„Judėjimas – tai pirminis ir pagrindinis pažinimo įrankis. Judesys ir tapsmo procesas – iš ten, kur esu dabar, į ten, kur potencialiai galiu būti. Galima ir į žmogaus gyvenimą žvelgti kaip į gestų seką, nuolatinę transformaciją iš vienos formos į kitą“, – įsitikinęs judesio mokyklos „Movement Vilnius“ (MOVI) įkūrėjas, lektorius JUSTAS KUČINSKAS. Kalbamės apie tai, kodėl ir kaip svarbu judėti bet kuriame amžiuje, bei kodėl toks svarbus yra laisvas judesys.
Nuotrauka – Ievos Žiedės
Kas Jums yra judesys plačiąja prasme?
Judesys yra gyvybė ir gyvybingumas. Kas gyva – juda, kas nejuda – miršta. Tai ir išgyvenimo, ir sveikatos pagrindas. Visi organizmai juda tam, kad susirastų maisto ir netaptų maistu kitiems. Šis judėjimas palaiko būtiniausias gyvybines funkcijas, leidžia joms būti balanse. Judesys taip pat yra išraiška ir saviraiška. Mes suprantame vieni kitus per kūno išraiškas. Suprasdami kito judesį, atpažįstame, ką žmogus daro, galime nujausti jo ketinimus. Vien dėl to, kad kalbame bendra – judesio – kalba, orientuojamės atsidūrę kitakalbėse kultūrose. Judesys yra komunikacija plačiąja prasme – tai nuolatos vykstantys mainai tarp manęs ir pasaulio. Per judesį, kūno pojūčius, žinome, kokia yra mus supanti tikrovė. Mes niekada nesuprastume žodžių, jeigu neturėtume juos pripildančio fizinio patyrimo.
Kokį santykį su judesiu matote skirtinguose amžiaus tarpsniuose – nuo vaikystės iki brandos ir senatvės?
Galima įvardinti keletą esminių tarpsnių. Vaikystėje judesys yra natūralus, organiškai integruotas į bendrą žmogaus vystymąsi ir santykio su pasauliu plėtrą. Pirmasis septynmetis – tai savotiškas rojaus laikas. Viskas vyksta tarsi savaime, išmokstama pačių svarbiausių judesių ir pozicijų apie juos net nesusimąstant.
Vėliau seka kultūrinio judesio etapas. Pavadinkime jį „vystymusi“. Žmogus ima mokytis pasirinktų judesio disciplinų ar naudotis specifiniais įrankiais. Kūnas ir judesys tampa pažinimo objektu, tačiau dažniausiai labai siaurai apibrėžtose teritorijose – specifiniuose atletiniuose žaidimuose ar meno, amato formose.
Trečiasis etapas – branda. Į ją dažnas žmogus įžengia su gana atsitiktine gebėjimų ir kūno išsivystymo kombinacija. Ji priklauso nuo to, kiek ir kokių žaidimų buvo žaidžiama vaikystėje (nesąmoningai, organiškai vystantis), bei kokios disciplinos buvo sąmoningai praktikuojamos vystymosi etape. Branda – tai laikotarpis, kai verta tinkamai subrandinti kūno struktūrą, įgauti pamatinius gebėjimus, išsiugdyti asmeninę discipliną – kasdienę praktiką, kuri būtų nukreipta į kuo ilgesnį bei gyvybingesnį gyvenimą. Nuo to, kiek sąmoningai renkamės kūno praktiką šiuo laikotarpiu, priklauso, ką reiškia žodis „senatvė“ ir ar apskritai toks dalykas egzistuoja. Daugelyje senųjų kultūrų žmonės labai ilgai gyvena visavertį gyvenimą, o vėliau per keletą metų nusilpsta ir numiršta. Mūsų Vakarų kultūroje, deja, senatvė, reiškianti stipriai susilpnėjusias kūno funkcijas, prasideda gan anksti ir tęsiasi dešimtmečius.
Kokie principai, Jūsų nuomone, sudaro sveiką ir sąmoningą judesio pagrindą – nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus ar fizinio pasirengimo?
Sąmoningumas, dėmesingumas, nuoseklumas, įvairovė. Sąmoningai pasirenkame praktikas ir tikslus. Tai reiškia, kad žinome, ką ir dėl ko renkamės, nekartojame aklai įpročių, nebandydami suprasti jų prigimties. Kai judame, judame dėmesingai, vadinasi, dėmesį sutelkiame į užduotį, kurią atliekame, ir kūno pojūčius.
Nuoseklumas reiškia, kad judėjimas tampa neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Įvairovė yra žmogiško judesio ir sveiko kūno principas.
Tam, kad būtume sveiki ir visavertiškai veiktume, verta rinktis labiau kompleksiškus nei intensyvius, bet monotoniškus judėjimo būdus.
Dažnai net ir sportiški žmonės yra praradę lankstumą, tarsi sumedėję, negali judėti visiškai laisvai. Kodėl taip yra? Kaip tą judesį galima išlaisvinti?
Taip nutinka labai dažnai. Priežastis – monotoniškas, intensyvus arba linijinis, stereotipinis judesys. Jei kokį nors judesį atliekame pernelyg dažnai ir intensyviai, imame vystytis vienakryptiškai ir prarandame gyvam organizmui reikalingą balansą. Tai pasireiškia skausmais, funkciniais sutrikimais. Tada reikalingas priešingas, „kompensacinis“ krūvis. Vis dėlto geriausia nuo pat pradžių rinktis judėjimo būdus, orientuotus į laisvą ir „patogų“ kūną.
Ką Jums reiškia „kūno išmintis“? Kaip ją atpažinti ir kaip ji reiškiasi per judesį?
