Gimimas ir gimdymas – į daugumai nepažintą būseną tarp žemės ir dangaus nukeliančios patirtys, itin reikšmingi gyvenimo virsmai. Kaip pasiruošti gimdyti ir ar įmanoma jaustis visiškai pasiruošusiems? Kuo šioje jautrioje, gilioje šeimos kelionėje gali padėti dula ir ką daryti, kai gimdymas nebuvo toks, apie kokį svajota? Apie tai ir dar daugiau su gyvenimo ir motinystės pradžia susijusių aspektų kalbėjomės su dula ir kūno terapeute (IBMT diplomas), Integratyvios ir kūno psichoterapijos institute (IKPI) studijuojančia VILMA KRAELSKAITE.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Ar visos šeimos ruošiasi gimdymui? Galbūt tas pasiruošimas, temos, į kurias gilinamasi, būna skirtingi?
Būdama dula ir apie gimties temas bendraudama su kolegėmis dulomis dažniausiai sutinku šeimas, kurios gimdymui ruošiasi – perskaito daugybę knygų, išklauso daugybę paskaitų... Tačiau kalbėdama su vienos iš Vilniaus ligoninių gydytoju išgirdau mane labai nustebinusią žinią. Anot jo, absoliučiai daugumai atvažiuojančių gimdyti šeimų nėra įdomu, kas su jais daroma, jie nėra pasidomėję gimdymo procesu ir visiškai jam nesiruošia. O motyvuotos, gimdyti besiruošiančios šeimos sudaro maždaug penktadalį. Tik tiek... Manau, būtent šis faktas lemia tai, kad geidžiamos permainos gimdymo priežiūros sistemoje vyksta gana lėtai. Lėtokai judama natūralumo, pagarbos moters poreikiams ir kitų dalykų link. Pasirodo, didžiajai daliai gimdyvių šie dalykai nėra svarbūs.
Prisimindama savo patirtį ir stebėdama kitas neseniai pastojusias moteris, suprantu, kad pirmąja reakcija, sužinojus apie nėštumą, dažniausiai tampa stresas, o pirmasis kilęs klausimas – ką dabar daryti?
Prisimindama savo patirtį ir stebėdama kitas neseniai pastojusias moteris, suprantu, kad pirmąja reakcija, sužinojus apie nėštumą, dažniausiai tampa stresas, o pirmasis kilęs klausimas – ką dabar daryti? (Šypsosi.) Nors daryti nieko nereikia. Reikia būti, gerti į save pasaulio grožį. Nors ruošiamės iš esmės nežinomybei, domėjimasis procesu suteikia tam tikrą efemerinio saugumo jausmą. Skaičiuojant nėštumo mėnesius ir prieš pat gimdymą nerimo išvengti pavyksta tik mažumai.
Kaip dažniausiai bandoma nurimti prieš svarbų virsmą, pasiruošti psichologiškai? Ar tai, apskritai, įmanoma?
Kiekvienas žmogus turi savitą kūnišką, emocinį, dvasinį pasaulį. Visi tie trys pasauliai neišvengiamai dalyvauja ir gimdyme. Ruošdamiesi gimdymui, tikėtina, pirmiausia griebsimės to, kas mums pažįstama ir artima. Juk vieni, išgyvendami sudėtingą gyvenimo etapą, pasitelkia maldą, meditaciją ar tikėjimą. Kiti galbūt bando palaikyti save sportu ir judesiu, o treti kreipiasi į psichologą. Gimdymas, visų pirma, yra kūniškas išgyvenimas, todėl tam, kad jis įvyktų, tam, kad moteris neišvargtų per sąrėmius, jos kūnas turi būti ištvermingas. Nuostabu, jeigu besilaukianti moteris skiria dėmesio savo emocijoms – apmąsto, analizuoja savo gyvenimo patirtis ir tarsi išriša mazgelius, kuriuos jaučia likus tam tikrose patirtyse, taip įžengdama į ramią, skaidrią būtį. Iš tradicinių papročių žinome, kad besilaukiančiai moteriai dera paleisti visus pykčius, susitaikyti su kaimynais, artimaisiais ir visais kitais. Kada, jeigu ne dabar? Kai gims vaikelis, įvairių baubų ir neišspręstų šešėlių pasirodys tik daugiau...
