Santykių su priešinga lytimi klausimas rūpi mums visiems – nesvarbu, ar esame poroje, santuokoje, ar einamu momentu partnerio neturime. Ši tema – išties aktuali ir sudėtinga, todėl pradedame rūpintis ja dar lankydami darželį, ir nešamės ją iki paskutinio atodūsio... O todėl, kad ši tema yra tokia sudėtinga, verta prisiminti, jog ir jos sprendimas nėra iš lengvųjų.
Nuotraukos – asociatyvinės, Unsplash.com
Kad suprastume, kaip veikia moters ir vyro smegenys, kas jose užkoduota, ir kokią įtaką tai daro tarpusavio santykiams, turime mokytis iš sudėtingų šaltinių. Šiuo atveju populiarioji psichologija ar pigi ezoterika mums nepadės – patyrę meilės kančias turėsime gilintis į vyro ir moters smegenų sandarą ir biologinius lytiškumo skirtumus. Nes lengvų, paprastų atsakymų čia nėra, nors daugelis iš moterų apie santykius sprendžia pagal meksikietiškų serialų scenarijus, o vyrai – pagal tai, ką drauge nutarė prie bokalo alaus...
Tad šį kartą dalijuosi glaustu apibendrinimu iš gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Andrėjaus Kurpatovo knygos „Gražuolė ir pabaisa“, skirtos suvokti vyro ir moters psichologijos skirtumus.
GROŽIO SLĖPINYS
Tekstą pradėsiu nuo gana paprastos temos – grožio. Nors įvairiose kultūrose ir laikmečiuose grožis buvo ir tebėra suvokiamas skirtingai, o be to, tai subjektyvus dalykas, tačiau kasdien jis jaudina milijonus.
Mums atrodo, kad jei būsime gražūs – mus tikrai mylės. Iš tam tikros perspektyvos tai yra normalu, nes gražus, estetiškas žmogus sukelia simpatiją ir lytinę trauką, tačiau vadovautis vien tuo, kuriant gyvenimo santykius yra gana pražūtinga...
Gydytojas A. Kurpatovas paaiškina, kodėl: „Visos moterys nori būti gražuolės, bet, tarkime, jei moteris, iš tiesiog patrauklios, tapo gražuole, aplink esantys vyrai išvirto iš koto ir guli aplink ją rietuvėmis – „visi jos nori“, kaip tai atrodo pačiai moteriai? Vyrai žiūri į ją aistringai, bet tuo tarpu ji pati visiškai nesusigaudo, kuris ją įsimylėjęs, o kuris tik nori „akimirkos malonumo“.
Tai pirmoji tragedija: mūsų gražuolei suteikiama teisė išsirinkti, ir ji turi rinktis... Darbas ne iš paprastųjų, bet blogiausia nė ne tai – blogiausia, kad jeigu moters išsirinktas vyras, jos pasąmonėje yra jau nebe vyras (moters smegenyse įsišaknijęs suvokimas: vyras yra tas, kuris sprendžia, o tas, už kurį nusprendžiama, jau nebe vyras). Pabrėžiu – vyras tokioje situacijoje nebeatrodo vyru,“ – rašo gydytojas.
Ir nors racionaliu protu, savo sąmone galime manyti kitaip, tačiau žmogų daugiau nei 90 proc. valdo pasąmonė, vadinasi, moteriai, pačiai išsirinkusiai vyrą, intuityviai jis jausis kažkaip nevyriškai...
Būtent moters savitumas, autentiški bruožai, unikalios moteriškos savybės yra ta tvirta jungiamoji grandis, kuri, atslūgus seksualinei dominantei, jungia vyrą ir moterį tikrai bendrystei.
Antroji tragedija, anot psichoterapeuto, yra tokia, jog, pamačius gražuolę vyrui įsijungia seksualinė dominantė – kitaip tariant, gamtinis instinktas, ir todėl nesvarbu, ką jo galva galvoja, iš tikrųjų jam reikia tik malonumo, o ne pačios moters.
