Agnę ir Alaną Dzeranovus turbūt ne sykį matėte aktyviai sportuojančius ir drąsiai lipančius į ledo vonią. Pora ne tik užsiima švietėjiškomis, visapusišką sąmoningumą skatinančiomis veiklomis, bet ir augina tris nuostabius vaikus – penkiolikos metų Asparą, dvylikos Aurėją ir septynerių Atėnę. Pažiūrėjus iš šalies – tobula šeima. Agnė ir Alanas nebijo kalbėti apie tikrą artumą, kasdienius iššūkius ir augimą kartu. Su „Rakto“ skaitytojais jiedu dalijasi savo santykių kelione – nuo pažinties naktiniame klube iki sąmoningo šeimos kūrimo. Atvirai, šiltai ir su pagarba vienas kitam jie pasakoja apie meilę, tarpusavio skirtumus, bendras vertybes ir tai, kas padeda išlikti komanda net tada, kai kiekvienas užsiėmęs savo veiklomis ir namuose dažnai susitinka tik aptarti kitos dienos planų.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Papasakokite, kaip judu susipažinote?
Agnė: švenčiau bakalauro diplomo įteikimą. Grįždami iš sodybos su grupės draugu nusprendėme užsukti į klubą – jis sakė, kad ten laukia „labai gražus draugas“. Ir tikrai – pasirodė, kad jis gražus (šypsosi).
Alanas: ėjau ten dėl draugo – vienas tikrai nebūčiau ėjęs. Tą vakarą šokau apsuptas merginų, kai mano krepšinio komandos draugas pristatė Agnę. Ji iškart patraukė dėmesį, bet nesiekiau pradėti kokių nors santykių, nors dėmesio tuo metu netrūko.
Agnė: puikiai prisimenu tą akimirką – aplink jį tikrai sukosi daug merginų, bet jis nesiėmė iniciatyvos, tad pati paprašiau jo numerio. Kitą dieną išėjome į pasimatymą – kalbėjomės iki penkių ryto. Po trijų mėnesių jau gyvenome kartu. Abu buvome neseniai baigę mokslus, nedirbome, todėl turėjome daug laiko pažinti vienas kitą.
Kada supratote, kad esate vienas kitam skirti? Ar teko įveikti kokių nors iššūkių, kad būtumėte kartu?
Alanas: tai supratome labai greitai. Tuo metu dar turėjau merginą, bet kai sutikau Agnę, supratau – ji mano žmogus. Nors buvau sąžiningas, morališkai buvo sunku, bet viduje žinojau, kad tai tikra. Net atsimenu: gyvenau Justiniškėse, Agnė – Pašilaičiuose. Išvažiuodamas turėdavau rinktis – sukti į dešinę (pas tuometinę merginą) ar į kairę. Vis dažniau rinkdavausi kairę (šypsosi). Po trijų mėnesių Agnė nutraukė santykius – nusprendė, kad esu mergišius. Ji buvo turėjusi skaudžių patirčių, o aš – sportininkas, pasitikintis savimi, apsuptas merginų. Atrodžiau jai paviršutiniškas, ne iš jos pasaulio. Tai man buvo labai skaudu. Bet nenuleidau rankų – kiekvieną dieną dovanodavau gėlių, palikdavau mėgstamą jos dainą, įrašytą į kompaktinį diską, visur, kur tik galėjau – prie durų, mašinoje, po valytuvu, universitete. Stengiausi susigrąžinti jos pasitikėjimą. Ir pavyko – ji atvažiavo į mano varžybas Anykščiuose. Kai pamatė mane žaidžiant, akys nušvito.
Agnė: viskas vystėsi greitai – po pusmečio Alanas pasipiršo ir mudu, būdami vos 24-erių, susituokėme. Antrą dieną po vestuvių persikėlėme į Daniją, kur jis gavo krepšinio kontraktą. Komandos savininkas mums abiem parūpino darbus. Kliūčių kurti laimę nebuvo – niekas neturėjo aukotis. Nors man teko palikti savo teisininkės karjerą – tuo metu dirbau advokato padėjėja, nebijojau nieko – man patinka nuotykiai. Danijoje praleidome dvejus metus, ten sužinojome, kad laukiuosi. Grįžome į Lietuvą likus dviem mėnesiams iki gimdymo – norėjau būti arčiau mamos.
