„Aš nepažindinu žmonių su savimi – per mane jie pažįsta save, imdami suvokti savo pačių esmę,” – sako mistikė Alfreda Medhanadi, su kuria kalbamės apie jos pajautos žinojimą, žmogaus išteklius, absoliučią meilę, nežinojimą, sąmoningą atsakomybę, neatsakytus klausimus ir kitus subtilius esaties atradimus.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Alfreda, apie save rašote: homosofė, veikianti kaip koučerė, sielų vedlė, veidoskaitos specialistė, astrometafizikė, bioenergetinė gyduolė, Reiki meistrė, Bacho žiedų terapeutė... Kaip visa tai apjungiate?
Visa tai apjungiama į visa apimančią dvasinę terapiją. Tai – dviejų valandų trukmės seansas, kurio pirmoji dalis, kaip duoklė, atiduodama žmogaus materijai – pajungiamas mentalas, idant vyktų suvokimas jo paties esmės. Kaip prisiliečiu? Per pokalbį.
Ir ne tik.
Žmogus, vos atvykęs (o dažnu atveju – dar gerokai iki atvykimo), ima jausti emocinį išsilaisvinimą, paprastai tai tiesiog vyksta, ir jokie įprasti savęs tvardymo metodai tuo metu nebeveikia. Priešais mane, paprastai, psichika ilsisi. Čia psichiką menu kaip instinktus, kurie įprastai pirmauja, valdydami reakcinį lauką. Tad, vien akimirką atsitapatinus nuo be sustojimo budėjimo ir veikimo režime tykojančio „žvėrelio“, žmogus ima gebėti mąstyti aukštesniame dažnyje. Ne be vedimo, žinoma... (Šypsosi). O štai tada pamažu jungiuosi į sinchroną, kad galėčiau nuskaityti esminę priežastį – koks vidinis šauksmas atlydėjo pas mane.
Kiekvienas turi totalų Absoliutą savyje, kuriuo gali vadovautis. Tačiau painiavos kolektyvinėje sąmonėje neišvengsi – čia visi pasiklysta savaip.
Kai išaiškinamos esamos lydimos patirtys ir identifikuojamas itin tikslus jų priežastingumas, keliaujame į subtiliąją terapijos dalį, kurią vadinu energiniu seansu. Nes jei vadinčiau tikrąja esme – Dievišku palietimu ar Visatos galios įskverbimu – turiu įtarimą, kad daugelio protai vienaip ar kitaip sumištų vien nuo šios patirties įžodinimo. Tad labai vengiu žongliruoti dabar jau ir perdėm populiariais tapusiais žodžiais, nes tikslas – ne įtikti ego kariui ar pataikūniškai jį pamaloninti, o tikslingai vesti tai, kas terapijos metu atvyko būti vedama. Pakėlus mentalą dažnyje – integruoti į subtiliuosius sąmonės sluoksnius, o dar tiksliau – į žmogaus pasąmonę, kaip vedančią asmeninę gebą. O štai tokie papildomi įrankiai, kaip Bacho žiedai, yra tik lėtinis palaikomosios terapijos poveikis.
Manoji žemiškoji užduotis – pasiekti žmogų jo paties ištekliais, vadovaujantis amžina išmintimi ir kalbant kiekvieno kalba. Kiekvienas turi totalų Absoliutą savyje, kuriuo gali vadovautis. Tačiau painiavos kolektyvinėje sąmonėje neišvengsi – čia visi pasiklysta savaip.
Kas yra jo paties – žmogaus – ištekliai, apie kuriuos kalbate?
Ištekliai – ne materija, o informaciniai rinkiniai, kurie, kaip tęstinumas, pernešami reinkarnacijomis. Tai ir karminiai įspaudai, ir materijos pradžios impulsas, kuris turi kodus atsineštinėse charakteristikose.
Žmogus visą laiką viską turi savyje, esmė – tai išskleisti aukščiausia prasme ir neperimti svetimų charakteristikų modelių.
