„Jaučiu, kad dažnai sėdžiu smegenyse. Protas – geras dalykas, jeigu tu jį įdarbini. Bet jeigu jis kurį laiką jau sukasi ratu su minčių sūkuriais, jis gali išvesti iš proto... Reikia įrankių, metodikų jam nuraminti. Man labiausiai padeda kvėpavimo praktikos. Būnant prie jūros galima eiti ne degintis, o pasisemti šviesos. Nuo vaikystės nemoku degintis. Paplūdimyje skaitau knygą, maudausi, stebiu aplinkinius, kapstau smėlį, prisijungiu prie žaidžiančių tinklinį, einu arba dar ko nors prisigalvoju. Ir tik kartais pavyksta pabūti visiškai ramiai. Dažniausiai nurimstu tik nuveikusi ką nors prasmingo sau“, – sako dainininkė, muzikos kūrėja ir aktorė JURGA ŠEDUIKYTĖ. Susėdusios ant suolelio Palangos botanikos (Birutės) parke po ką tik šiame mieste vykusio Jurgos koncerto, kalbamės apie moters vidinio balso aspektus.
Nuotraukos – Elena Krukonytė
Noriu pradėti nuo Tavo pačios vidinio balso. Ar kalbiesi su savimi?
Aišku, kalbuosi. Kiekvienas kalbamės su savimi. Dar su manimi kalbasi mano Kornvalio reksų veislės katė Munė. Ji pasitinka mane grįžusią namo, sveikinasi rytais. O kalbant apie vidinį balsą, tai jis iš tikrųjų yra mažai apčiuopiamas. Kaip pačiupinėti tai, kas nematoma? Tai kaip kiekvieną dieną apkabinti Dievą. Aišku, visą laiką galima apsikabinti save. Bet kartais to neužtenka. Tada eini apsikabinti medį. Bet ir to ilgainiui neužtenka, nes labai liūdna ilgai stovėti apsikabinus tik medį. Supranti, kad reikia žmogaus. Ir tobulėti. Per santykį su žmonėmis, aš kiekvieną dieną labai daug apie save sužinau. Kartais tai būna supratimas, kad nenoriu būti tarp žmonių. Kartais – kad per ilgai buvau su savimi ir pasiilgau bendravimo. Pasišnekėjau su savimi ir man savęs užtenka, pats laikas eiti į žmones. Tada man galbūt yra geriausia erdvė kūrybai. Bet esminis pastarųjų dienų atradimas buvo jausmas, kad kiekvienas vis tik esame po vieną. Galbūt nuo šios minties bus lengviau žmonėms, kurie gyvena vieni. Kadangi pati gyvenu viena, man reikėjo šito „palengvinimo“. Štai ir ši mergytė su mama ir močiute (rodo į pro šalį einančias moteris – aut. past.) gyvena iliuzijoje, kad jos yra visos kartu. Bet jei gyvenimas, aplinkybės susiklosto ar kiti žmonės nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, žmogus lieka vienas. Tai – siaubinga situacija, nes jis susiduria su realybe, kad yra vienas.
Tu niekada neprarasi to, kas yra tavo tikrieji turtai. Tai yra tai, kas yra tavo esmė, visi tavo patyrimai, nepakartojama istorija ir ta dieviška dalelė, sužibanti akyse, kai esi savimi. Tai dėl ko žmonės renkasi būti šalia, nepaisydami mūsų netobulumo.
Mes ieškome balanso, ramybės būsenos ir, man atrodo, ji ateina tada, kai suprantame, kokia iš tikrųjų yra dabartinė realybė. Dabar tikiu, kad kiekvienas esame po vieną, net jei esame santykiuose. Kodėl? Nes dabar etapas, kai bandau pajausti savo ribas, vėl užduodama sau tą nepatogų klausimą: kas aš esu ir kas mane užpildo? Savo kailiu teko patirti, kad jei tu kitą žmogų prisileidi per arti savęs ir prarandi savo ribas, savęs suvokimas visiškai išskysta. Bet kai neįsileidi kito žmogaus, vėl negerai. Paradoksas: jei myli, turi susilieti, bet ir neprarasti savo ribų. Vadinasi, reikia vis iš naujo suvokti, kas tu esi nepriklausomai, ar yra santykių, ar vienatvės etapas. Bet šioje vietoje atsiranda dilema, kad kai mes esame apsupti darbo, įvairiausių galimybių, pareigų, pinigų, draugų ir pan., tai dar labiau sustiprina jausmą, kad jeigu staiga viską atimtų, mums būtų „šakės“, kad atėmus iš tavęs viską, tariamai neliktų nieko. Tačiau tai – netiesa. Klausimas „kas aš esu“ yra vienas svarbiausių visais gyvenimo etapais. Ir jis grąžina savęs pojūtį. Tikiu, kad tik suvokęs save ir savo poreikius žmogus gali tikrai nuoširdžiai kažką duoti kitam.