Kaip judu puoselėjate meilę, kas padeda išlaikyti darnius santykius? Galbūt esate susikūrę kokių nors savitų ritualų, kurie padeda jums abiem augti kaip porai? Gal turite kokias nors taisykles, tarpusavio susitarimus?
Agnė: turime vieną gražią tradiciją, kurią stengiamės išlaikyti – kartą per mėnesį ar du išsiruošiame į pasimatymus – išvykstame su nakvyne tik dviese, be vaikų. Svarbu, kad tai nebūtų namai – buitis, darbai, rutina trukdo atsipalaiduoti. Tokios išvykos leidžia atkurti artumą. Taip pat daug kalbamės. Atvirai pasakome, jei kas nors liūdina, jei ko nors trūksta. Mano meilės kalba – prisilietimai. Kai jų pasidaro mažiau, pasakau Alanui. Ne priekaištaudama, o švelniai. Vyrai kartais būna nepastabūs, jiems gali atrodyti, kad šiek tiek apkabino, pabučiavo ir to pakanka. O man kartais reikia daugiau. Išsakius tai, dėmesys sugrįžta natūraliai, be įtampos. Tokie pokalbiai – puiki praktika poroje.
Alanas: meilės puoselėjimas – nuolatinis procesas. Santykiai niekada nestovi vietoje, jie visada vystosi. Yra skirtingi jų etapai: pažintis, draugystė, sužadėtuvės, santuoka, tėvystė. Kiekviename iš jų reikia vis naujo požiūrio, naujo mokymosi. Agnė – mūsų santykių vedlė. Ji nurodo kryptį, o aš prisitaikau, pasitikiu. Kai pradėjau domėtis sąmoningumo temomis, atsisakiau alkoholio, daug kas pasikeitė. Ėmėme kartu domėtis vyriška ir moteriška energija. Svarbu suprasti, kad vyrui namai – poilsis, o moteriai – dažnai darbo vieta, ir į tai atsižvelgti. Vienas iš mūsų ritualų – sportuoti kartu. Tai irgi pasimatymo forma. Esant progai – išvažiuoti dviese su nakvyne, pabūti gamtoje, pasivaikščioti, vakarieniauti, laikyti vienas kitą už rankos. Ir, žinoma, kalbėtis – kaip jaučiamės, kaip mums sekasi. Paprasti, bet svarbūs dalykai.
Kokia yra kiekvieno jūsų meilės kalba?
Alanas: oi, apie meilės kalbas žinau puikiai! (Šypsosi). Agnei, be jokios abejonės, svarbiausi yra prisilietimai. Jai patinka apkabinimai, paglostymai, masažas, švelnus prisilietimas prie plaukų ar odos. Aš tą labai jaučiu ir natūraliai pats mėgstu liesti – glostyti, masažuoti, tiesiog būti šalia fiziškai.
Agnė: taip, man tai labai svarbu. O Alanui, manau, svarbios paslaugos – kai kažkuo pasirūpinu, parodau dėmesį veiksmais. Jam, kaip ir man, taip pat labai svarbūs palaikymo žodžiai – jis mėgsta, kai juo žaviuosi, kai pagiriu, padrąsinu. Alanui malonu, kai atnešu jam arbatos, paklausiu, kuo galėčiau pradžiuginti.
Alanas: man patinka, kai galime tiesiog kartu pabūti, pavyzdžiui, pažiūrėti filmą. Tai būna retai, bet aš labai laukiu tokių akimirkų. Tuo metu man svarbus buvimas kartu, fizinis artumas, prisiglaudimas. Kai būname intymiai – irgi viskas prasideda nuo prisilietimų. Agnei tai svarbu – švelnumas, preliudijos, glamonės. Tai nėra tik fizinis dalykas – tai būdas būti arti vienas kito, girdėti ir jausti. Mums tai labai padeda išlaikyti artumą.
Kokias vertybes puoselėjate savo santykyje ir šeimoje?