Žmogus visą laiką viską turi savyje, esmė – tai išskleisti aukščiausia prasme ir neperimti svetimų charakteristikų modelių. Tad aš tik išrišu jo paties esmę. O tai – neįkainojamos vertės įrankiai, konstruoti ir auginti geriausią savęs versiją ir sekančiam įkūnijimui perduoti atitinkamą informaciją.
Dabar – stiprus pokyčių metas. Laikas daryti pokytį ir savyje?
Kada būta kitaip? Turiu omeny pokyčių laikmečius. Aš, kaip tik, iš amžinybės taško, stebėdama laikmečius, nestebiu jokių esminių pokyčių. Viskas tik ratu. O suvokiamas naujumas rodo tik gyvos atminties ribas.
Žemė yra karminė planeta ir ji pati, kaip žadinanti, budinanti sąmonė, kviečia ją „išaugti“. Taigi čia erdvė ir laikas nuolatiniam kitimui, tai – amžina čia įsikūnijusių sąlyga. Todėl, žinoma, kiekviena akimirka yra skirta tam. O ar savyje? Niekas nepadarys pokyčio išorėje, nepadaręs pokyčio savyje. Nes išorė savaime nekinta, ji tik atspindi.
Ką žmonėms sunkiausia išgirsti ir suprasti?
Sunkiausia yra ne išgirsti, ne suprasti ir net ne imti išmanyti. Žmonėms sunkiausia yra atsitapatinti nuo įprasto savęs, atsižadėti įpročių, nes jie yra tapę jų patogumu ir tariamu saugumu. Dažnu atveju pirmiausia suskamba nesaugumas, ir atsižadėti to, ką meistriškai moki – būti sau pačiam ydingu – yra sunkiausia pokyčių dalis. Juk yra gausu ir gyvenimo mokytojų, kurie žinias perduoda, bet savyje nepasėjo, nesubrandino ir neišaugino išmanymo sėklos.
Žmonėms sunkiausia yra atsitapatinti nuo įprasto savęs, atsižadėti įpročių, nes jie yra tapę jų patogumu ir tariamu saugumu.
Ne paslaptis, kad ir dvasiniame pasaulyje yra komercijos ir turistų, kurie kolekcionuoja patirtis. Kaip atrasti tikrumą ir neapsigauti?
Dvasiniame pasaulyje viso to nėra. O jei tai yra, tai tikrai ne dvasinis pasaulis (šypsosi). Bet suprantu, ką teigiate. Ir negaliu to paliudyti, kaip „blogai“ ar „gerai“ sąlygos. Taip, tai egzistuoja, bet tik todėl, kad tai labai sukolektyvinta. O štai čia atsiranda erdvė ir laikas visaip veikiančioms jėgoms. Poreikis pats iššaukia sąlygas būti atlieptas, o atliepimas – tai jau individualus nuopelnas. Jei individo sąmonė dar turi būti suklaidinta, ji būtinai pritrauks vedlį link tiesiausio paklydimo, ir tai yra teisinga. Todėl, kad tikrasis pasąmonės troškimas nesuvirpėjo aukštesniame dažnyje, tad atlieptas buvo identiškame.
Smalsuoliams ezoterinės durys vis dar užvertos, nes misticizmo perdavimas dar nuo Hermio Trismegisto laikų buvo tik kodinis, ir, tiesą sakant, išliko.
Dar viena, galimai skaudi, tiesa yra ta, kad kolektyvinė sąmonė iš pačios savo esmės neturi tikslo „nušvisti“, tad, kai sąmoningumas ėmė būti painiojamas su dvasingumu, įvyko suvokimo klaida, kuri tapo esmine – jog dvasingumas neveikia ar veikia dviprasmiškai.
Veikti ir neveikti gali tik sąmoningumas, nes tai yra pasirenkamas būvis, o dvasingumas – subtilioji žmogaus esatis. Kitaip dar galiu įvardyti kaip vieną iš keturių galingųjų intelektų.
