Dešimt metų Šveicarijoje gyvenantys AUGUSTINAS (32 m.) ir GRETA (34 m.) RAKAUSKAI – profesionalūs muzikai, kurių karjera tęsiasi tarptautiniuose orkestruose. Augustinas dėsto Strasbūro muzikos akademijoje ir VDU Muzikos akademijoje Kaune, Greta groja solo altu Lozanos simfoniniame orkestre, o kartu jie koncertuoja duete „Tutto a Dio“ ir dalyvauja daugybėje kitų projektų.
Pora pasakoja, kaip pavyksta suderinti intensyvią profesinę veiklą, koncertus ir šeimą – augina 1 ir 3 metų vaikus – bei atskleidžia, kodėl vis dažniau galvoje sukasi mintys apie grįžimą į Lietuvą. Nuo pirmųjų muzikos atradimų gimtinėje iki tarptautinių scenų, jų istorija – apie ryžtą ir bendrą kelionę per gyvenimą su muzika.
Augote skirtinguose miestuose, ryšys mezgėsi Vilniuje, o po to leidotės po plačiąsias šalis. Papasakokite, pirmiausia, apie savo šaknis ir muzikines ištakas.
Greta: aš kilusi iš Vinkšnėnų, netoli Šiaulių. Mano mama dainuodavo lopšines, o visa šeima turi muzikalumo pradmenis. Į profesionalią klasikinę muziką pakrypau tik aš, tačiau mama dainuodavo, mano sesė vadovauja folkloro grupei, o brolis lankė pramoginius šokius. Svarbus etapas buvo, kai visa šeima grodavome ir giedodavome pamaldose pranciškonų Kryžių kalno vienuolyne. Su Augustinu artimiau susipažinome Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, o vėliau kartu išvykome studijuoti į Šveicariją.
Augustinas: mano šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo, tačiau yra įdomi istorija: tik vėliau sužinojau, kad mano prosenelis, kuris per karą išvyko į Australiją ir ten palaidotas, buvo sukūręs mėgėjišką operetę. Nuo mažens buvau apsuptas muzikos – tėtis vesdavosi mane į šlovinimo renginius, o močiutė paskatino lankyti akordeono pamokas. Toks mistinis klausimas – kodėl akordeonas? Tiesiog tuo metu taip susiklostė. Pirmieji metai nelabai sekėsi, bet paskui stipriai užsikabinau. Pamačiau vaikus, kurie groja sudėtingesnius kūrinius vyresnėse klasėse, ir vienas kūrinys man ypatingai suskambėjo – užsinorėjau jį išmokti, nors jis buvo ne mano lygiui. Mokytoja pažiūrėjo skeptiškai, su humoru pastebėdama, kad griebiuosi dar ne pagal savo pajėgumus. Bet aš išmokau, ir tai atvėrė duris į įvairius konkursus bei labai stipriai įtraukė.
Jau dešimt metų gyvendami Šveicarijoje tęsiate tarptautinę muzikinę karjerą, bet jūsų kelias į aukštumas prasidėjo dar Lietuvoje?
Greta: po pirmo Muzikos akademijos kurso mudu išvykome į Londoną ieškoti darbo, kaip ir daugelis studentų, kad užsidirbtume šiek tiek pinigų. Darbo nesuradome, bet dviese kartu pradėjome groti gatvėje. Čia ir gimė mūsų duetas. Ši patirtis paskatino ieškoti akademinių mokytojų, kurie padėtų mums vystyti šią kryptį. Dabar, žiūrint į gastrolių apimtis ir atstumus, tai atrodo juokingai suderinama, bet tada Augustinas studijavo Kaune, o aš – Vilniuje, ir atrodė labai sudėtinga.
Augustinas: muzikoje svarbus asmeninis kontaktas su dėstytoju. To siekiau Lietuvoje, tai paskatino išvykti ir į Šveicariją.
Greta: beje, prisimenu įdomią patirtį prie Lozanos ežero. Prie šio ežero iki šiol labai gražiai švenčiamos lietuvių Rasos, Joninės. Ir tik neseniai prisiminiau, kad čia buvau dar besimokydama vidurinėje, aštuntoje klasėje. Mano sesės Justės folklorinis ansamblis „Goštauta“ buvo pakviestas pravesti tradicines apeigas, o mane paėmė pagroti liaudiškus šokius su smuiku. Žiūrėjau, paleidusi savo vainikėlį ežere, grožėjausi Alpėmis ir, matydama languose švieseles, svajojau, kaip čia gražu gyventi. Ir pamiršau šią mintį. Tik praėjus beveik 20 metų prisiminiau, kad buvau tokią intenciją paleidusi į Visatą. Ir gyvenimas atvedė čia.