Alanas: mano pagrindinės vertybės – labai aiškios. Visų pirma – nuolatinis mokymasis, sąžiningumas, sąmoningumas, humoro jausmas. Ir – blaivumas. Ne tik kaip atsisakymas žalingų įpročių, bet kaip aiškus protas, emocinis skaidrumas, gebėjimas neprojektuoti savo problemų kitiems. Kitaip tariant, susitvarkyti su savo ego ir neapsunkinti kitų. Man taip pat labai svarbus sveikas gyvenimo būdas. Judesys man yra gyvenimo džiaugsmas. Per jį aš ne tik stiprinu kūną, bet ir išlaikau vidinę pusiausvyrą. Ir, žinoma, šeima. Ji man yra didžiulis variklis. Daug ko gyvenime nesiimčiau, jei neturėčiau šeimos. Net viešumas, kurį kartais lydi iššūkiai, man tapo priemone perduoti savo vertybes – per pavyzdį, per veiklą. Jeigu neturėčiau šeimos, gal tiesiog tyliai gyvenčiau, dirbčiau ir tiek. O dabar – viskas, ką darau, turi gilesnį kontekstą.
Agnė: manau, mūsų abiejų vertybė – savirealizacija. Pirmą žingsnį šiuo keliu žengė Alanas. Kai jis paliko samdomą darbą ir ėmė ieškoti savo tikrojo kelio, atrado save kaip trenerį – matėsi, kaip jis spindi, kiek patiria džiaugsmo. Labai jį palaikiau. O jis lygiai taip pat palaiko mane, skatina mane būti savimi, realizuoti save – net jei tai reiškia, kad turėsiu mažiau laiko namams ar jam pačiam. Abu suprantame, kad tik save realizavęs žmogus gali būti ir visavertis partneris. Savirealizacija – ne prabanga, o būtinybė. Tai mūsų abiejų vertybė ir laisvės forma.
Kas jums reiškia gyventi prasmingai?
Agnė: mokėti džiaugtis čia ir dabar, būti dėkingiems ir dalytis. Jei galiu įkvėpti žmogų keistis, mylėti save, man tai – didžiausia prasmė.
Alanas: gyvenimo prasmę matau labai aiškiai – per kelis esminius taškus. Pirmasis – šeima. Tęsti giminę, auginti vaikus, perduoti jiems vertybes glūdi mūsų prigimtyje. Tai ir atsakomybė, ir dovana, ir didžiulė gyvenimo jėga. Aš nuoširdžiai tikiu, kad šeima yra viena svarbiausių gyvenimo atramų. Antras dalykas – pašaukimas. Veikla, kurioje tu gyveni iš esmės, kai nejauti streso, nebeskaičiuoji dienų iki savaitgalio, nes tai, ką darai, atitinka tavo prigimtį. Su Agne tą tikrai radome – ir per darbą, ir per santykį, kuris irgi tapo dalimi mūsų pašaukimo. Yra toks pasakymas: svarbiausios dvi dienos žmogaus gyvenime – ta, kai jis gimsta, ir ta, kai supranta, kodėl gimė. Labai tuo tikiu. Kai suvoki, kodėl esi čia, ką turi palikti po savęs, atsiranda kryptis. Viskas stoja į vietas: šeima, vertybės, veikla. Tada gyvenimas įgyja tikrą prasmę.
Kas santykiuose judviem yra svarbiausia?
Agnė: man santykiuose svarbiausia – kad visada būtų gera grįžti pas tą žmogų. Abu turime daug veiklų, darbų, iššūkių, todėl labai svarbu, kad mūsų ryšys liktų ta vieta, kurioje ramu, jauku, kurioje gali būti savimi. Mums svarbūs tokie dalykai kaip artumas, atvirumas, meilė, pagarba, palaikymas, bendras jausmas, kad esame „komanda“. Stengiamės tai puoselėti ir saugoti, kad niekur nedingtų. Aišku, būna visko – ir nuovargio, ir susierzinimo, ir pykčių. Bet visada stengiuosi, kad tarp mūsų vėl atsirastų jaukumas būti kartu.