„Konkrečiam vyriškiui graži moteris graži (geistinumo prasme) iki tol, kol jis apsipranta su tuo grožiu arba kol baigiasi (geriausiu atveju užtrukusi pusmetį) „ruja“, sukelta ūmiai pabudusios jo seksualinės dominantės. Todėl moters grožis yra gana rizikingas dalykas, ir rizikingas moteriai, apdovanotai tuo grožiu: vyrai jos trokšta, „gula rietuvėmis“, tačiau, turint galvoje, kaip greitai atslūgsta vyriškas seksualumas, tos rietuvės neužsiguli.
Taigi atminkite, jog iš rimtųjų vyrai pameta kaip tik „gražuoles“. Cituodama autorių norėčiau pridurti, jog moterims, skaitant šias mintis labai svarbu nekaltinti vyrų. Gydytojas A. Kurpatovas savo knygoje daug kartų pabrėžia, jog seksualinė dominantė, arba poreikis lytiniams santykiams, yra užkoduotas vyro smegenyse ir valdo jį. Taip paskyrė gamta, todėl visas pretenzijas galime skirti tik jai...
Perskaičius tai iškilo klausimas: ką gi daryti? Nesipuošti, nepuoselėti grožio? Žinoma, ne. Tačiau šalia to reikia auginti savo asmenybę. Nes būtent moters savitumas, autentiški bruožai, unikalios moteriškos savybės yra ta tvirta jungiamoji grandis, kuri, atslūgus seksualinei dominantei, jungia vyrą ir moterį tikrai bendrystei.
VYRIŠKAS IR MOTERIŠKAS ORGAZMAI
Gydytojas A. Kurpatovas knygą „Gražuolė ir pabaisa“ rašo su didele humoro doze, tačiau už jos slypi pagrįsti moksliniai faktai, atskleidžiantys tikrąją moteriškumo ir vyriškumo esmę biologiniu požiūriu. Psichoterapeutas, remdamasis pirmųjų organizmų Žemėje dauginimosi strategija, gyvūnų, vaikų ir suaugusiųjų elgesio tyrinėjimais teigia, jog vyriškumas ir moteriškumas nėra socialinės konstrukcijos – tai biologinės programos, kurios pasireiškia absoliučiai skirtingai.
Nors mums atrodo, jog vyras ir moteris tėra vienodi žmonės su skirtingais kūnais, tačiau taip nėra. Vyras ir moteris – tai du skirtingi išgyvenimo ir mąstymo modeliai.
Nors mums atrodo, jog vyras ir moteris tėra vienodi žmonės su skirtingais kūnais, tačiau taip nėra. Vyras ir moteris – tai du skirtingi išgyvenimo ir mąstymo modeliai.
Gydytojas sako, jog lyties psichologija kyla iš lyties fiziologijos ir tai atsiskleidžia vyriško ir moteriško orgazmo patyrimo pobūdyje. Vyrui orgazmas – fiziologinė reikmė, lygiai kaip maistas ar oras. Moteriai gamta orgazmo nebuvo numačiusi, nes jei patelė į lytinius santykius eitų vedina troškimo patirti orgazmą, tai ji darytų bet kuriuo metų laiku, pvz., žiemą per speigą, todėl jos jaunikliams išgyventi nebūtų galimybių.
Patelės gali ir turi lytiškai santykiauti tik tam tikru laikotarpiu ir iki tol, kol pasiekiamas nėštumas (moteriai nėštumas, o ne orgazmas yra lytinio etapo pabaiga). Todėl patelė, tai yra moteris, santykiauja vardan nėštumo, nes jos fiziologinė funkcija yra pratęsti rūšį, o patinas, tai yra vyras, santykiauja dėl orgazmo, kuris yra jo fiziologinės funkcijos – apvaisinti patelę – pabaiga.
Jei moterys pradeda beatodairiškai siekti tikslų, o vyrai tampa pasyviais, sėdinčiais ant sofų – griūna visa gamtos sukurta konstrukcija, dėl kurios tiek vyrai, tiek moterys jaučiasi nelaimingi.
Labai iškalbingas šiuo atveju yra ir būdas, kaip kiekviena lytis patiria orgazmą. Vyrui jis – staigus, greitas ir aštrus kulminacinis procesas, konkretus situacijos užbaigimas, energijos iškrova, kaip raketa, iššauta į kosmosą, moteriai – tai banguojantis procesas, malonių pojūčių tąsa, kaip vilnijantis vanduo. Ši dinamika nusako vyro ir moters esminius psichologinius skirtumus.