Veikti ir neveikti gali tik sąmoningumas, nes tai yra pasirenkamas būvis, o dvasingumas – subtilioji žmogaus esatis. Kitaip dar galiu įvardyti kaip vieną iš keturių galingųjų intelektų. Ir šis intelektas yra sielos bagažas: kiek jo atsinešta, kaip jis lavinamas ir kokia yra individualios sielos misija, juo vadovaujantis.
Kuo daugiau žinome, sakoma, tuo labiau ateina suvokimas, kad nieko nežinome. Ar Jūs patyrėte tą jausmą?
Aš nežinau, ko nežinau. Kaip ir kiekvienas. Aš net nežinau, kad žinau, iki tos akimirkos, kai suskamba klausimas. Tuomet betarpiškai sinchronizuojuosi su klausiančiojo Akaša.
Akaša yra tarsi kosminė biblioteka, kurioje esti visa buvusi, esanti ir potencialiai būsima individo ir / arba kolektyvo sąmonės informacija. Tad tuomet žinau ir aš, ir tas, kuriam buvo atsakyta.
Ar sutinkate, kad viskas, ką kalbame, veikiame, yra pirmiausia tik apie mus? Ir visos dvasinės praktikos – tai mūsų pačių atradimas, sveikimas, tobulėjimas?
Taip, sutinku. Nes viskas ir esame tik mes. Ką kuriu, tuo save džiuginu.
Sąmoningas atsakomybės prisiėmimas už pasirinkimus leidžia save nukreipti sau palankia kryptimi. Čia svarbiausia – ketinimas. Jis užmanymo būsenoje jau ima vibruoti tam tikru dažniu, kuris vėliau vis tankėja ir virsta veiksmu. Tad tiesiog stebime pačią pasekmę, kurią patys ir susikūrėme.
Koks esminis skirtumas dirbti su vyrais ir moterimis?
Aš veikiu Sielai. Ji yra belytė. Tad iš esmės nepatiriu jokio skirtumo. O jei jau „sužemėti“ iki dualumo, tai vis tiek pasakysiu: man nėra svarbu, su kuo terapijos metu sinchronizuotis, nes tas žmogus seanso metu apskritai mano laidavimu tampa vieninteliu Žemėje, ir visa Akaša – tik apie jį, kurią aš tiesiog intuityviai skaitau.
Apie žmogų daugiausia Jums pasako akys?
(Plačiai šypsosi.) Tikrai ne. Man apie jį kalba jo Akaša ir energinio lauko dažnis.
Alfreda, sakote, kad didžiausią galią visatoje turi nesipriešinimas. Viskas ateina laiku? Veik neveikdamas, kaip teigė Lao Tzu?
Matau, kad klaidingai jūsų protu buvo suvoktas Lao Tzu. (Šypsosi). Padėsiu jums iššifruoti tai.
Veik (daryk įtaigą), neveikdamas (neatlikdamas veiksmo). Taip turėtų ši išmintis būti šifruojama sampratoje. Tai reiškia, kad subtilumas gali būti galingesnis už pačią jėgą. Tą pačią Visatos tiesą mena ir mano teiginys. Nesipriešinimas yra menamas kaip priėmimas. Ir taip, tik paantrinsiu, priėmimas yra proto švytėjime. Jis nenugalimas ir besąlyginis. Jei pasiekiate absoliutaus priėmimo būseną, pasiekiate besąlyginę meilę – nušvintate.
Jei yra pradžia, yra ir pabaiga? Ar yra akimirka, kai mes atsakome sau į visus klausimus?
Yra akimirka, kai mes atsakome į tą akimirką svarbų klausimą. Akimirka savo aktualumu kinta – kinta ir atsakymai. O ar į visus klausimus – tą akimirką galimai. Visoms ateities akimirkoms – ne. Jei kalbėti apie sielą, kaip informacinį rinkinį, atsakymas į visus klausimus, suvokus save, prilygsta išsipildymui. Ir tai – ne akimirka, tai – nirvana. Be pažinimo poreikio atgimti karminėje planetoje jau neįmanoma.