Taip kalba Tavo vidinis balsas pastaruoju metu?
Taip. Neišeina išlaikyti to balso vientiso. Be šansų! Kartais labai suabejoju savimi. Tada suprantu, kad reikia atskirti manyje esančias asmenybes ir suprasti, kad dabar viduje kalba mergaitė, kuri visą laiką bijo. Tuomet ateina suaugusi Jurga ir sako: „Kiek tau iš tikro metų ir kieno tas išsigandęs vidinis balsiukas?“ Nuraminu savo vidinį vaiką ir sakau, kad aš juo pasirūpinsiu. Tada turėtų ateiti paauglė, kuri visiškai nesijaudina dėl kitų nuomonės ir kelia revoliucijas. Esmė, man atrodo, yra tai, kas mus šiandien jaudina. Pavyzdžiui, dažnai nerimas aplanko, kai veikla ar gyvenimo būdas nebeužpildo. Svarbu užduoti sau klausimą, ar tai, ką veikiu, kaip gyvenu, man suteikia prasmę? Ar veikiu viską, bet ne tai, ko iš tikrųjų šaukiasi vidus? Šiuo aspektu nerimas yra labai naudingas, nes skatina pokytį laimės link.
Žmonės, eidami Camino Lituano, su savimi stengiasi neštis kuo mažiau daiktų, dažnai – tik kuprinę. Keliu klausimą, o jei su tokiu suvokimu keliautume per gyvenimą? Iš tavęs gali atimti namą, pinigus, galų gale, neduok Dieve, artimiausius žmones. Negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Bet tu niekada neprarasi to, kas yra tavo tikrieji turtai. Tai yra tai, kas yra tavo esmė, visi tavo patyrimai, nepakartojama istorija ir ta dieviška dalelė, sužibanti akyse, kai esi savimi. Tai dėl ko žmonės renkasi būti šalia, nepaisydami mūsų netobulumo.
Sakoma, kad į šią Žemę ateiname vieni ir išeisime iš jos vieni.
Dažnai taip sako žmonės, turintys baimių, traumų, bijantys mirties. Bijome būti vieniši, būti palikti. Bet jeigu mes priimame tai, kad esame vieni, tam tikra prasme palikti išgyventi savo asmeninę istoriją, ir prisijaukiname šią mintį, sustiprėjame. Niekur neišeisi, jei jau stovi lauke. Niekas iš tavęs nieko neatims, jei nieko nesineši rankose. Man pasaulio paradoksalumas yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant. Manau, taip gimsta dainos ar kūriniai, kuriuose atpažįstame save, tarsi autorius būtų perskaitęs mūsų mintis. Mūsų patirtys skirtingos, bet, turiu gilų įtarimą, kad jausmai ir būsenos yra panašios.
Man pasaulio paradoksalumas yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant. Manau, taip gimsta dainos ar kūriniai, kuriuose atpažįstame save, tarsi autorius būtų perskaitęs mūsų mintis.
Kiekvienas esame ne šiaip sau, ir, matyt, esame tiesiog stebėtojai labai didelių pasaulio pokyčių. Ir kartais tai yra tiesiog sąmoningai net nepakeliama. Šiandien pasaulyje daug nerimo. Dabar skaitau Saros Maitland knygą apie tylą, kurioje pasakojama, kad ji gyveno garsiakalbių žmonių šeimoje, kurioje buvo daug rėkavimų, šūkavimų. Ji nusprendė susitikti su kita gyvenimo puse – tyla ir patirti skirtingas jos formas. Pasirodo, tyloje labai paaštrėja pojūčiai, žmonės, keliaujantys po pasaulį vienumoje, pradeda viduje girdėti balsus, patirti kraštutines būsenas. Būtent tyla perkeičia buvimą pasaulyje, tarsi perkrauna žmogų. Bet dabar mes bijome vienatvės ir tylos. Regis, šiandien tai ne mažiau baisu nei mirti, nes visą laiką aplinkui yra koks nors fonas – garsai, vaizdai, kitų nuomonės apie tai, ką ir kaip transliuojame apie save. Be sąmoningų pastangų nuo to nepabėgsi, neatsitrauksi, kitaip tariant, tu visą laiką esi šurmulyje. Žmogaus organizmas yra labai jautrus, jis reaguoja į aplinką. Kartais reikia sąmoningų pastangų nuo visko atsitraukti. Dažnai mėgstu čia ateiti (kalbamės Palangos botanikos (Birutės) parke, prie „Rotondos“ – aut. past.).