Vyras – siekia konkretaus tikslo, moteris – yra procese. Jei šios veikimo strategijos, užkoduotos vyro ir moters biologiniuose instinktuose, yra sumaišomos, t. y., jei moterys pradeda beatodairiškai siekti tikslų, o vyrai tampa pasyviais, sėdinčiais ant sofų – griūna visa gamtos sukurta konstrukcija, dėl kurios tiek vyrai, tiek moterys jaučiasi nelaimingi.
MOTERIS – SANTYKYJE SU GYVENIMU
Moteriai gamtos duota būti gyvybės tęsėja, todėl ji turi tiesioginį, intuityvų, t. y. pasąmoninį ryšį su pačiu gyvenimu. Būtent tai paaiškina, kodėl moteris gyvena jausmais ir priima sprendimus vadovaudamasi jais. Moteriai nereikia ilgai galvoti, racionalizuoti, dėlioti argumentų už ir prieš, nes ji tiesiog žino, o atsakymus jai nurodo jausmai, kalbantys per kūną.
A. Kurpatovo teigimu, nusprendžia net ne moteris, o jos jausmai, kuriems, kaip žinia, neįsakysi... Šiais jausmais kalba pats gyvenimas.
O vyras, pagal funkciją tik aprūpinantis moterį sėkla, yra tarsi atsietas nuo gyvenimo, nes yra išorėje, todėl gyvena protu. Jis mąsto, mąsto struktūriškai, jo mintys yra ne spontaniški, intuicijos pakuždėti žodžiai, o skirtingų, bet griežtai tam tikra tvarka susijusių teiginių ir nuostatų sistema.
„Vyras, besididžiuojantis savo logika, savo racionaliu sveiku protu, yra panašus į kristalą. Jo samprotavimai nuo pradžios iki galo dėsningi, logiški, suprantama, kas iš kur. Tai toks milžinas molinėmis kojomis. Kodėl molinėmis? Ogi todėl, kad šitokia konstrukcija – dirbtinis darinys, gal tik truputį susijęs su tikrove – svarbiausia, „kad viskas būtų teisinga“, t.y. logiška.
Šie vyro ir moters psichinės struktūros skirtumai lemia dažną vyro ir moters nesusikalbėjimą, nes vyrui moters požiūris atrodo nelogiškas, o moteriai į galvą netelpa, kaip galima nesuprasti tokių savaime aiškių dalykų!
Taigi vyro pasaulėžiūra pakibusi ore“, nes ji nėra viduje, – rašo gydytojas. Šie vyro ir moters psichinės struktūros skirtumai lemia dažną vyro ir moters nesusikalbėjimą, nes vyrui moters požiūris atrodo nelogiškas, o moteriai į galvą netelpa, kaip galima nesuprasti tokių savaime aiškių dalykų! Kokių čia dar reikia paaiškinimų, juk ir taip aišku kaip dieną!
Iš vienos pusės tokie požiūrių skirtumai kelia daug problemų, iš kitos pusės jie yra itin žavūs, nes atspindi kiekvienos lyties savitumą.
SVARBIAUSIOS VYRIŠKOS IR MOTERIŠKOS SAVYBĖS
Visos vyriškos ir moteriškos savybės taip pat slypi lyties biologijoje. Ir nors šiuolaikinė kultūra, moterų emancipacija, translytiškumo populiarėjimas bando pakeisti vyro ir moters sąmonę bei tai, ką joje užkodavo gamta, tačiau toks dirbtinis pokytis kainuoja vis didesnius psichologinius, emocinius, fizinius sutrikimus. Siekiant atstatyti vidinį balansą, svarbu suvokti gamtos mums duotas gaires, o jos nėra taip stipriai paslėptos.
Nesugebantis ir nenorintis keistis, nekantrus, nepakeliantis sunkumų vyras tokiu atveju stengiasi pakeisti ne save, o gyvenimo sąlygas.
MOTERIS. Gebėjimas prisitaikyti.
