Sulaukusi 47-erių VIDA PROKOPAVIČIENĖ savo viduje pajuto gilią properšą. Administracinio darbo sienos tarsi susitraukė, trūko oro, kūrybos. Ir štai tada Vida pasiryžo rinktis ne abejonę, o pasimatuoti svajonę – juvelyriką. Moters nesustabdė net tai, kad į juvelyrikos užsiėmimus kas savaitę teko vykti nemažą atstumą iš gimtojo miestelio Ukmergės rajone iki Vilniaus. Nesustabdė nei finansiniai iššūkiai, nei sėslus, intravertiškas būdas ar skeptiškos aplinkinių replikos.
„Baimę nugalėti lengviau, kai leidi sau bandyti. Tiesiog. Be įsipareigojimo, be vilčių, kad pasiseks. Atvira širdimi tyrinėjant pasaulį, jis pats palengva ima žerti netikėtas dovanas“, – sako prekės ženklo „VIJU Jewelry“ įkūrėja Vida, su kuria susipažinome šventinėje mugėje Alantoje. Prie elegantiškai išdėliotų papuošalų ryškiausiai švietė kūrėjos šypsena, todėl ramiai praeiti ir nepaklausti iš kur ši vidinė šviesa, buvo tiesiog neįmanoma.
Nuotraukos – fotografė Karina Ikasalaitė
Kaip atsidūrėte juvelyrikoje?
Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Jau tada man sekėsi menai. Svajojau ir būsimą profesiją sieti su kūryba. Tėvai bandė perkalbėti, tačiau vis tiek įstojau į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą. Nė akimkirkos nesigailėjau. Baigusi dirbau dailininke-apipavidalintoja. Džiaugiausi darbu, o ir namuose užsiėmiau tapyba. Visgi, nutiko gyvenimas. Ištekėjau, išėjau vaiko priežiūros atostogų, o joms pasibaigus darbo, į kurį turėjau sugrįžti, nebebuvo. Devyniasdešimtųjų krizė. Mano darbovietė bankrutavo. Bandžiau kitus kelius, tačiau aplinkybės privertė rinktis darbą arčiau namų. Šeima ir rutina įtraukė taip, kad nebeliko laiko nei tapybai, nei kitai meninei veiklai.
Kreipiausi į kūno psichoterapeutę. Gilindamasi į mano kūno ir dvasios užkampius, specialistė manęs paklausė: „O kodėl tau nepasimokius juvelyrikos?“
Taip prabėgo dvidešimt metų. Ir nors per tuos metus nepasigesdavau meno, artėjant prie gyvenimo vidurio, viduje pajutau tuštumą. Į paviršių kilo jausmas, kad vėl norėčiau kurti. Tačiau ką? Tapyba nebetraukė, nebežinojau kokius siužetus norėčiau tapyti, o mintys apie kitas menines veiklas nesukeldavo rezonanso. Ir štai tada pašlijo mano sveikata. Kreipiausi į kūno psichoterapeutę. Gilindamasi į mano kūno ir dvasios užkampius, specialistė manęs paklausė: „O kodėl tau nepasimokius juvelyrikos?“. Turbūt pastebėjo mano kantrybę, kruopštumą ir atidumą detalėms. Iš pradžių pajutau pasipriešinimą.
Argi 47-erių dar įmanoma pradėti mokytis tokio sudėtingo amato?! Nustūmiau šią idėją į šalį kaip nevertą dėmesio. Visgi, sėkla jau buvo pasėta. Po savaitės varčiau knygą apie akmenis ir pagavau save svajojant, kaip būtų puiku, jei bet kada panorėjus galėčiau pas juvelyrą užsisakyti papuošalą su norimu kristalu. Po sekundės dar vienas suvokimas: „Betgi aš pati galėčiau mokytis juvelyrikos!”. Tai buvo tas momentas, kai erdvėje plevenanti idėja, kurios nenorėjau prisileisti, staiga stojo prieš akis beveik apčiuopiamu pavidalu.
Ką teko įveikti, kad ši idėja taptų realybe?
Neįtikėtina, bet kai pradėjau rimčiau analizuoti ar mano būdas, charakterio savybės ir sugebėjimai tinkami juvelyrikai, protas atrado daugybę „taip“. Dar labai keista, kad šį kartą visiškai nebuvo baimių, kad neturėsiu kūrybinių idėjų. Nutariau bent pasidomėti, ar yra galimybė kur nors to pasimokyti neatsitraukiant nuo kasdienių veiklų. Kas ieško, tas randa. Tobulai man tinkantys juvelyrikos kursai vyko Vilniuje, o ir nauja mokinių grupė buvo formuojama kaip tik tuo metu. Priėmiau tai kaip Visatos ženklą ir nuvažiavau į pirmą užsiėmimą.