Augustinas: reikėtų pabrėžti, kad stojant į Šveicarijos akademiją turėjome laikyti skirtingus egzaminus, kurie buvo labai sunkūs, o atranka – itin griežta. Svarstėme įvairius variantus: kas bus, jei vienas įstos, o kitas ne. Vykome kartu į stojamuosius egzaminus, kad palaikytume vienas kitą.
Greta: apie stojamuosius turiu visai įdomią istoriją. Sėdome į mašiną ir atvažiavome – tokie kaip iškritę iš medžio, nemiegoję. Susitikome su stojančiaisiais iš Kanados, kurie pasakojo, kad jau savaitę atskridę ilsisi ir ruošiasi egzaminui. Egzamine stebiu komisiją, jie šnibždasi tarp savęs, ir man atrodo, kad juokiasi iš manęs – mintyse užsiplieskiau, kad trenksiu durimis ir išeisiu, negrosiu iki galo, tikrai neįstosiu. Bet baigiau.
Tada Augustinas sako: „Eime bent miestą pažiūrėti, juk taip toli važiavome“, net negrįžome į rezultatų pristatymą. Jau ruošėmės važiuoti namo, bet Augustinas paragino užeiti dar akademijos pastato apžiūrėti. Ir sutikome profesorių, pas kurį aš stojau. Jis klausia: „Kur dingai? Reikia susidėlioti programą, kaip čia dirbsime.“ Įstojau. Tada jo tiesiai šviesiai paklausiau: „Tai ko ten visi juokėtės?“ – „Ne, – sako jis, – mes niekada nebuvome girdėję tokio dueto – altas ir akordeonas.“ Pasirodo, jiems tai buvo unikalus atradimas.
O vėliau sužinojome, kiek kainuoja mokslas, kiek – būsto nuoma. Nors turėjome būti laimingi, kad abu įstojome, gyventi neturėjome iš ko. Į akademiją tekdavo eiti apie 10 km su instrumentais rankose, nes net autobusų bilietai mums buvo per brangūs. Iš Lietuvos atsivežėme daržovių ir viso kito. Pradžia buvo sunki, tačiau kartu teikė ir didelį džiaugsmą.
Dainius Macikenas
Man įdomu, kokią reikšmę jūsų kasdienybėje užima dvasiniai dalykai?
Greta: mano kelias į dvasingumą prasidėjo nuo skaudžios, bet laimingai pasibaigusios mūsų šeimos patirties – avarijos. Vertėmės su mašina, ir taip kažkiek „apsivertė“ ir pats gyvenimas. Ekspertai sakė, kad, atsižvelgiant į avarijos rimtumą, baigėsi labai gerai, tik keli procentai atsitiktinumo, kad viskas pasibaigtų taip laimingai. Sužalojimų buvo, bet, atsižvelgiant į sumaitotą automobilį, jie buvo gana nesunkūs. Norėjome padėkoti už tai, kad Dievas mus apsaugojo – taip užsimezgė ryšys su pranciškonais. Tai buvo mano gyvo tikėjimo pradžia.
Augustinas: mano istorija tokia, kad galėjo manęs visai nebūti, jei tėtis būtų padaręs kitokius pasirinkimus. Jis mokėsi kunigų seminarijoje, buvo įstojęs į pranciškonų vienuolyną. Su mano mama jis susipažino Kretingoje, dar būdamas vienuolis, ir galiausiai susituokė. Tačiau likimas buvo negailestingas – mama mirė, kai man buvo vos keli mėnesiai, būdama 26 metų.
Muzika man visada buvo sakralus dalykas – ji paliečia pačias giliausias sielos stygas.
Tėtis buvo labai arti bažnyčios, o aš dažnai būdavau kartu. Muzika man visada buvo sakralus dalykas – ji paliečia pačias giliausias sielos stygas. Joje slypi daug dvasingumo, jausmo, polėkio, vidinio virpėjimo. Ir mudviejų su Greta muzika tapo ta jungiančia kalba, kuri mus vienija.
Dabar jus jungia ne tik muzika, bet ir du vaikai. Kaip pavyksta suderinti laiką, kuris, matyti, pas jus naudojamas labai taupiai, nes veiklų išties daug?
