Įtemptos kasdienybės sraute kai kurie dalykai atrodo tiesiog savaime suprantami: jei matai, kad kažkam sunku, reikia padėti, jei akivaizdu, kad žmogus pavargęs, leisk jam pailsėti atlikdamas jo susigalvotus darbus, jei kažkur nespėja, tiesiog pasisiūlyk pats sulakstyti į keletą vietų. Įsisukus it voverei rate į rutiną kyla nepasitenkinimas, kad vis dėlto ne visi aplink supranta elementarius žmogiškus dalykus, kad viską reikia daryti pačiai, nes taip greičiau ir paprasčiau. Ir pamažu veidas įgauna daugiausia už visus dirbančios ir nuo viso to pavargusios mamos išraišką. Ar tikrai viskas taip blogai?
Parengė – Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt
Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorė, trijų mergaičių mama Eglė Kislovski, sako, kad mamoms būtina išmokti kreiptis pagalbos į savo artimuosius, prašyti, kalbėti, išgirsti, susitarti, o ne galvoti, kad viskas turi būti visiems savaime aišku. Taip pat labai svarbu mokytis jausti ir suprasti save, pažinti savo emocijas, pažiūrėti į save ar susidariusią situaciją iš šalies.
Mamoms būtina išmokti kreiptis pagalbos į savo artimuosius, prašyti, kalbėti, išgirsti, susitarti, o ne galvoti, kad viskas turi būti visiems savaime aišku.
Patekus į aklavietę, kai jaučiame, kad viskas aplink yra labai blogai, kad nebėra jėgų ir noro ką nors keisti, esame ant emocinio ir fizinio išsekimo ribos, E. Kislovski siūlo išbandyti keletą būdų, kurie sugrąžina psichinę pusiausvyrą:
- Pastebėkite, apie ką kasdieną kalbatės su savo artimaisiais. Ar šios temos pakylėja jus, pripildo, suteikia jėgų, pasitikėjimo, saugumo ar, atvirkščiai – išsekina, smukdo, gadina nuotaiką? Tai labai svarbu pastebėti. Jūs galite rinktis, su kuo ir apie ką kalbėtis. Kitų žmonių apkalbinėjimas, vertinimas ir kritikavimas atima labai daug energijos ir brangaus laiko, kurį galėtumėte skirti savęs pažinimui ir santykių su artimaisiais tobulinimui. Kai bendraujame su žmonėmis, kurie mus įkvepia, priima, moka išgirsti ir suprasti, nurimstame ir galime skleisti šią ramybę aplink save. Aplinkiniams su mumis tampa jauku ir gera būti. Kitų žmonių apkalbinėjimas, vertinimas ir kritikavimas atima labai daug energijos ir brangaus laiko, kurį galėtumėte skirti savęs pažinimui ir santykių su artimaisiais tobulinimui.
- Jei jaučiate, kad tuoj pratrūksite, labai padeda įsivaizdavimas, kokią žalą tai daro jūsų vaikams ar artimiesiems. Mamos emocijos veikia ne tik vaikus, bet ir vyrą, visą aplinką. Trumpam sustojus ir susivokus, kokią įtaką daro mūsų nuotaika ir elgesys artimiausiems žmonėms, viduje atsiranda jėgų pakeisti savo įsisenėjusius elgesio modelius kitais, daug palankesniais stipresniems santykiams plėtoti šeimoje. Juk dažnai nepastebime, o gal net ir nenorime pastebėti, kad šeimos santykiuose jokio gylio nebeliko, liko tik nuoga pareiga ir paviršutiniškas skubantis gyvenimas.
- Jei norisi šaukti ar kaltinti, pabandykite įsivaizduoti prieš save labai brangų žmogų, ant kurio niekada nešaukiate, su kuriuo visada elgiatės pagarbiai. Tarsi šį žmogų pastatytumėte priešais save vietoj vaiko ar vyro, ant kurio norisi išsilieti. Ar nesikeičia elgesio modelis? Kodėl su vienais galima bendrauti pagarbiai ir ramiai, o kitus skaudinti ir kritikuoti?