Jei kalbėti apie sielą, kaip informacinį rinkinį, atsakymas į visus klausimus, suvokus save, prilygsta išsipildymui. Ir tai – ne akimirka, tai – nirvana.
Teigiate, kad „Mano religija – besąlyginė Meilė. Aš ja tikiu. Jai save patikiu“.
Aš esu nuskambėjusi taip, kad mano religija yra Meilė. Žodis „besąlyginė“ nesuskambėjo. Meilė yra Dievas, ir Dievas yra Meilė. O žodis „besąlyginis“ yra Meilės/Dievo sinonimas. Tai tapatu.
Kada ir kodėl prasidėjo Jūsų kelionė į save?
Neegzistuoja tokia atmintis, kuri fiksuotų pradžios pradžią, o ir tame nėra jokios prasmės. Na, nebent tenkintis smalsumu ir leisti protui su savimi pažaisti, kad iš pasąmonės būtų prikelti sielos egzistencijos fragmentai.
Jau nebe savęs tyrinėti aš čia sutankėjau (įsikūnijau), tačiau turėdama materialų protą, mano esmių esmė – savistaba. Tad stebiu ir pastebiu, bet neužsižaidžiu. O kasdienybėje leidžiu sau prabangą kolekcionuoti patirtis. Jos materialios, tačiau ne materialios vertės. Visos itin brangios, bet nesu pavaldi prie jų prisirišti. Tad patirtys man neturi išliekamos vertės, nors pasikartosiu – jos neįkainojamos ir tai atsispindi atitinkamoje sielos ir dvasios brandoje.
Patirtys Jums nebeturi išliekamosios vertės? O ar ne pasąmonėje tos vertės kaupiasi ir po to mažiau ar daugiau vertingai reiškiasi materijoje iš jos?
Taip, viskas, kas patirta, vienaip ar kitaip nugula į pasąmonę. Ir iš šios patirčių suvokimo saugyklos psichikoje modeliuojasi subasmenybių kompleksai, jie tampa ribotuvais, kuriais žmonės nesąmoningai arba tiksliau pasąmoningai vadovaujasi kurdami tolimesnes patirtis per įsitikinimus.
Žmogus taip susipančioja savosiose pasąmonės pinklėse ir paprastai daugumą jų tai ištinka taip anksti – dar vaikystėje, kad jie ten ir baigia pažintį su tikruoju savimi.
Na, bet nenutolstant nuo klausimo esmės, aš pasąmonėje turiu jau visas įmanomas patirtis per visus įsikūnijimus, todėl jau nėra prasminga tai pakartotinai saugoti. Švarinu pasąmonę, mano esmė yra esatis, o joje – beribės sąmonės galimybės.
Beje, kas esą Alfreda Medhanadi? Pavardė – santuoka su Maroku, kur rengėte atsitraukimo stovyklą?
Alfreda yra laikinas šio įsikūnijimo vardas, kuriuo mane pavadino mylimi tėvai. Tai – tarsi mano paviršius sąlytyje su šia materija. Jis turi charakterį ir kintantį pavidalą.
Medhanadi yra manoji esmė. Tiesioginiame vertime iš sanskrito reiškia intuityvųjį žinojimą. Tai stabilu ir amžina. Nekinta net kintant paviršiams. Tad tai ne pavardė ir juolab ne santuokiniai ryšiai su kokia pasaulio vietove.
Bet jei jau prakalbome apie keliones, tai aš vis tik esu pasaulio pilietė, daug keliauju ir vedu patyrimus – atsiskyrimus aukščiausiame sąmonės sraute įvairiausiose šalyse.
Liečiuosi prie viso pasaulio ir pasaulis pasiekia mane. Bet įžadus esu davusi tik savo esačiai. O su visais kitais jungiuosi betarpiškai. Ir tam nėra ribų.
Ar Alfreda Medhanadi sau atsakė į visus klausimus?
Aš vis dar čia. Ir per mane vis dar skamba atsakymai daugeliui ieškančių, klausiančių. Tad dar ne pabaiga.