Moters lytinis organas priima vyro lytinį organą ir prisitaiko prie jo formos, todėl moters pagrindinė savybė yra prisitaikyti. „Moteris daug geriau moka prisitaikyti, ji sugeba keistis, prisiderinti prie išorinių aplinkybių, priprasti, įveikti skausmą. Tai – jos išlikimo taktika.“
VYRAS. Gebėjimas įveikti sunkumus.
Vyrą vyrišku daro gebėjimas įveikti sunkumus. Pirmiausia tai pasireiškia jo poreikyje tenkinti seksualinį instinktą. Patelė gamtoje yra atsakinga už kokybę ir stabilumą, patinas – už kiekybę ir rūšies kintamumą (apie tai plačiau rašoma minėtoje knygoje). Būtent dėl to moterims atrodo, kad vyrams rūpi tik seksas, ir geriausia su kuo daugiau skirtingų patelių. Tokia, kaip suprantama, yra gamtos trauka.
Tačiau vyras nėra vien tik gyvūnas, todėl įjungęs sąmoningą protą gali pasirinkti – santykiauti su daugeliu vardan „kintamumo siekio“, ar turėti vieną, pastovų santykį, nors gamta gali pašaukti kitaip. Įveikęs dauginimosi kiekybiškai instinktą, vyras kuria vidinę savo jėgą. „Jeigu kalbėtume atvirai, kaskart, kai moteris vyrui iškelia skandalą, rodo nepasitenkinimą jo elgesiu, jo padėtimi, juo pačiu, vienintelis dalykas, kuris žaibiškai ir be mažiausių dvejonių ateina jam į galvą – eiti ir sulaužyti šitai moteriai ištikimybę su kita moterimi.
Nesugebantis ir nenorintis keistis, nekantrus, nepakeliantis sunkumų vyras tokiu atveju stengiasi pakeisti ne save, o gyvenimo sąlygas. Todėl kaskart matydami vyrą, kuris jau parodė tokį silpnumą (pvz., du kartus išsiskyrė), galime manyti, kad ir vėl susituokęs (ar kitaip susijungęs su moterimi) jis nepersistengs namie kurdamas „gerą klimatą“. Ir jei tas klimatas kokiu stebuklu pats nesusitvarkys, vyras mikliai ras išeitį, ir ta išeitis – išeiti iš namų.
Tai, kad vyrai priskiria sau ryžtingumo bruožą, turi primityvios tiesos. Bet jeigu tas ryžtingumas pasireiškia tik ryžtu sprukti vos įtarus savo nesugebėjimą įveikti gyvenimo sunkumų (įskaitant ir sunkumus bendraujant su priešingos lyties atstovėmis), su tikru vyriškumu jis neturi nieko bendro.“
MOTERIS. Gebėjimas rūpintis „vidine erdve“.
Sąvoka „vidinė erdvė“ atspindi fizinę ir psichoemocinę erdvę moters viduje. Daugelis tyrimų, kaip ir pats gyvenimas, rodo, jog moteris turi instinktyvų troškimą pasirūpinti „vidine savo erdve“ arba, kitaip tariant, žmogučiu, „galimai“ tūnančiu joje, net jei moteris nebegali turėti vaikų. Tokį elgesį vyrai kartais vadina savanaudišku, tačiau moteris pasąmoningai rūpinasi savimi, siekdama pasirūpinti pačiu gyvenimu.
„Vidinė erdvė“ fiziškai – tai moters kūnas ir jos namai, namų jaukumas, o psichologine prasme – moters siela. Ji yra tvirta, esminga, nors dažnai moters apleista ir pamiršta. Būtent moteriai būdinga tai, ko neturi vyras: vidinė ramybė, daiktų ir reiškinių prasmės suvokimas, atsparumas gyvenimo sunkumams. „Moteris – tai indas, su gyvybės paslaptimis, kuriuo moteriai būtina rūpintis.“
VYRAS. Gebėjimas daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.
Viena svarbiausių vyriškų savybių, anot gydytojo A. Kurpatovo, yra gebėjimas daryti sprendimus. Šią atsakomybę vyrui davė gamta, todėl apie tai sužinome nagrinėdami vyro lytinę sąrangą.