Grįžau su dviprasmiais jausmais: laiminga, nes su mokytojo pagalba pasigaminau pirmą gyvenime sidabrinį žiedą ir labai nuliūdusi, nes suvokiau, kiek daug įrankių ir įrangos reikia norint dirbti šioje srityje. Tuomet atrodė, kad viso gyvenimo neužteks viskam įsigyti ir tapti juvelyre. Nors abejonių buvo daug (širdis kovojo už leidimą sau pabandyti, o protas tvirtino, kad gana svaigti, neverta, nes neįmanoma), nutariau nuvažiuoti į dar keletą pamokų. Pasakiusi sau: juk nieko neprarasiu (tik šiek tiek pinigų) ir taip keletas pamokų virto keliolika, jos keliasdešimčia ir supratau, kad nebegaliu sustoti.
Ir tuomet pradėjote kurti savarankiškai? Bet juk iki to dar reikėjo įveikti nemažai kliūčių, tiesa?
Taip, iš pradžių kliudė mano (kaip dabar suprantu – ne mano, o įskiepyti tėvų, aplinkos, visuomenės) įsitikinimai, kad sulaukus brandesnio amžiaus, vėlu pradėti mokytis, imtis kažko kardinaliai naujo ar keisti profesinę kryptį. Net iš kai kurių artimųjų sulaukiau replikų, tačiau sukaupiau visą drąsą nepaisyti jų nepritarimo ir ėjau toliau. Šalia to, dar teko pasiryžti kas savaitę įveikti beveik du šimtus kilometrų iki Vilniaus ir atgal. Man, beveik neragavusiai vairavimo sostinėje, tai buvo nemažas iššūkis.
Visgi, nejučia atėjo patirtis ir dabar esu labai patenkinta šiuo juvelyrikos mokslų „šalutiniu poveikiu“ – įgavau įgūdžių vairuoti dideliame mieste be jokios įtampos.
Dar vienas kliuvinys, žinoma, buvo finansai. Jie tapo nemažu galvos skausmu. Ypač tuomet, kai įsivažiavusi į mokymąsi, pamačiau, kad mano santaupos baigia ištirpti. Neslėpsiu, tuo metu turėjau minčių, kad gal atsisakyti savo tikslo. Supratau, kad iš tuometinės savo algos neįstengsiu toliau mokėti už mokslą. Šalia šių minčių buvo ir labai stiprus nenoras skirtis su juvelyrika, todėl ėmiau ieškoti išeičių.
Su dideliu dukros palaikymu, įveikiau savo intravertiškumą ir apie savo kūrybą pasiskelbiau socialiniuose tinkluose. Įkėliau keletą papuošalų nuotraukų. Nieko nesitikėjau ir nustebau, kiek daug palaikymo sulaukiau. Kiek komplimentų. Atsirado pirmieji pirkėjai! Tai buvo mano persilaužimas, abejonių sumažėjo, supratau, kad turiu potencialo ir galimybių tęsti tai, ką pradėjau.
Kas dar padėjo svajonės siekimo kelyje?
Pirmiausia, esu dėkinga Dievui už vedimą, už atsiųstus ženklus ir už tai, kad leido man juos pastebėti. Dar labiau Jam esu dėkinga už mano kelyje atsiradusius žmones, kurie nukreipė mane reikiama kryptimi. Antrasis žmogus, kuris reikšmingai prisidėjo prie mano kelionės į juvelyriką – mano dukra. Iš artimųjų, ji labiausiai mane palaikė ir skatino pradėti, o vėliau drąsino kritiniais momentais, neleido pasiduoti. Jos dėka man jau nereikia rūpintis savo prekės ženklo vizualiniu identitetu. Kartu su sužadėtiniu, jie man net elektroninę parduotuvę sukūrė.
Iki šiol jaučiu ir didelį draugų palaikymą, bet padėkoti turėčiau ir pati sau, nes mano atkaklumas ir įprotis greit nemesti to, ką pradėjau, buvo stiprus pagrindas, ant kurio stovėjau ir tebestoviu dabar. Proveržiu tapo ir dar vienos artimos draugės palaikymas bei paskatinimas pabandyti pristatyti savo kūrybą mugėse. Tai iš esmės pakeitė šio žaidimo taisykles.
Kaip intravertei, turbūt buvo nelengva žengti tokį žingsnį?
Tikrai nebuvo. Reikėjo daug drąsos, bet aukštesnės jėgos mane globoja. Mano pirmasis kartas buvo Kaziuko kermošius Vilniuje. Tai vyko praėjus nepilniems metams nuo pažinties su juvelyrika pradžios. Prisimenu, važiavau į trijų dienų mugę su trisdešimčia kūrinių. Dabar toks skaičius atrodo juokingas, bet tuomet tai buvo labai daug.
