Botaninių kvepalų kūrėją EGLĘ JONAITYTĘ kalbinau pasipuošusią dailia, elegantiška suknele ir perlų vėriniu. Ši švelniu balsu apie savo gyvenimą man pasakojusi moteris savimi aprėpia įvairių formų kūrybą ir intuityvias praktikas, o balansą visur ir visada palaiko kartais apsimaudama odines kelnes ir drąsiai, greitai lėkdama motociklu. „Mano siela šiame gyvenime nori patirti labai daug skirtingų dalykų. Visos jos dalys nori būti įkūnytos ir žaidžia tarpusavyje, vaikiškai atrandant ir džiaugiantis kasdienybės stebuklais. Tad esu parfumerė, dainininkė, baikerė, dviejų vaikų mama ir dar daugiau“, – šypsosi Eglė, kurios pagrindinė veikla susijusi su natūraliais kvapais – įrankiu, padedančiu žmonėms sugrįžti į save.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Kuo tave patraukė kvapų pasaulis? Kaip savo gyvenimą susiejai su kvapais?
Galiu pasakyti, kad kvapai į mano gyvenimą atėjo gana netikėtai. Anksčiau buvau ta, kuri nemėgsta kvepalų, turbūt tik porą jų buteliukų ir esu įsigijusi. Dirbtiniai kvapai mane erzindavo, todėl nesupratau, kam reikalingas šis intensyvaus kvapo šydas. Dabar suprantu tai kaip galimybę pasislėpti, paslėpti tikrąjį save, kvepiant taip, kaip kvepia dauguma. Tai padeda tarsi tapti nematomam. Na, o aš visą gyvenimą vis išbandydavau naujus dalykus ir veiklas, norėdama suprasti, kuri iš jų jau ta manoji. Verčiau nerimauti savo tėvus ir aplinkinius, nes tik ką nors pradėjusi greitai vėl ieškodavau naujo, nes nusibosdavo, nebebuvo įdomu. Kadangi visada domėjausi Baltų kultūra, senovės lietuvių papročiais ir protėvių išmintimi, pradėjau studijuoti etnologiją. Tačiau supratusi, kad universiteto sistema ir informacijos pateikimas – ne man, nutraukusi studijas, toliau ieškojau savo vietos. Dvasinės temos mane domino ir traukė visą gyvenimą. Būdama vienuolikos, netekau vėžiu sirgusios mamos, o tėtis po jos netekties pradėjo labai greitai senti ir sirgti. Jų meilė, rūpestis vienas kitu man visada buvo pavyzdžiu ir įkvėpimu. Norėjau padėti tėčiui, bet nežinojau, kaip. Pradėjau mokytis masažo ir Reiki. Masažo kursuose mokiausi ir aromaterapijos, kuri mane labai patraukė. Kvapų pasaulis man atrodė toks efemeriškas, tarsi burtai – kažkas, kas egzistuoja, yra užuodžiama, bet nematoma, nepaliečiama. Atradau tai, kaip skirtingi kvapai padeda keisti būsenas. Visą jaunystę troškau tyrinėti pasaulį ir kokiu nors būdu padėti kitiems. Natūralūs kvapai tapo įrankiu, padedančiu man įkūnyti savo troškimą. Juos suvokiau kaip būdą, leidžiantį miesto žmogui kurti ryšį su gamta. Kvapus atradau maždaug prieš keturiolika metų. Kaip tik šiandien, kai kalbamės, yra ta diena, kai lygiai prieš devynerius metus sukūriau pirmuosius savo kvepalus.
Kvapų pasaulis man atrodė toks efemeriškas, tarsi burtai – kažkas, kas egzistuoja, yra užuodžiama, bet nematoma, nepaliečiama. Atradau tai, kaip skirtingi kvapai padeda keisti būsenas.