Augustinas: o taip, tai klausimas, kurį mes per dieną užduodame daug kartų.
Planuojame laiką taip, lyg žaistume šachmatais: vienas iš mūsų būna su vaikais, kol kitas dirba, o po to apsikeičiame atsakomybėmis.
Greta: pagal mūsų užimtumą tikrai nėra paprasta, bet stengiamės susidėlioti prioritetus. Mudviejų ryšys keičiasi, bet jis nenukenčia – tiesiog dabar toks etapas. Nemažai bendraujame tarpusavyje telefonu, o grįžę namo greitai pasikeičiame vaidmenimis ir rūpinamės vaikais. Planuojame laiką taip, lyg žaistume šachmatais: vienas iš mūsų būna su vaikais, kol kitas dirba, o po to apsikeičiame atsakomybėmis. Ir kai būname su vaikais, žiūrime, kad laikas būtų kuo kokybiškesnis. Vaikus pasiimame ir į savo veiklas, pamokas, koncertus. Visaip būna. O ir vaikams naudinga, kai su jais kartu keliaujame į koncertus kitose šalyse. Kai aš augau, galimybės keliauti buvo ribotos, o dabar mes koncertus kitose šalyse išnaudojame kraštui pažinti ir pamatyti.
O kaip rūpinatės savo vidiniais resursais ir atstatote jėgas?
Greta: man svarbiausia susitvarkyti su stresu – mokausi išlaikyti vidinę ramybę. Melstis, medituoti – net ir atlikdama buitinius darbus. Esame sukūrę savotišką skaitmeninę palaikymo maldos grupelę, kuri padeda palaikyti tarpusavio ryšius ir gauti jėgų – kasdien susiskambiname su giminės nariais pasimelsti.
Man svarbiausia susitvarkyti su stresu – mokausi išlaikyti vidinę ramybę. Melstis, medituoti – net ir atlikdama buitinius darbus.
Man svarbu ir sveikai maitintis. Esu pridaiginusi įvairiausių žalumynų ir stengiuosi praturtinti jais šeimos mitybą. Kaip žmona ir mama siekiu, kad mūsų maistas būtų kuo šviežesnis ir sveikesnis – taip atstatau kūną, paveiktą neišvengiamos įtampos.
Augustinas: man reikia tiesiog sustoti ir nukreipti mintis nuo kasdienio minčių srauto bei įtampos. Kartais pažiūriu filmą, kartais išeiname pasivaikščioti. Kartais groju fortepijonu – tai tarsi tas pats grojimas, bet laisva improvizacija, nesusijusi su koncertais ar kitomis pareigomis. Stresą mažina ir jo išvengiu, kai darbus padarau laiku, nepalieku jų paskutinei akimirkai. Resursus sekina atidėliojimai, kai darbai pradeda lipti vieni ant kitų ir trūksta laiko. Man patinka tas nuovargis, kai viską padarai darniai, savo laiku, be skubos, vėlavimo ir beprasmės įtampos.
Grįžkime prie muzikos – kas pastaraisiais metais labiausiai džiugina jūsų veikloje?
Greta: groju Lozanos simfoniniame orkestre, antruoju solo altu, taip pat tarptautiniame orkestre „Kremerata Baltica“. Dažnai esu kviečiama dalyvauti orkestriniuose projektuose Ženevoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Esame įkūrę savo privačią muzikos mokyklą „Music Mobility“. Daug koncertuojame mudviejų duetu „Tutto a Dio“, be to, dalyvaujame kituose projektuose su įvairių sudėčių ansambliais. Šiuo metu stengiamės veiklas koordinuoti taip, kad, kai vienas išvykęs, kitas galėtų būti su vaikais, arba keliaujame visi kartu.
Dainius Macikenas
Augustinas: pernai, kai man pasiūlė dėstyti Strasbūro muzikos akademijoje, kartu tęsiant darbus ir Kaune, VDU Muzikos akademijoje, atrodė, kad gyventi ir dirbti tarp trijų šalių – oho, tiesiog neįmanoma. Bet išsikėliau tikslą: jei sugebėsiu, įveiksiu save. Ir pavyko viską suplanuoti. Man tai milžiniškas pasiekimas ir potencialo išplėtimas. Pasitaikė ir tokių situacijų, kai tarp įėjimo į oro uostą ir išskridimo buvo likusios vos penkios minutės. Bet iš savęs ir situacijų išsireikalauji resursų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanomi. Ir kai darai – pasidaro. Įkvėpimo sėmiausi ir iš kitų žmonių, pavyzdžiui, Gretos dėstytojo, kuris dirbo trijose šalyse vienu metu. Tada galvojau: „Kaip tai įmanoma?“ Ir štai atėjo diena, kai pats atsidūriau tokiose pačiose „rogėse“.