Alanas: mūsų santykiai – ne tik mudviejų reikalas. Mūsų gyvenime yra vaikai, artimieji. Agnės mama – šalia, jos sesė su šeima – šalia, mano tėvai – taip pat arti. Visi esame gana glaudžiai susiję, mūsų giminystės ryšiai stiprūs. Todėl man santykiuose labai svarbus yra ryšys – ne tik tarp mūsų dviejų, bet ir tarp mūsų šeimų, mūsų aplinkos. Manau, svarbiausia – gebėjimas tą ryšį išlaikyti ir puoselėti. Būti pavyzdžiu vaikams, būti žmogumi, kurį gerbia artimieji. Nebūti našta kitiems, nemaloniu, nekantriu ar destruktyviu.
Abu suprantame, kad tik save realizavęs žmogus gali būti ir visavertis partneris. Savirealizacija – ne prabanga, o būtinybė. Tai mūsų abiejų vertybė ir laisvės forma.
Santykiuose labai svarbi pagarba – vienas kitam ir aplinkiniams. Turiu maksimaliai gerbti savo partnerę – kaip žmogų, kaip moterį, kaip asmenybę. Antra – vengti bereikalingų ginčų. Diskusijos – normalu ir būtina, bet nuolatinis noras įrodyti savo tiesą neturi prasmės. Mes skirtingi: moteris mąsto moteriškai, vyras – vyriškai. Kai tai suvoki, nebelieka kovos – atsiranda noras suprasti. Taip, kartais kyla noras įrodyti savo tiesą dėl smulkmenos – tai žmogiška. Bet svarbiausia, kad tai nekenktų santykiams. Ginčas turi vesti į supratimą, o ne į pergalę. Kartais vyras priima sprendimą, kartais – moteris. Tai jautrus balansas, o ne taisyklės.
Taip pat svarbu suprasti, kad nebūtinai visą laiką turime būti kartu. Svarbu turėti laiko sau, būti laisviems augti atskirai, bet kartu visada išlaikyti ryšį. Ir, žinoma, labai svarbu išmanyti vienas kito meilės kalbą.
Jei reikėtų įvardyti po 3 dalykus, kurie sudaro pagrindą, ant kurio laikosi jūsų šeima, kokie jie būtų?
Agnė: mus su Alanu jungia pamatinės vertybės. Viena iš jų – šeima. Abu esame artimi su savo tėvais, giminėmis – tas ryšys mus stiprina. Antra – bendros veiklos. Jau dešimt metų kartu sportuojame, dabar abu esame treneriai. Ir trečia – mūsų skirtumai, kurie papildo. Alanas – tikra ugnis. Jis turi labai daug energijos, kurią dosniai dalija. O aš labiau saugau savo energiją, man jos, regis, duota mažiau, bet išlaikau vidinę ramybę. Man atrodo, kad kartais aš jam perduodu šiek tiek ramybės, o jis man – savo energijos. Taigi Alanas – pedantiškas, energingas, aš – ramesnė, labiau atsipalaidavusi. Mes ir bendraujame skirtingai. Alanas – kalbėtojas, o aš – klausytoja. Vaikų auklėjime taip pat – jis nori aiškių ribų, aš – artumo, draugystės. Papildome vienas kitą, derinamės, ieškome balanso.
Svarbu turėti laiko sau, būti laisviems augti atskirai, bet kartu visada išlaikyti ryšį. Ir, žinoma, labai svarbu išmanyti vienas kito meilės kalbą.
Alanas: esame kaip du poliai – aš labiau reiklus, griežtesnis, man svarbi struktūra, detalės. Agnė – švelnesnė, jautresnė, moka išklausyti. Vaikams to ir reikia – ribų ir šilumos. Aš Agnei suteikiu saugumą, pasitikėjimą, leidžiu jai jaustis ramiai. Ji man – visišką priėmimą, palaikymą, laisvę būti savimi. Šalia jos jaučiuosi reikalingas, laisvas ir iš tiesų – savas. Tai, manau, yra vienas didžiausių santykių turtų.
Kas jus labiausiai žavi vienas kitame? O kas – kartais erzina, ką priimate kaip netobulumą?