Gimdymas, visų pirma, yra kūniškas išgyvenimas, todėl tam, kad jis įvyktų, tam, kad moteris neišvargtų per sąrėmius, jos kūnas turi būti ištvermingas.
Dvasinis pasiruošimas taip pat labai svarbus. Jis padeda prisiminti, kad neįmanoma visko kontroliuoti. Kai gimdymas jau visai ant nosies, gali atsitikti daugybė įvairiausių dalykų – kokio nors tyrimo rezultatai netelpa į normą, gimdymas neprasideda laiku, nesubtilūs aplinkinių komentarai sužeidžia širdį... Savo vedamus pasiruošimo gimdymui seminarus visada baigiu kviesdama šeimas pažvelgti į šią patirtį tarsi truputį iš aukščiau, suvokiant, kad įsčiose gyvenantys vaikeliai turi savo likimą. Jie ateina į mūsų kūną, nešdami viltį ir ketinimą gimti, gyventi, augti bei kurti. Mes – tik vartai, per kuriuos jie ateina. Kiek iš tiesų galime pasitikėti ir pasidalyti atsakomybe už gimdymą su dvasiniu pasauliu? Daugumą žmonių ši mintis labai palaiko.
Iš tradicinių papročių žinome, kad besilaukiančiai moteriai dera paleisti visus pykčius, susitaikyti su kaimynais, artimaisiais ir visais kitais. Kada, jeigu ne dabar? Kai gims vaikelis, įvairių baubų ir neišspręstų šešėlių pasirodys tik daugiau...
Gimdyme – daugybė aplinkybių, kurios nuo mūsų nepriklauso, o sudėtinga gimdymo patirtis kartais tampa paskatinimu ieškoti toliau, dar labiau įtvirtinti savo įsižeminimo, ribų ir kitus įgūdžius. Pasiruošimo gimdyti esmė – gebėjimas priimti nežinojimą ir išbūti su juo. Kaip tokiam dalykui pasiruošti? Pamažu einant vidinės brandos link.
Šiandien daug kalbama apie natūralų gimdymą. Kaip jį apibūdintumėte ir kuo šis procesas svarbus?
Natūralaus gimdymo sąvoką kiekvienas supranta šiek tiek skirtingai. Yra toks gražus medicininis terminas – gimdymas natūraliais takais. Tai – gimdymas ne per langelį, ne Cezario pjūvio operacijos būdu. Bet gimdymą natūraliais takais neretai sunku pavadinti natūraliu, jei rankoje kateteris, nugaroje epidūras, o vaikeliui gimstant naudojamas vakuumo aparatas. Žinoma, tokia puokštė intervencijų nėra dažna, bet retai moteriai Lietuvos ligoninėje pavyksta išvengti bent vienos kokios nors. Ir tik pati moteris pagal savo įsivaizdavimą gali apibūdinti, ar jos gimdymas buvo natūralus. Kviesčiau ugdyti kuo švelnesnį požiūrį į save ir nepeikti, neteisti savęs dėl ne pagal planą susiklosčiusio scenarijaus. Žinant gimdymo proceso psichologiją ir hormonų svarbą, aišku, kad lengviausiai natūralus procesas gali skleistis patikimų, pažįstamų, saugių specialistų ir artimųjų apsuptyje, ramioje aplinkoje. Kokia tai vieta? Galėtų būti gimdymo centras, namai (taip yra daugumoje Europos šalių), galėtų būti ir ligoninė, svarbu, kad joje būtų gerbiami moters norai ir jos niekas bereikalingai netrikdytų. Savo tris vaikus gimdžiau namuose. Patyriau stebuklingą gyvenimo takumą, kai sąrėmių katarsis pereina į ramybę šeimyninėje lovoje su kūdikiu ir vyru šalia. Apgailestauju, kad Lietuvoje, daugeliu klausimų tokioje nuostabioje ir išskirtinėje Europos šalyje, gimdymo namuose srityje vis dar neigiama prasme esame tarsi baltos varnos. Beveik visi mūsų kaimynai turi legalią galimybę gauti akušerinę pagalbą namuose, t. y. saugiai gimdyti namuose, ten tai nėra raganų medžioklės objektas. O mes vis dar stringame...