Išties, čia labai ramu. Tai lyg visą parą kiekvienam atvira bažnyčia be altoriaus.
Gražus pastebėjimas. Tai tikrai mano bažnyčia. Stebiuosi, kad atėjus į krikščionių bažnyčią durys dažnai būna užrakintos. Mano galva, bažnyčia turėtų būti atvira visada. O čia nėra durų, dėl to tu nieko negali uždaryti. Va, vėl paradoksas. Gražu.
Žinai, mėgstu akis į akį susidurti su veržlia gamtos stichijų jėga. Pasirenki vietą, kurioje tavęs nenupūs ar ant tavęs neužgrius, stovi ir stebi visą tą didingą procesą. Kažkas iš tikrųjų labai nurimsta viduje, gamtos jėgos akistatoje. Gal mes tiesiog per daug užsikrauname: padaryti kuo daugiau ir geriau, pasakyti, kaip yra, surasti, kaip reikia? Ir užsibūname savo įsivaizdavime, net nepastebėdami, kad gyvenimas plaukia pro šalį ir nedžiugina.
Kaip pati apibūdintum savo vidinį balsą? Ar jis dažniau palaiko Tave, ar kritikuoja?
Jis kupinas įvairiausių atspalvių, tarsi viduje gyventų daug asmenybių. Atpažįstu vidinę kritikę, motyvatorę, besąlygišką optimistę, ašaringą jautruolę, ryžtingąją Jurgą D‘Ark, išsigandusią mažą Jurgitėlę, švelniąją, katiniškai besiglaudžiančią Jurgutę, ramiai mylinčią ir atsiduodančią meilei Jurgą, pamaivą Jurgitką ir kitas savo puses. Kol bandžiau neigti, kad esu daugiaspalvė, dominavo liūdesys. O dabar liūdesį išbūnu su pagarba ir dėmesiu jam – tuomet jis, išgirstas, ramiai užleidžia vietą kitai emocijai ar būsenai. Tai nėra lengva ir reikalauja laiko, vidinės erdvės bei sąmoningumo, tačiau rezultatas – daugiau vidinės ramybės jaučiantis taip, kaip išeina tą akimirką ir mažiau erzulio gyvenime. Tad, manau, tikrai verta kiekvienam įsiklausyti, apie ką ir kokiu balsu dabar kalba vidus.
Kada pirmą kartą sąmoningai pastebėjai, kad Tavo galvoje vyksta vidinis dialogas? Koks jis buvo – švelnus, griežtas, kūrybiškas?
Visuomet ieškojau poilsio nuo per daug užsisukusių minčių ir būdo jas apraminti. Vidinė tyla galvoje vyksta tuomet, kai jaučiu. Tai yra mano meditacija. Geriausias būdas pažadinti jausmus – stebėti ir stebėtis. Todėl taip mėgstame keliones, ten vidus tarsi savaime atsigauna susidūrus su nepatirtais skoniais ar išvydus nematytus vaizdus. Tačiau žinau, kad tai – tik paviršius. Iš tikro keliaudami gaudome vidinę savo būseną, kada jaučiamės gyvi, reikalingi ir pakankami. Todėl man didžiausias iššūkis – keliauti vidumi. Tai darau per dienas, bandant išsimušti ir atšviežinti pasikartojančią rutiną, stengiantis pastebėti stebuklus savo kieme ir mieste. Viena vertus, tai teko susigalvoti dėl neseniai pasiimtos paskolos, jaučiuosi atvėrusi daug netikėtų vidinių užkaborių ir savybių. Kita vertus, jau laukiu artimiausios kelionės į JAV su koncertais – jaučiu, kad pamatysiu kelionę visai kitomis, akylo stebėtojo akimis.
Kol bandžiau neigti, kad esu daugiaspalvė, dominavo liūdesys. O dabar liūdesį išbūnu su pagarba ir dėmesiu jam – tuomet jis, išgirstas, ramiai užleidžia vietą kitai emocijai ar būsenai.
Ar Tau pažįstamas tas balsas, kuris nuolat vertina, komentuoja, lygina? Kaip su juo elgiesi?
