norint išlikti savimi reikia būti labai atidžiam kalbai ir savo žodžiams. Ir tam, ką girdi ar skaitai.