Kaip minėta, moteriai seksualiniai santykiai – vienas iš būdų patirti malonumą, vyrui – svarbiausias poreikis, būtinas patenkinti ultimatyviai. Moters orgazmas – banguotai besitęsiantis procesas, vyro orgazmas – konkretus etapas, turintis pradžią ir pabaigą. Moteris iš akto laukia tik malonumo, kurio gali gauti ir pasmaližiaudama plakta grietinėle su braškėmis, o vyras ieško, kaip patenkinti šį neišvengiamai graužiantį poreikį, kurio jokie pietūs neatstos – būtent tuo skiriasi vyro ir moters požiūris į lytinį aktą. Moteriai seksualinė sueitis – vienas iš būdų pasimėgauti, turint ir daugiau variantų, vyrui tai – gyvybiškai svarbi būtinybė, todėl jis turi nuspręsti, kaip tai patenkins.
„Vyras iš prigimties visuomet susirūpinęs, kaip patenkinti savo poreikį, todėl jam paties likimo skirta apsispręsti.“
„Moters neryžtingumas, jos delsimas apsispręsti, noras, kad nuspręstų mylimas vyriškis, nėra nei jos kaltė, nei yda, o tik vidinės sandaros padarinys, už kurį konkreti moteris visiškai neatsako. Laukti, kad ji staiga ims savarankiškai spręsti, iš pagrindų pakeis savo gyvenimą ir pan. – tas pats, kas laukti, kol Žemė ims krypti iš orbitos ir pasileis ieškoti laimės kitoje galaktikoje.“
Žinoma, gydytojas primena, kad... „Vyras gali pradėti apsispręsti, kaip paties likimo skirta, bet gali ir klausydamasis sveiko proto, o tai visiškai skirtingi dalykai...
Vyras – tiesiogiai vadovauja ir veikia principu „aš pats“, moteris – daro įtaką jausmu ir veikia per ryšius, bendrystę, mainus.
Todėl vyras turi prisiminti, kad kaip tik jis privalo spręsti, tačiau savo sprendimus turi derinti su galimybėmis moters, kuriai juos teks įgyvendinti. Be to, visa atsakomybė už sprendimus gula ant jo pečių, ir vyras turi tai prisiminti.
Moteriai svarbu žinoti: kad ir kaip gaila, ji nesugeba savarankiškai spręsti, už ją tai daro aplinkybės, jai lieka tik vizituoti įvykį. Moters jausmai ir yra aplinkybės, kuriomis ji gyvena, aplinkybės, kurių ji nevaldo, nors jos iš tiesų gali susiklostyti taip, kad moteris pasielgs kokiu nors būdu, kurį galima suprasti kaip jos sprendimą. Iš tikrųjų nusprendė ne ji, bet jos jausmai, tačiau tie jausmai nenukrito iš dangaus, jie susiję su išoriniais veiksniais, o vienas pačių svarbiausių „išorinių gyvenimo veiksnių“ yra vyras, kuriam, be kita ko, pačios prigimties nulemta daryti sprendimus.
Šiuo atžvilgiu svarbu tai, kokį vyrą ji išsirinks (moteris vyro nesirenka, tačiau renkasi iš tų, kurie ją pasirinko). Moteriai vadovautis reikia tuo, kaip jis daro sprendimus, kokia jo metodika.“
Apibendrinant galėtume pasakyti, kad moteris – priimantis, prisitaikantis, jausmais besivadovaujantis pradas, elgesio pobūdžiu švelnus ir minkštas, tačiau savo esme – tvirtas ir ištvermingas, nes būtent jis turi iškęsti gyvybės pratęsimo kančias.
Vyras – vedantis, inicijuojantis, logika besivadovaujantis gamtos kūrinys, ir nors viduje jautrus, tačiau būtent jam skirta priimti sprendimus ir atsakomybę už juos bei užtikrinti saugumą moteriai pratęsiant gyvybę.
Vyras poruodamasis visuomet daro veiksmą, moteris – kuria atmosferą šiam veiksmui pritraukti. Vyras – tiesiogiai vadovauja ir veikia principu „aš pats“, moteris – daro įtaką jausmu ir veikia per ryšius, bendrystę, mainus.