Su loginiu pradu kalbu per logiką. Tokiu būdu jau esu rami, nelygindama savęs su kitais ar bent jau gaudydama save, kai pradedu tai daryti. Lygintis gali tik su tuo, kas yra lygiai toks pats, tad tai tampa neįmanoma nuo pat pradžių, juk visi esame skirtingi. Sustatyk dvi Jurgas dainininkes – ir išvysi milijoną skirtumų, nors veikla ir vardai sutampa. Manau, kad žymiai geriau pažvelgti, kuo skiriesi nuo savęs vakar ar prieš metus. Sąmoningai imu kraštutines atkarpas – vienam motyvacija reikiamam veiksmui šauna į galvą per naktį, kitam gali bręsti ilgus metus. Mes skirtingi ne tik savo tempu, vidinėmis savybėmis, elgesiu visuomenėje, bet ir požiūriu į viską, kas vyksta viduje ir išorėje. Ir tam turime pilną teisę, jei jau gimėme čia, šioje Žemėje, šiuo laiku. Klausimas – ar jaučiamės reikalingi ir pakankami, kad galėtume vidinėje ramybėje įsiklausyti ir išgirsti savo misiją? Jei nesijaučiame reikalingi, pradžioje turime surasti atsakymą į klausimą „Kodėl?“, o tada – priimti save, visokį, su individualia, vingiuota ar visai paprasta istorija. Pastebėjau, kad einantis savo keliu žmogus nebepyksta ir nori dalytis. Bet žmogus niekada nestovi vietoje, tad laikas nuo laiko peržiūriu, ar veikla, kuria užsiimu, vis dar suteikia prasmės jausmą. Šiuo metu kaip tik toks etapas.
Kaip mintinis kalbėjimas veikia Tavo kūrybą – ar jis padeda gimti dainoms, ar kartais stabdo?
Mintys tik ir laukia struktūros. Tai gali būti daina, knyga, seminaras ar trumpas įrašas socialinėje medijoje. Jei įdarbini mintis, jos nebekamuoja. Iki kito karto. Net jei rašai jau pusiausnūda – naktį. Tekstas tarsi reikalauja, kol tu jį išgirsi ir užfiksuosi. Taip jau yra, kai pasirenki kūrybos kelią. Realiai smegenys jungia vaizdus, garsus, fiksuoja pasaulio judesius, kuria simbolius visą parą. Tenka atrinkti iš viso to kratinio, kas iš tikro verta tapti kūriniu. Jausmas, kai pabaigi kurti tai, ką pradėjai, atperka visas bemieges naktis ir minčių tornadus.
Esu scenoje, kurioje pasirinkau nemeluoti, o tai uždeda ir tam tikrą atsakomybę gyventi tikrą ir atvirą su savimi gyvenimą.
Tačiau, neslėpsiu, labiausiai dusina mintys ne kūrybos laikotarpiu. Tada galvoju, ar sukursiu ką nors tikrai vertingo, nerimauju, kad mūza nesėdi šalia, nors logiškai suprantu, kad vidus turi pailsėti po paskutinio kūrybinio etapo, atlaisvinti vidinę erdvę naujiems projektams. Ir ne visuomet pats svarbiausias projektas man yra kūryba. Kartais ji tyli, nes vyksta gyvenimas.
Ar patyrei momentų, kai vidinis kritikas buvo toks stiprus, kad norėjosi nutilti – ir tiesiog nebekurti? Kaip iš to išėjai?
Buvo ketveri metai, kai laukiau impulso kūrybai. Laukiau, krimtausi, užsiėmiau įvairiais kitais dalykais, kad mažiau galvočiau apie tai, kas nevyksta. O paskui supratau, kad tiesiog man nebeįdomu kurti vienai. Susėdau į pokalbį su nepatenkinta ir demotyvuota savo dalimi, iškamantinėjau pati save ir išlindau kurti į žmones. M. K. Čiurlionio namuose gimė bent pusė naujausio albumo „Tik aš ir tu“.
Kuo, Tavo nuomone, skiriasi vidinis balsas, kuris gimdo kūrybą, nuo to, kuris kelia abejonių?
Balsas yra balsas. Klausimas – kur nukreipsi tai, ką jis sako: saviplakos ar kūrybos linkme. Bėda dar ir ta, kad tikroji kūryba nemėgsta prievartos, bet paklūsta disciplinai. O disciplina kiekvienam – savita. Vienam tai – kėlimasis 5 ryto, maudynės šaltame ežere ir kasdienės darbo valandos. Aš taip negaliu. Turiu įsiklausyti, kada labiausiai norisi kurti, kitaip vis tiek prasikankinsiu tas valandas beprasmiškai. Kai vidus neramus, einu vaikščioti, kalbuosi su savais, tvarkausi, arba, nieko neveikdama stebiu vidaus impulsus. Įkvėpimas yra tarsi elektros srovė, kuri teka per tave. Jei susimokėsi – dar nereiškia, kad įjungs. Bet jei tobulinsi savo kaip laidininko savybes, daugiau galimybių, kad srautas ims tave lankyti dažniau. Esu scenoje, kurioje pasirinkau nemeluoti, o tai uždeda ir tam tikrą atsakomybę gyventi tikrą ir atvirą su savimi gyvenimą. Gal netobulai, ir kartais nerangiai bandant atgauti scenoje paliktas jėgas, bet iš dūšios ieškant atliepiančio vidų judesio.