Įsčiose gyvenantys vaikeliai turi savo likimą. Jie ateina į mūsų kūną, nešdami viltį ir ketinimą gimti, gyventi, augti bei kurti. Mes – tik vartai, per kuriuos jie ateina
Nuostabu, kai mama gali susitelkti tik į gimdymo procesą, kai jai nereikia jaudintis dėl kitų klausimų. Remiantis įvairiais šaltiniais ir patirtimis, galima teigti, kad gimstančiam vaikeliui mamos susitelkimas į jį, judviejų ryšį ir į gimties procesą taip pat yra labai svarbus. JAV psichiatro Stanislavo Grofo moksliniai tyrimai, kurių metu jis įvertino tūkstančių žmonių gimimo prisiminimus, rodo, kad vaikui gimimo patirtis ir jos metu patiriami fiziniai pojūčiai yra labai reikšmingi. Sąrėmių suspaudimas, slinkimas kauliniu dubeniu gimdos kakleliui prasivėrus ir užgimimo momentas, kai vaikelis siekia galva ir spiriasi kojytėmis, veikia žmogaus asmenybės ir pasaulėjautos vystymąsi. Vaikeliui neįgijus šios patirties (pavyzdžiui, gimus Cezario pjūvio operacijos būdu), savybes, kurias tarsi įdiegia natūralios gimties procesas: savo galios ir valios pajautimą ugdo pats gyvenimas, saugus prieraišumas, netrikdomas judėjimo vystymasis pirmaisiais gyvenimo metais.
Ką reiškia būti dula, lydėti šeimas gimdymo metu?
Gimties laukianti šeima su dula dažniausiai susipažįsta nėštumui persiritus į antrąją pusę – 6–7 nėštumo mėnesį. Susitikę kalbame įvairiausiomis moteriai ir šeimai aktualiomis temomis. Vieniems reikia daugiau informacijos, kitiems – mažiau, tačiau svarbiausias šių susitikimų tikslas – užmegzti emocinį pasitikėjimo ryšį. Prasidėjus gimdymui, dažniausiai atvažiuoju į šeimos namus, kur randu sąrėmius patiriančią porą. Akivaizdžiai jaučiu, kaip pasikeičia erdvė, man į ją įžengus. Visi atsipalaiduoja, nes atsiranda žmogus, kuris išmano procesą ir prisiima atsakomybę už tai, kad, pavyzdžiui, nepavėluosime išvažiuoti į ligoninę. Tai svarbu ir moteriai, ir vyrui. Jaučiuosi esanti tarsi gimties sergėtoja labai paprasta prasme – kai atmosfera saugi, moters kūne gali sklandžiai gamintis gimdymui svarbūs hormonai – oksitocinas, endorfinai... Dažnai tiek ir užtenka tam, kad moteris pasinertų į ypatingą gimdymo būseną. Žinoma, dulos moka ir įvairiausių gimdymo veiklą skatinančių, moteriai atsipalaiduoti padedančių metodų – masažų ir panašiai. Jeigu ligoninėse atjaučiantis ir dėmesingas personalas galėtų visą laiką būti su gimdančiomis šeimomis, dulų turbūt nereikėtų. Tačiau tokios galimybės nėra, nes gydytojai ir akušerės, dirbdami esamoje sistemoje, neturi tam jokių fizinių galimybių dėl didelio užimtumo. Ir dėl to vis dažniau medicinos darbuotojai ir dulos dirba kaip darni komanda, vienijama bendro tikslo.