Alanas: mane pirmiausia patraukė Agnės moteriškumas, žavesys, seksualumas. Vėliau atsiskleidė jos gili siela, jautrumas, intuicija. Ji moka palaikyti, įkvėpti, iškelti geriausias mano savybes. Agnė niekada neleido man „atsipalaiduoti per daug“ – šalia jos augu. Kartais erzina buitinės smulkmenos – kai grįžti po darbo, o mašina pilna trupinių. Dar kiek erzina situacijos, kai patariu, o ji padaro savaip – tada prisimenu, kad ji stipri, savarankiška. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl ją taip myliu.
Agnė: o aš žaviuosi Alano valia – jis be jokių kompromisų laikosi disciplinos. Kasdien ledinis dušas, sportas – jam tai natūralu. Taip pat žaviuosi, kaip jis bendrauja su vaikais – nusileidžia iki jų pasaulio, žaidžia, kuria. Ir dar – jis labai žingeidus: vieną dieną klausosi apie mitybą, kitą – apie smegenis ar filosofiją. Net po 18 metų kasdien sako komplimentus, apkabina, dažnai pamasažuoja. O erzina jo balsas – man dažnai atrodo, kad jis kalba per garsiai. Ir pastabos dėl tvarkos – „kas čia padėjo?“, „kodėl čia netvarka?“. Norisi daugiau jaukumo, mažiau kontrolės.
Kuo buvimas poroje jus labiausiai išmokė apie save? Ar galite pasidalinti asmeniniu vidiniu virsmu, kuris įvyko santykyje?
Agnė: mano vidinis virsmas vyksta nuolatos. Iš pradžių tai buvo laikas, kai reikėjo susiderinti, „nusiglaistyti“ charakterius, įpročius. Tada – vaikų gimimas, kuris atnešė visiškai naują realybę. Tai reikalavo labai daug prisitaikymo, kantrybės, pasiaukojimo. Kai atsirado vaikai, vyras natūraliai atsidūrė antrame plane. Ne iš blogos valios, tiesiog taip nutiko. Tada išmokome iš naujo kalbėtis, girdėti vienas kitą, nes prioritetai pasikeitė. Atsirado ne tik meilė, bet ir tarnystė, atsakomybė, pasiryžimas. Kitas virsmo etapas buvo, kai vaikai paaugo, ir aš išėjau į savo veiklas. Ir čia vėl – išbandymas, ypač Alano, kuris turėjo priimti mano atsitraukimą nuo „namų bazės“.
Aš vėl tapau ne tik mama ar žmona, bet ir moterimi, siekiančia savo svajonių, norinčia dalyvauti gyvenime plačiau. Su tuo teko išmokti gyventi abiem. Suprasti, palaikyti vienas kitą – ir nesustabdyti vienas kito augimo. Asmeniškai, ko išmokau – tai susilaikymo. Anksčiau buvau linkusi reaguoti impulsyviai, jei kažkas nepatinka. Dabar žinau, kad ne viskas verta atsako. Išmokau, kad mano energija – brangi. Ir kartais geriau patylėti, susilaikyti vardan santykio, ramybės. Gal tai galima pavadinti ir nuolankumu – ne silpnumu, o išmintimi. Suvokimu, kad ne visada reikia kovoti. Kartais daug daugiau laimi, kai atleidi. Kai pirmiausia pagalvoji ne apie savo teisumą, o apie santykio ilgalaikę kokybę.
Mano virsmas labai aiškus – buvimas su Agne iš manęs padarė tikrą vyrą. Vyras vienas gali daug, bet maksimali jo realizacija įvyksta tik šalia moters.
Alanas: mano virsmas labai aiškus – buvimas su Agne iš manęs padarė tikrą vyrą. Vyras vienas gali daug, bet maksimali jo realizacija įvyksta tik šalia moters. Tik moteris išlaisvina jo tikrąsias vyriškas savybes – gebėjimą rūpintis, saugoti, kurti, vesti. Prie moters vyras tampa lyderiu ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Jis pajunta norą aprūpinti, būti stiprybės atrama, eiti į gyvenimą su tikslais. Agnė iš manęs tai ir padarė – išlipdė tikrą vyrą. Su ja aš augau, keičiausi, brendau. Dabar man 41-eri ir aš jaučiuosi kaip brandus vyras. Bet net ir dabar tas virsmas tęsiasi. Ji ir toliau mane veikia, iškelia mano stipriąsias puses, padeda nesustoti.