Ilgainiui masažų mano gyvenime nebeliko. Pradėjau gamintis natūralią kosmetiką, kurią naudoju jau ilgiau nei dešimt metų ir labai džiaugiuosi poveikiu. Mano aromaterapijos mokytojai surengus senoviniu būdu gaminamų botaninių kvepalų dirbtuves iš eterinių aliejų, absoliutų, įvairių ekstraktų, sukūriau pirmuosius savo kvepalus ir patyriau vidinį lūžį. Jaučiausi atradusi kai ką ypatingo. Susižavėjusi visiems rodžiau savo pirmuosius kvepalus, kviečiau pauostyti ir pasitepti. Miegojau apsikabinusi savo sukurtus kvepalus ir pusę nakties verkiau iš laimės, jausdama, kaip atsiveria mano širdis, leisdama jausti viso pasaulio skausmą ir gėrį kartu. Šie pirmieji sukurti kvepalai man atrakino labai daug.
Kuo jie kvepėjo?
Juos pavadinau „Fėjų sodas“. Tą pirmąjį buteliuką vis dar turiu, palikau jame šiek tiek kvepalų ir šiandien jį naudoju kaip amuletą. O tas kvapas man vis dar pats maloniausias ir giliausias iš tų, kuriuos esu sukūrusi. Jis kvepia baltosiomis magnolijomis, magnolijų lapais, pandanu, jazminais, petitgreinais ir dar pora slaptų ingredientų. (Juokiasi.) Jis man panašus į žalumoje užslėptas gėles. Kvapai atveria mano vaizduotę ir kalbą, uosdama gaunu daug informacijos... „Fėjų sodas“ mane nukelia į mišką, kuriame pasiklydusi atrandu senos pilies ar sodybos griuvėsius, o prie jų – vis dar augančias, kadaise žmonių pasodintas gėles, tarp kurių skraido fėjos (šypsosi).
Taigi šis magiškas kvapas atvėrė tau naują gyvenimo etapą? Kas tau svarbu, kuriant kvepalus?
Domėjausi ir parfumerija – sintetinių kvepalų kūryba ir istorija, esu važiavusi į parfumerines keliones, tačiau dirbtiniai kvapai manęs visai neužkabino, nejaučiau susidomėjimo gilintis į technines tokių kvepalų kūrybos detales. Parfumerijoje man pritrūko gyvybės. Kurdama botaninius kvepalus patiriu ir estetiką, ir energinį poveikį, ir aromaterapiją, kurią įmanoma taikyti, kuriant natūralią parfumeriją. Sintetiniai kvapai gali išpildyti estetinį poveikį, galbūt ir tam tikrą būseną, tačiau pats kvapas nėra sveikatinantis ar, apskritai, palankiai veikiantis žmogaus organizmą. Botaninių kvepalų poveikis labai daugialypis, kintantis. Jie – gana brangūs.
Kurdama botaninius kvepalus patiriu ir estetiką, ir energinį poveikį, ir aromaterapiją, kurią įmanoma taikyti, kuriant natūralią parfumeriją.
Kurdama asmeninius kvepalus, pradedu jausti, savo viduje patirti tam tikrą informaciją apie žmogų, kuriam kuriu. Ilgainiui tapau tarsi kvapų orakulu – pasakoju žmonėms tai, ką apie juos pajutau, kurdama kvapą. (Šypsosi.) Ilgainiui pradėjau kurti net ne nosimi, ką darydavau anksčiau, sąmoningai derindama skirtingus kvapus, o rankomis – žmogui užsakius kvapą, rankos pačios surinkdavo reikiamus kvapus, sukurdamos mišinį, labiausiai tinkamą konkrečiam asmeniui.
Kurdama asmeninius kvepalus, pradedu jausti, savo viduje patirti tam tikrą informaciją apie žmogų, kuriam kuriu. Ilgainiui tapau tarsi kvapų orakulu – pasakoju žmonėms tai, ką apie juos pajutau, kurdama kvapą.