Dar kas džiugina – jau trečius metus Šveicarijoje esame įkūrę akordeono meistriškumo akademiją, į kurią atvyksta tobulintis ir žmonės iš Lietuvos. Norisi, kad ir ateityje, nesvarbu, kur gyvensime, ši akademija egzistuotų – tokioje įkvepiančioje Alpių apsuptyje, pro langus matosi Monblanas.
Ar ketinate grįžti gyventi į Lietuvą?
Greta: tokių minčių ir planų tikrai yra. Ypač vaikams atsiradus mūsų šeimoje, šis klausimas tapo labai aktualus, netgi sunkus ir skausmingas. Šaknys – yra šaknys.
Augustinas: į Lietuvą skrendu dažnai, akademiniais tikslais, nes dėstau VDU – tačiau tai dažniausiai tik kelionė nuo oro uosto iki akademijos. Sąmoningai nesiblaškau po įvairias vietoves, taip sau užsidedu tarsi apsauginį sluoksnį. Persikėlus į kitą šalį, mentalitetas skiriasi, o kai reikia jį kaitalioti, o Lietuva man akivaizdžiai svarbi, situacija tampa sudėtinga. Vien mintis Šveicarijoje apie dalykus, kurie yra Lietuvoje, arba atvirkščiai, įneša chaosą ir nerimą – tenka tarsi trumpam persikūnyti.
Kai vykstame visa šeima į Lietuvą, vėl tenka išvykti po susitikimų su vaikų seneliais ir giminėmis, žinant, kad tai nebūna kelioms dienoms, o dažniausiai pusmečiui ar ilgiau. Artimieji praleidžia dalį vaikų augimo proceso, nors labai norėtų išlaikyti nuolatinį kontaktą. Aišku, yra vaizdo, interneto priemonės, tačiau jos neatstoja gyvų susitikimų, prisilietimų, akių kontakto. Ir kai vaikai sako: „Norėčiau važiuoti pas senelį ir mamulę“, viduje sukyla stiprus jausmas.
Greta: šeimoje kalbame tik lietuviškai. Kai vaikai išeina į žaidimų aikštelę, susidraugauti būna sudėtingiau, ir jie manęs klausia, kodėl kiti vaikai jų nesupranta. Tačiau daugiakalbystė turi ir savo privalumų. Dabar vaikai pradeda kalbėti keliomis kalbomis.
Nėra paprasta grįžti. Nežinai, ką rasi grįžęs. Kaip buvo sudėtinga išvykti – apie tai pasakojome – taip ir grįžimo nežinomybė yra ne mažesnė. Čia jau esame žinomi, kviečia koncertams, o Lietuvoje darbo ryšiai nutrūkę, reikėtų pradėti viską iš naujo. Su vaikais dar sudėtingiau. Kai atvykstame į Lietuvą, pastebime, kiek ten viskas pasikeitę, o Šveicarijoje, atrodo, mūsų miestelyje beveik niekas nesikeičia.
Galbūt Lietuvoje gyvenimas būtų ne mažiau įdomus nei dabar čia. Gal keistai nuskambės, bet vaikų muzikinė edukacija Lietuvoje yra žymiai stipresnė ir griežtesnė – tiek mokykloje, tiek užklasinėje veikloje bei būreliuose. Šveicarijoje nuo ketverių metų yra privalomas ugdymas, tačiau net ir septynerių ne visi moka skaityti.
Augustinas: trauka grįžti į Lietuvą kyla pirmiausia dėl vaikų, statome namą Lietuvoje. Reikėtų mums abiems čia suderinti darbus. Dabar atvykstame koncertuoti, tačiau gyvenant pastoviai Lietuvoje norėtųsi surengti žymiai daugiau koncertų šiose erdvėse. Grįžimo procesas nelengvas, bet jis vyksta ir tikiuosi, kad įvyks. Nors mūsų tarptautinė veikla, darbai ir koncertai vis tiek tęsis.
BY DAINIUS