Žinoma, gyvenimas keičiasi – keičiasi vaidmenys, atsakomybės, aplinkybės. Šis pokytis neišvengiamas. Bet, svarbiausia, kad poroje tas virsmas vyksta ne po vieną, o kartu. Kai du žmonės nori ne tik būti, bet ir augti kartu – tai didžiausia dovana.
Dėl ko nesutariate, ginčijatės? Kuris pirmas nusileidžia, kai nesutampa nuomonės?
Alanas: mes su Agne praktiškai nesipykstame. Mūsų poroje nebūna „nekalbadienių“, nebūna, kad susipykę miegotume atskiruose kambariuose. Kartais pakeliame balsą, bet dažniausiai dėl kokių nors smulkmenų. Galbūt toną dažniau pakeliu aš ir galiu užgauti Agnę savo tokiu vyrišku prasiveržimu, kai ji gali jaustis per silpna atlaikyti jį, bet iš esmės sutariame gerai.
Agnė: dažniausiai ginčijamės dėl vaikų auklėjimo ir tvarkos namuose. Kartais, kaip sakė Alanas, net pakeliame toną, bet tokių situacijų nėra daug. Aš dažniausiai pirma susilaikau, leidžiu praeiti emocijoms. Ne dėl to, kad nusileidžiu, o dėl santykio – kad galėtume ramiai kalbėtis, kai jau nurimstame.
Ar dažnai sakote vienas kitam komplimentus? Koks netikėčiausias komplimentas, kurį esate išgirdę vienas iš kito?
Agnė: Alanas jų tikrai negaili – tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų santykiai tokie artimi. Dabar sunku išskirti vieną netikėtą komplimentą, bet palaikymo žodžių gaunu nuolat.
Alanas: stengiuosi komplimentus sakyti sąmoningai, nuoširdžiai ir dažnai – nes tai svarbu santykiams. Vyrams siūlyčiau net pasidaryti sąrašą, ką jų moteris mėgsta girdėti – ir naudoti tai. Net gėles dovanoti reikia ne tik spontaniškai, bet apgalvotai. Pastebėjus, kad ji kažkuo gyvena, kažką kuria – visada pasakau gražų žodį. Kalbant apie netikėtus komplimentus, kuriuos esu gavęs pats, gal nėra labai įsimintino vieno, bet mažyčiai, nuoširdūs pagyrimai, kai Agnė stengiasi arba kai ji kažką nuveikia, man labai paglosto širdį.
Ko mokotės vienas iš kito?
Agnė: visų pirma, iš Alano mokausi disciplinos, tvarkos, sistemiškumo, rimtumo. Apskritai mes daug mokomės ir iš vaikų – kiekvienas jų atneša savą pamoką. Tikiu, kad šeimoje nėra atsitiktinumų, kiekvienas narys ateina su savo užduotimis. Vienas moko būti atlaidesniu, kitas – jautresniu, moko užjausti, nusileisti, atsiprašyti. Šeima iš tiesų yra didžiausias mokytojas.
Alanas: atvirai pasakius, tiesiogiai iš Agnės nesimokau nieko konkretaus. Gal skambės keistai, bet manau, kad apskritai žmogus negali tiesiogiai mokytis iš kito. Agnė mane priverčia mokytis patį, ir tai yra jos stipriausia pusė. Iš jos mokausi ramybės, meilės išraiškos. Ji verčia mane elgtis taip, kad galiu geriau ją suprasti, prie jos priartėti. Tai nėra tiesiog mokymasis, bet labiau jos įtaka mane skatina tobulėti.
Agnė: taip, tai tiesa, mes dažnai mokomės vienas iš kito per santykius, per bendrą gyvenimą, per iššūkius. Ir tai yra procesas, kuris tęsis visą gyvenimą.
Alanas: net jeigu ne visuomet aiškiai suvoki, ko išmoksti, ta įtaka vis tiek veikia, ir tai svarbiausia.