Viena klientų labiausiai pamėgtų kvapų sinergijų – mišinys, skirtas gausos energijai. Kuo kvepia pinigai? Mano sukurtame mišinyje dėl specialiai parinktų kvapų dingsta nešvarių pinigų asociacija, susijusi su tuo, kad daug pinigų turi tik nesąžiningai juos gavę. Norėjau pakeisti šį požiūrį, todėl ir sukūriau šį eliksyrą, kuriuo galima kvepinti piniginę (šypsosi).
Kaip botaninė parfumerija veikia žmogų?
Sintetinė parfumerija, nors ir kvepia maloniai, pasižymi žmogaus organizmui kenksmingomis savybėmis. Natūrali parfumerija, nors gali būti alergizuojanti ir daug jos ingredientų naudoti kvepalų gamyboje draudžiama, tinkamai parinkta, veikia labai subtiliai – ir kaip aromaterapija, ir kaip teigiamai energine prasme veikiantis kūrinys. Kiekvienas eterinis aliejus, augalas, kurio esencija ten sudėta, pasižymi tam tikru poveikiu žmogui. Pavyzdžiui, pipirmėčių poveikis fiziniam kūnui lemia spaudimo mažinimą, o energiniu lygmeniu ji padeda apsivalyti nuo kitų energijų. Citrusai – tarsi skysta saulės energija. Jie gerina nuotaiką, tačiau gryni negali būti tepami ant odos, nes, išėjus į saulės šviesą, gali nudeginti. Eteriniai aliejai, veikdami mūsų būseną, pavyzdžiui, padėdami nurimti, sumažinti stresą, ilgainiui padeda gyti ir fiziniam kūnui. Nusprendusi kurti kvepalus, visų pirma, turėjau išmokti teoriją, įgauti žinių apie skirtingų eterinių aliejų savybes ir poveikį. Tačiau ilgainiui, kaip minėjau, mano kūryba tapo vis intuityvesnė – tiesiog jaučiu, koks kvapas, kokia esencija žmogui reikalinga. Tai, kad mano nuojauta nemeluoja, patvirtina kvepalus gavusių žmonių atsiliepimai. Jie pasakoja, kad kvapas primena ką nors svarbaus, brangaus, skatina patirti savo gylį... Įvairių atsiliepimų gaunu išties daug. Ir suprantu, kad kvepalus kūriau nieko nežinodama apie tai, ką tam tikri kvapai reiškia tam žmogui, tačiau mano aukštesnysis aspektas tai žino (šypsosi).
hdr
Prieš pandemiją dažnai susitikdavau su žmogumi gyvai ir leisdavau jam išsirinkti patinkančius kvapus, kurie sudarys asmeninių kvepalų pagrindą. Prasidėjus pandemijai, iš pradžių sutrikau – kaip reikės kurti kvepalus žmogui, negalinčiam užuosti kvapų, iš kurių jie bus sudaryti. Tačiau ilgainiui patyriau, kad viskas gerai – kvapai susidėlioja taip, kaip turi. Prieš kurdama asmeninę sinergiją užduodu kelis asociatyvius klausimus. Pavyzdžiui: „Jeigu būtum spalva, kokia?“, „Kokia būtum šalis?“, prašydavau atsiųsti dainą, kuri galėtų būti šio žmogaus gyvenimo etapo garso takeliu. Klausydavau tų dainų ir suprasdavau, apie ką yra jas man atsiuntę žmonės. Jaučiu, kad tuo metu tarp manęs ir į mane besikreipusio žmogaus subtiliu lygmeniu vyksta susijungimas.
Augini augalus, gėles, žoleles, pini iš jų smilkalus, gamini hidrolatus, lieji žvakes...