Tenka pripažinti, kad daugelis mūsų gyvename „galvoje“, dirbame „galva“, veikiame ir sprendimus priimame pasikliaudami vien „galva“. Tai reiškia, kad galimai daug mąstome, mažai jaučiame, laviname ir pasitelkiame protą, bet ne savo pojūčius. Tai gali būti priežastis, dėl ko išgyvename nerimą – jaučiamės svetimi ir nesaugūs šiame pasaulyje, atrandame vis mažiau bendrystės su kitais. Esame įkūnytos, kompleksiškai pasaulį suvokiančios ir jame dalyvaujančios būtybės, tad ir išmintis mums pasiekiama tik pasitelkus visą savo potencialą – o ypač šiais laikais itin pavergtą ir dažnai nuvertinamą kūną.
Kūnas nėra vien tik kūnas. Susijungdami su kūnu mes aktyvuojame viso intelekto potencialą. Intelekto esmė – jautrumas aplinkai. Žmogus turi ne vien „galvą“ (abstraktųjį mąstymą), bet ir „širdį“ (jausmus ir pojūčius), bei „pilvą“ (nuojautas, intuiciją, instinktus, valią). Iš tikrųjų mes mąstome visu kūnu, ne vien žodžiais, sakiniais, bet ir vaizdiniais, garsų ritmais, erdvinėmis trajektorijomis, kinestetiniais pojūčiais, skoniais. Atsimename ne faktus, o viso kūno patyrimus, kurie sugrįžta kaip vėl išgyvenamos emocijos. Mūsų kultūra garbina galvą (vadovas yra „galva“, išsilavinimas skirtas „galvai“), todėl galimai prarandame labai svarbias žmogiškąsias kompetencijas – mūsų pasaulio pajautimas susiaurėja, komunikacija tampa vis paviršutiniškesnė.
Kūnas nėra vien tik kūnas. Susijungdami su kūnu mes aktyvuojame viso intelekto potencialą. Intelekto esmė – jautrumas aplinkai.
Susijungdami su kūnu (sujungdami kūną su „galva“) mes sinchronizuojame visą sistemą ir taip galime persijungti į gilesnį, platesnį situacijos ir visumos matymą. Somatiniuose pojūčiuose slypi savotiška praktinė išmintis. Kūnas yra takus, išsiskleidžiantis ir judantis erdvėje, stovintis ant žemės, turintis savo centrą ir gyvybę palaikantis per dermę su aplinka. Kūno kokybės yra: takumas, erdvumas, įsižeminimas, įcentruotumas, dermė. Dėmesio sutelkimas į pamatines kūno savybes leidžia jas pajausti ir atrasti kaip „savo“ savybes. Kokybės, kurias jaučiame, neišvengiamai tampa ir mūsų mąstymo kokybėmis. Susijungti su kūnu reiškia turėti galimybę kietumą ir užstrigimą keisti takumu; suspaustumą, fragmentiškumą ir skubos pojūtį – erdvumo patyrimu; galvoje susikaupusią energiją grąžinti ant žemės; pajausti centrą ir balansą; o susipriešinimą su aplinka bei nesaugumą – pakeisti dermės patyrimu.
Kaip kūno judesys padeda susigrąžinti ryšį su savimi?
Kūnas „palaiko“ minčių ir nuotaikų įpročius ir fiksuoja juos įtampų pavidalu audiniuose, laikysenoje ir išraiškose („issues in the tissues“). Galiausiai kūnas ima formuoti ilgalaikes būsenas, iš kurių ištrūkti darosi sunku. Šios išraiškos turi poveikį tam, kaip matome ir jaučiame pasaulį. Todėl norint sugrįžti į kūną, pirmiausiai reikia jį susigrąžinti. Susigrąžinti judesio laisvę, atsikratyti nefunkcionalaus santykio su kūnu ir judesiu įpročių, bei išmokti naujai save jausti.
Norint sugrįžti į kūną, pirmiausiai reikia jį susigrąžinti. Susigrąžinti judesio laisvę, atsikratyti nefunkcionalaus santykio su kūnu ir judesiu įpročių, bei išmokti naujai save jausti.
Šiuo tikslu mes mokome per daugybę metų išgrynintų 5 pagrindinių judesio kokybių, kurios kiekviena savaip išlaisvina kūną ir veikia mūsų vidinę būseną. Kai kūnas per judesį išlaisvėja ir vėl sugrįžta kinestezės teikiamas džiaugsmas, visai kitaip per kūną imame jausti pasaulį. Kūnas tampa atrama, laisvės ir autentiškumo šaltiniu.
Kaip keičiasi žmogaus būsena, kai jis leidžia sau judėti ne „teisingai“, o autentiškai – pagal vidinį ritmą? Kaip derinate discipliną ir laisvę judesyje? Kada struktūra padeda, o kada trukdo išgirsti kūno balsą?
Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu atrasti „savo“ judesį. Pernelyg ilgai disciplinavome kūnus, neklausdami, ko nori jie patys ir kokias autentiškas išraiškas jie galėtų pasiūlyti. Ir vis dėlto kelias į improvizaciją yra gana struktūruotas ir kiekviename etape aiškumą bei saugumą sukuriantis procesas. Kūno laisvė ir saviraiška nėra savaime duota, ją reikia „išpakuoti“. Todėl judesio ugdymas visuomet susideda iš dviejų lygiagrečių procesų: technikų lavinimo ir laisvos įgautų judesio įrankių kompozicijos. Kitaip tariant, toje pačioje pamokoje mes turime ir ko nors išmokti, ir ką nors su tuo, ką išmokome, sukurti – taip po truputį, derindami pratimus ir kūrybą, laviname kūno gebėjimus ir atrandame autentišką kūno išraišką.