Kokie mažyčiai kasdieniai gestai ar momentai jums tyliai, bet labai aiškiai sako: „mes esame komanda“?
Agnė: mūsų gyvenimas – nepastovus, todėl kasdien su Alanu vis derinamės: kas veš ar pasiims vaikus, kas tvarkysis, kas kur važiuos. Net paprasti darbai – lapų grėbimas, malkų vežimas – tampa komandiniu veiksmu.
Alanas: man stipriausi – maži dalykai: kai parašome žinutę „myliu“, kai pasitariame, kai paklausiame vienas kito nuomonės. Tai kuria tą tvirtą jausmą – kad esame kartu, net kai gyvename savo atskirus gyvenimus.
Ar turite bendrų vizijų, misijų, kurias kartu nešate į pasaulį?
Agnė: mūsų žinutė – apie sveiką gyvenseną, sąmoningumą, judėjimą, atsisakymą žalingų įpročių. Džiaugiuosi, kad mes su Alanu šiuo klausimu esame vieningi. Jaučiame, kad teigiamą įtaką darome ir savo vaikams. Pavyzdžiui, mūsų sūnus keliasi šeštą ryto ir prieš mokyklą sportuoja. Stengiamės savo elgesiu ir požiūriu motyvuoti ir aplinkinius, ir labai džiaugiamės, kad vaikams tos vertybės persiduoda. Taip pat man ypač svarbu padėti moterims nepamiršti savęs – kad jos rastų laiko sau, pailsėtų, užsipildytų. Tik tada jos gali rūpintis kitais.
Alanas: mūsų tikslas – išleisti į pasaulį tris nuostabius vaikus, kurie turėtų stiprias vertybes ir būtų geriausios savo versijos. Kalbant apie šeimą ir vienas kitą, mūsų misija yra tarnauti žmonėms, ypač tiems, kurie dirba sveikatos, emocinės gerovės ir kūrybos srityse. Per mūsų veiklą, susijusią su žmonių treniravimu, edukaciniais procesais, paskaitomis ir produktais, stengiamės pagerinti žmonių gyvenimą, išlaikydami tvirtas savo vertybes. Norime būti sąžiningi, skaidrūs, nesiekti naudos sau kitų sąskaita. Ateityje galvojame parašyti knygą – apie tai, ką sukūrėme kaip šeima.
Kaip atrodo tobula jūsų šeimos diena?
Agnė: tobula diena – kai visi susėdame prie bendro stalo, atliekame padėkos ritualą, pasidžiaugiame mažais dalykais. Po pusryčių – laikas kartu: pasivaikščiojimai, sportas, žaidimai. Mėgstame išvykti į gamtą be telefonų, pabūti tik su šeima, gaminti, bendrauti – taip tikrai jaučiamas ryšys.
Alanas: man, kaip ir Agnei, tokia diena prasideda nuo bendrų pusryčių, o po jų – aktyvumas: dviračiai, riedučiai, treniruotės, kūryba, savišvieta. Kiekvienas užsiima mėgstama veikla, bet vis tiek esame kartu. Vėliau pasivaikštome, geriame kavą ar kakavą gamtoje. Grįžus namo norėtųsi užsikurti pirtį, išsimaudyti ledo vonioje, vakare išsikepti spragintų kukurūzų, keptos duonos su gvakamolės padažu. Tada susėsti prie televizoriaus, pažiūrėti visos šeimos filmą ir – visi į lovas.
Mes visada nuoširdžiai vieni kitiems linkime saldžių sapnų, pabučiuojame vieni kitus – tai mūsų kasdienis įprotis.
Mes visada nuoširdžiai vieni kitiems linkime saldžių sapnų, pabučiuojame vieni kitus – tai mūsų kasdienis įprotis. Mūsų septynmetė Atėnė vis dar miega mūsų kambaryje kartu su šuniu, tai ta ramybės ir meilės oazė mums su Agne vis dar sunkiai įgyvendinama... Bet tobuloje dienoje mes tikrai norėtume turėti ramų vakarą kaip pora, ne tik kaip tėvai. Tokia būtų ideali mūsų šeimos diena.