- Aiškiai įvardykite savo jausmus pirmiausia sau, tada ir kitiems. Kai pradedame suprasti savo jausmus ir juos įgarsiname, esantys šalia mūsų daug geriau ima suprasti mus. Esame įpratę numoti ranka į tai, ką jaučiame, nes aplink nelabai kam ir rūpi. Kada pastarąjį kartą jums nuoširdžiai uždavė šį klausimą ir nepertraukiamai išklausė jūsų atsakymą? O jūs kada pastarąjį kartą paklausėte savo artimųjų, kaip jie jaučiasi, ir atidžiai, dėmesingai išklausėte? Skirkite tam laiko savo šeimoje, mokykitės klausti ir išgirsti, kurkite naujus bendravimo įpročius. Svarbu suprasti, kad jūs ir jūsų kilusi emocija tai nėra tas pats, jūs nesate jūsų emocija ir jūs galite savyje rasti jėgų vieną emociją pakeisti kita. Taip visiškai keičiasi jūsų būsena. Svarbu suprasti, kad jūs ir jūsų kilusi emocija tai nėra tas pats, jūs nesate jūsų emocija ir jūs galite savyje rasti jėgų vieną emociją pakeisti kita. Taip visiškai keičiasi jūsų būsena.
Svarbu suprasti, kad jūs ir jūsų kilusi emocija tai nėra tas pats, jūs nesate jūsų emocija ir jūs galite savyje rasti jėgų vieną emociją pakeisti kita. Taip visiškai keičiasi jūsų būsena.
KAIP VIENĄ EMOCIJĄ PAKEISTI KITA?
Sumažinti vidinę įtampą ir pastebėti, kad emocijos keičiasi (kyla, pasiekia kulminaciją ir išnyksta), labai padeda:
- trypimas kojomis, šokis, sąmoningasis kvėpavimas;
- savijautos ir emocijų išrašymas ant popieriaus;
- kalbėjimas;
- emocijos vizualizavimas (koks jausmas, forma, spalva, dydis, aiškios ar neryškios ribos? Ar yra veidas? Ar jis atrodo kaip gyvūnas? Koks? Ir pan.);
- verkimas. Tiesiog verkite. Arba išsirinkite jautrų filmą, kuris padės išsiverkti;
- aktyvus sportas;
- pasivaikščiojimas gamtoje, medžio apkabinimas, pagulėjimas ant žemės;
- namų tvarkymas ir valymas su malonia muzika;
- gilus miegas. Leiskite sau pagulėti ir pamiegoti.
SAVISTABA – NUOSTABUS ĮRANKIS
Kurse „Prašau, mama, nešauk“ dalyvavusi mama dalijasi, kad ji išmoko save stebėti: „Net šiandien spėjau sustoti ir neatstūmiau dukters, kai ji pribėgo purvinomis lūpomis ir prisiglaudė. Stabdau savo elgesį, griaunantį ryšį tiek su vaikais, tiek su vyru. Suvokiau, kad ne žodžiais, o kalbos tonu, kūno kalba auginame savo vaikus rodydami jiems pavyzdį. Man naujai, bet labai prasmingai skamba idėja, kad mama gali išmokyti mergaites kurti jaukią nuotaiką namuose. Ėmiau dalytis naujienomis su vyru ir keliomis draugėmis. Pajutau ir pamačiau, kad per daug kalbu apie kitus... Ir taip skauda pasidarė. Stengiuosi nepalaikyti tokių pokalbių.“
Suvokiau, kad ne žodžiais, o kalbos tonu, kūno kalba auginame savo vaikus rodydami jiems pavyzdį.
„Nuostabiausias dalykas, kad mano šešiametei baigėsi jau nuo vasario trunkantys milžiniško stiprumo emocijų protrūkiai, kurie būdavo per jos išreiškiamą pyktį, ir dažniausiai nukreiptą į mane... Aš atsisukau dar labiau į save, supratau, ką vaikas man komunikuoja tokiu elgesiu. Pamačiau tą savo žaizdą, kurią jusdavau, bet neprieidavau prie jos. Pamažu keičiasi ir santykis su vyru, nes labai jam priekaištauju. Pradėjau stengtis susilaikyti, ir tik mums abiem likus ramiai pašnekėti. Ir net jei kur skubame, aš vis labiau nebeskubinu visų aplinkui. Sąmoningai, juk pasaulis nesugrius, o galiu iš anksčiau pradėti viską. Savo jau beveik trimetį sūnų vis labiau skatinu pačiam spręsti ir kažkada, net kai vėlavome, aš kantriai laukiau, kol jis pats apsiaus batus. Man tai didelis laimėjimas“, – dalijosi patyrimais dar viena kurso dalyvė.