Man žmogaus gyvenimo etapai labai panašūs į vandenį. Kartais srūva veržliai pirmyn kaip kalnų upė, o kartais turi išbūti kūdros periodą po didelio tekėjimo.
Ką, Tavo nuomone, moteriai reiškia pasitikėti savo vidiniu žinojimu šiuolaikiniame pasaulyje?
Vidinis balsas arba šeštas jausmas yra ne šiaip sau įvardijamas kaip vienas iš pojūčių. Neretai vengdami patirti skausmą ar kančią renkamės „nujautrinti“ savo pojūčius. Bėda ta, kad kūnas šį „užsakymą“ supranta tiesiogiai ir kartu išjungia nuojautą. O ji be galo reikalinga priimant svarbius asmeninius sprendimus, įsiklausant į savo pašaukimą ar brėžiant ribas. Manau, skausmas gyvenime neišvengiamas, nes tobulėjame tik atsisakydami to, ką jau išaugome, o tai nepatogu. Tačiau tai ir neišvengiama. Man žmogaus gyvenimo etapai labai panašūs į vandenį. Kartais srūva veržliai pirmyn kaip kalnų upė, o kartais turi išbūti kūdros periodą po didelio tekėjimo. Net ir ledu virtęs vanduo įgauna prasmę ateinančio pavasario akivaizdoje. Žemė, kaip ir žmogus, kupina kontrastų, o priešybių susidūrimas būtinas, kad vyktų judėjimas.
Kaip kūnas ir emocijos padeda ar trukdo išgirsti savo vidinį balsą?
Kūnas visada kalba, mes tik turime išmokti jo klausytis. Emocijas suvokiu kaip trumpalaikius debesėlius, užtemdančius ar, kaip tik, prašviesinusius vidinę būseną. Tai – irgi kūno kalba, bet ji tokia padrika, kad geriausia emocijas stebėti, atpažinti, įvardyti ir laukti, kol jos nuplauks tolyn. Neatpažintos jos grįžta vėl ir vėl, yra linkusios tvenktis į sunkius debesis ir kitaip užtamsinti gyvenimą. Net nesvarbu, ar liūdesys, ar džiaugsmas – kiekviena emocija nori būti išjausta. Mokslininkai sako, kad emocija trunka pusantros minutės. Kai kurių iš mūsų pyktis ar neišsakyti džiugūs jausmai lydi kelerius metus ar net visą gyvenimą. Gal geriau leisti sau jausti? (Šypsosi).
Ko palinkėtum moteriai, kuri jaučia, kad jos vidinis balsas dažniau griauna nei kuria? Nuo ko pradėti santykio su savimi atstatymą?
Moteris tuo ir unikali, kad gali kurti lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir griauti. Griauti ne visada yra blogai; svarbu išeiti iš šio etapo ir ant griuvėsių statyti ką nors naujo. Kiekvienas atvejis yra labai skirtingas, tad ne man pateikti receptą, kaip išeiti iš griovimo fazės. Kai nežinau atsakymo, keliu klausimus. Teisingai užduotas klausimas kartais tampa motyvatoriumi veiksmui iš tikrojo vidinio poreikio. Man padėję esminiai klausimai yra šie: ar jaučiu prasmę darydama tai, ką darau? Ar būnu santykyje iš užsipildymo, ar iš prisirišimo? Ar jaučiu viduje gyvybę ir kas ją stabdo? Kokį esminį poreikį pridengia mano noras griauti? Kaip mokausi mylėti? O gal tik laukiu meilės iš kitų? Ar pykstu, kad pasaulis veikia ne pagal mano įsivaizduojamas taisykles? Ar mokausi priimti tai, kas nuo manęs nepriklauso? Kokį švelnumo pažadą duodu sau, nereikalaudama iš savęs tobulybės? Ką daryčiau, jei nebūtų pinigų poreikio ir artimųjų bei buities, kuria turiu pasirūpinti, ir ką darau, kad šią svajonę įgyvendinčiau bent iš dalies?