Ilgainiui mane pradėjo vis labiau dominti augalai – kaip jie atrodo, kaip auga, kaip jaučiasi, kai juos lieti, kaip jie kvepia... Augalų distiliavimas man, itin vizualiam žmogui, – dar ir labai gražus procesas. Būdama dar gal tik penkerių, jau žinojau norinti gyventi prie miško, nors dar nežinojau, ką ten veiksiu (šypsosi). Mūsų gyvenime atsiradus sodybai, labai norėjau ką nors sodinti ir auginti. Mane labai patraukė rožių pasaulis, buvimas tarp jų, jų skynimas, uostymas, rasos lašų, pakibusių ant rožių žiedų, gėrimas... Esame pripratę augalus įvairiais būdais vartoti, dėti į save, tepti ant savęs, tačiau atradau, kad kartais užtenka tiesiog su augalu pabendrauti. Atėjus prie jo, nelaikyti augalo nuosavybe, nenorėti jo nuskinti ir sunaudoti, o suvokti kaip asmenybę, būtybę, į kurio erdvę ateiname, paklausti, ar galime į ją ateiti, pajausti, ar augalas mus įsileidžia, ar mums jo šiuo metu reikia. Neskubant pastebėti jo spalvą, užuosti kvapą, paliesti... Mano vedamose smilkalų dirbtuvėse žmonėms iš pradžių nepasakoju apie skirtingas augalų savybes, o kviečiu tiesiog pajausti. Skatinu susigrąžinti ryšį su augalais. Gyvendama sodyboje, pastebėjau, kad vieną vasarą pieva gali būti pilna kraujažolių, o kitą ji visa užaugusi usnimis. Kodėl tam tikri augalai ateina pas mus? Tikriausiai patys juos pasikviečiame, o jie tarsi atliepia mūsų poreikį. Jeigu klausaisi ir stebi, pati žemė tave palaiko.
Kas Tavo gyvenime pasikeitė, atsiradus sodybai, ir ką Tau reiškia jos kūrimas?
Apie sodybą svajojau seniai. Daug mūsų aplinkos žmonių jau turėjo savo žemės ar statėsi namus, o mes vis šioje srityje nejudėjome. Vienu metu buvau jau labai nuliūdusi, maniau, gal niekada ir neatrasime tos savo erdvės. Tačiau nenorėjau kurtis bet kur, ieškojau vietos, kuri mane pašauks, kuri bus tikrai mano. Su sužadėtiniu ieškojome gana laukinės gamtos, tačiau norėjome, kad ši vieta būtų netoli miesto, šalia jos nebūtų dirbamų laukų... Sąlygų buvo daug, todėl atrasti tokią vietą kuo toliau, tuo labiau atrodė tiesiog neįmanoma. Galiausiai, apžiūrėjus daugybę skelbimų ir įvairių vietų, savo erdvę, galiausiai, atradome. Jaučiu, kad ji yra mano. Ji padeda atverti daug dalykų, kuriuos aiškiai jausdavau dar vaikystėje, o ilgainiui, augdama, pamiršau, pakeičiau juos kitokiomis minčių programomis ir pasaulio suvokimu, teigiančiu, kad viskas, ką darome, turi būti racionalu ir mums naudinga. Širdies jausti norai tarsi atsitraukė į antrą planą. Dabar, kuriant savo žemėje, tie esminiai dalykai, rodos, sugrįžta. Visada jaučiau, kad mūsų sodyba kuriama ne tik mums, kad norėsiu į ją pakviesti ir kitus žmones. Svajoju apie pojūčių sodą, daugybę augalų, galbūt bendrus daržus... Mano nuojautose daug dalijimosi, tvarumo, natūralumo, nors visiškai išgrynintos vizijos dar nėra. Tik įvažiavusi į mūsų mišką pajuntu, kaip viduje tampa gera ir ramu... Net nesu tikra, kaip visa tai įvardyti protingais žodžiais. Sodyba leidžia tiesiog gyventi, džiaugtis gyvenimu ir kurti... Taip pat norime savo kailiu patirti, ką reiškia gyventi savarankiškai, nepriklausomai ir natūraliai – patiems užsiauginti maisto, grūdintis šaltu vandeniu, dirbti fizinį darbą, vaikščioti basomis... Daugumai šiuolaikinių žmonių taip trūksta jausmo, kad jie yra gamtos dalis.