Jaučiuosi esanti tarsi gimties sergėtoja labai paprasta prasme – kai atmosfera saugi, moters kūne gali sklandžiai gamintis gimdymui svarbūs hormonai – oksitocinas, endorfinai... Dažnai tiek ir užtenka tam, kad moteris pasinertų į ypatingą gimdymo būseną.
Ligoninėje stengiuosi užtikrinti moteriai kuo didesnį fizinį ir emocinį komfortą, taip pat pasirūpinti ir vyru, pakuždėti jam, kuo jis vieną ar kitą akimirką galėtų padėti savo moteriai. Kartais moteris patiria ribinių patirčių – neviltį, bejėgystę, aukos jausmą... Padedu peržengti šiuos sudėtingus etapus, nepaliauju spinduliuoti tikėjimą moterimi. Būdama dula, jaučiuosi tarnystėje pačia sakraliausia to žodžio prasme. Šventas reikalas ir vandeniu pagirdyti, ir prakaitą nušluostyti, ir linguoti kartu apsikabinus. Man atrodo, kad tokią globą pačiu jautriausiu metu patirianti moteris gali pagyti nuo nepasitikėjimo pasauliu, gelminio vienišumo, kitų sielos žaizdų. Ir tai nukerta per kartas keliaujančią traumą. Išmyluota per gimdymą, tada ji mokės visa tai perduoti savo mažyliui. Esant poreikiui, padedu šeimai ir po gimdymo kuo sklandžiau išgyventi pogimdyvinį laikotarpį.
Ne tik lydite šeimas gimties virsme, bet ir padedate integruoti sudėtingas gimdymo patirtis. Ką tai reiškia ir kaip suprasti, ar integracija įvyko?
Vienintelis kriterijus, leidžiantis suprasti, ar gimdymo patirtis sėkmingai integruota, – moters savijauta. Jeigu prisiminimai apie gimdymą vis grįžta ir yra nemalonūs, jei juos norisi kur nors nukišti, kviečiu būti sąžiningoms sau ir sukaupti drąsą atsigręžti į ten, kur skauda. Trauma – tai užrakinta, sustingusi energija, kuri kursto vidinį konfliktą, grobia jėgas, neduoda ramybės sapnuose, nekviesta sugrįžta atsipalaidavimo akimirkomis – tada, kai gali prasibrauti pro kasdienybės rutiną...
Neintegruota sudėtinga gimdymo patirtis gali veikti santykius su vyru ir vaiku bei kitas gyvenimo sritis. Neretai girdžiu panašius pasakojimus: „Gimdymo metu niekas nuo manęs nepriklausė, jaučiau, kad mano kūnas – tik vaiko konteineris...“ Tokia motinystės pradžia paženklinta nepasitikėjimu savimi, nugalinimu. O šalia dar gėda ir kaltė... Tuomet labai nelengva patikėti, kad savo kūdikiui esame ta vienintelė, pati geriausia mama, nes gimdymas atrodo kaip visiškas pralaimėjimas. Atmintis kartais ištrina pačią istoriją, bet nuostatos, kurias ta istorija žmoguje pabudino, įsišaknija. Esu tikra, kad gvildendamos savo sudėtingo gimdymo istoriją galime ženkliai sau padėti ankstyvos motinystės laikotarpiu. Žinoma, jausmai ir elgesio modeliai, kuriuos patiriame gimdymo metu, dažnai kilę daug anksčiau, netgi ankstyvoje vaikystėje, todėl verta patyrinėti, kokį jų bagažą esame pasiruošusios paleisti, ir atsigręžti į savo stiprybes bei jomis pasidžiaugti. Būdama dula ir kūno terapeutė, džiaugiuosi galėdama pasitarnauti moterims.