Be viso to, ką jau apkalbėjome, dar ir dainuoji, tapai, kuri rankdarbius...
Dabar labai noriu susigrąžinti į gyvenimą dainavimą. Anksčiau dainavau muzikos grupėje – tai buvo labai smagus ir visapusiškai auginantis laikas. Prieš metus pasigaminau šamanišką būgną, pradėjau kaupti vis daugiau intuityvių instrumentų, kartais vedu garso terapiją. Prieš porą metų nukeliavome į Ispaniją, stovėjau ant vandenyno kranto ir jaučiau, kad jis man kažką dovanoja... Vaikštant toliau, mane aplankė mintys apie šviesos kalbą, pradėjau kažką murmėti, niūniuoti... Tada paėmiau akmenėlį ir pradėjau dainuoti. Paėmiau kriauklytę, ir dainavimas, melodija natūraliai pasikeitė. Pusę dienos vaikštinėjau pakrante, į rankas imdama vis kitą gamtos kūrinį ir stebėdama, kaip keičiasi mano dainuojama melodija. Jaučiau galinti išdainuoti materiją, išreikšti ją balsu... Mano dainavimas tapo laisvesnis. Dabar mokausi dainuoti su mokytoja ir tai man – gražiausia terapijos forma, kokią esu patyrusi.
Visos Tavo veiklos, apie kurias kalbėjome, tokios moteriškos, švelnios, kūrybiškos... Ir žinau apie tavo aistrą motociklizmui!
Augau su tėčiu. Visą laiką buvau tėčio vaikas. Dauguma mano draugų buvo berniukai. Visi mergaitiški dalykai mano gyvenime atsirado labai vėlai. Man buvo svarbu įrodyti, kad esu stipri, kad galiu – su berniukais lenkdavau rankas, jei galėdavau, netgi juos pakeldavau nuo grindų. Norėjau būti lygiavertiška ir visada to ieškojau santykiuose. Man svarbu, kad poroje, visų pirma, būtume du žmonės, o tik tada – vyras ir moteris. Viena, labai stipri mano asmenybės dalis – stipriai ištroškusi rokenrolo ir laisvės. Jai reikia ir motociklų. Svajojau ir įgyvendinau savo svajonę trisdešimt pirmojo gimtadienio proga važiuoti motociklu Panemunės keliu. Dažnai kartu su sužadėtiniu važinėjame motociklais.
Mano kūrybinė, veiklų dalis išties švelni, moteriška, tačiau kita mano dalis – aš, dirbanti sodyboje, dažanti sienas, planuojanti, kasanti duobes, stumianti karutį... Kasdienybėje aš dažnai esu toks truputį bičas.
Mano kūrybinė, veiklų dalis išties švelni, moteriška, tačiau kita mano dalis – aš, dirbanti sodyboje, dažanti sienas, planuojanti, kasanti duobes, stumianti karutį... Kasdienybėje aš dažnai esu toks truputį bičas (juokiasi). Daug bendrauju su vyrais, kurie atrodo gana grubūs, tačiau juose atrandu visai kitokias savybes ir man labai įdomu tai tyrinėti. Šie vyrai mane laiko sava. Man gražu stebėti, kiek švelnumo ir svajonių, kiek gražios kūrybos vyrai turi savyje... Žaviuosi jais. Dažnai jie viešai neatskleidžia šios savo pusės, todėl išoriškai gali atrodyti, kad tobulėja ir kuria tik moterys. Vyrai dažnai paprastesni, jų kalba – kitokia, jie gali ir nusikeikti, bet tas tikrumas, paprastumas man yra nuostabesnis už suvaidintą tobulumą. Bendravimas su, atrodytų, labai nuo manęs besiskiriančiais vyrais, jų vidinio pasaulio atradimas man – dar vienas iš įvairių pasaulio aspektų, kuriuos džiaugiuosi pažindama.