Nuvažiavau į mugę visiškai nemiegojusi, bet ne dėl to, kad buvo sunku užmigti, o todėl, kad taip intensyviai ruošiausi, kad laiko miegui tiesiog nebeliko. Visgi, adrenalinas palaikė ir pirmąją dieną atlaikiau puikiai. Kūrėjai, dalyvaujantys mugėse, naudoja terminą „naujoko sėkmė“. Ji aplankė ir mane – pardaviau lygiai pusę darbų ir man tai buvo svarbus patvirtinimas, kad esu teisingame kelyje.
Visgi, kai susitikome, savo veiklą pavadinote „prabangiu hobiu“. Ar toks ir buvo tikslas?
Kai pradėjau mokytis juvelyrikos ir įsitikinau, kad man tai patinka ir tinka, turėjau minčių, kad ateityje tai galbūt taps mano pagrindine veikla. Visgi, giliai įsišaknijusios nuostatos generuoja baimes, o įgytos patirtys signalizuoja saugotis rizikų. Prieš porą metų suvokiau, kad mane tenkina tokia padėtis, kurioje esu dabar. Iš tikrųjų esu dėkinga Dievui už turimą darbą ir šaunius kolegas, už pastovias pajamas ir socialines garantijas. Jaučiu, kad būtų neišmintinga visiškai to atsisakyti. Suradau balansą. Kaip atgaiva po „popierinio“ darbo, namie laukia juvelyrika. Ji suteikia mano gyvenimui prasmės, kurios buvo pradėję trūkti. Žinoma, suvokimas, kad tai prasminga atėjo ne iš karto. Labai palengva suvokiau, kad man prasmė – savo kūryba žmonėms teikti džiaugsmą.
Suradau balansą. Kaip atgaiva po „popierinio“ darbo, namie laukia juvelyrika. Ji suteikia mano gyvenimui prasmės, kurios buvo pradėję trūkti.
Didžiulis malonumas pamatyti džiaugsmą įsigijusio papuošalą žmogaus akyse ar po metų išgirsti, kad klientė su malonumu tebenešioja mano kūrinį. Net ir pati maloniausia veikla gali apkarsti, jei perspaudžiame, bet jei gali ja užsiimti kaip hobiu, malonumas niekur nedingsta. Mėgaujuosi dalyvavimu mugėse, kai klientai patys prieina patraukti nematomos jėgos ir vibracijų. Bendraudami jie pajaučia, ar mano kūrinys jiems tinka, ar „prilimpa“. Niekada neįkalbinėju klientų pirkti, jei jie abejoja. Tam tiesiog priešinasi mano vidus, todėl ir mėgaujuosi galimybe nejausti stokos ar būtinybės parduoti.
Koks, Jūsų nuomone, turi būti papuošalas? Kokia jo paskirtis?
Papuošalas turi būti pastebimas kitiems, bet nepastebimas, nejuntamas sau pačiam. Jis turi traukti aplinkinių žvilgsnius, tačiau išlikti praktiškas, netrukdyti kasdienėms veikloms. Nors stengiuosi kurti vadovaudamasi šiais principais, kartais kyla noras sukurti ką nors įspūdingesnio, nelabai praktiško. Neriboju savęs, pasiduodu impulsui ir visada atsiranda kas tai įvertina.
Manau, kad pagrindinė papuošalo paskirtis – džiuginti jį nešiojančio ir aplinkinių akis, pabrėžti individualumą, išsiskirti iš minios, suteikti žmogui pasitikėjimo savimi, galbūt transliuoti tam tikrą žinią, požiūrį. Pavyzdžiui, neseniai sulaukiau užsakymo iš žmogaus, priklausančio Šaulių sąjungai. Jis prašė sukurti žiedą su Lietuvos partizanų simboliu – dvigubu kryžiumi. Taip pat, žmonės, žinantys ir vertinantys mineralų galią, papuošalus naudoja kaip priemonę arčiau savęs turėti norimą kristalą, semtis jo energijos.
Ko palinkėtumėte kiekvienam, kuris vis dar dvejoja rinktis savo svajonę ar ne?
Visiems abejojantiems, noriu palinkėti iš pradžių išsigryninti, koks turi būti pirmas žingsnis link svajonės, kuri kutena paširdžius. Na, o tada jau reikia žengti šį žingsnį. Žinoma, būtent tai ir yra sunkiausia, bet man labiausiai padėjo sau ištarti žodžiai, kad neprivalau įsipareigoti, aš tik pabandysiu, pasitestuosiu.
Jei tai tikrai tavo svajonė, vos pradėjus, viskas tarsi ima klotis savaime. Jei taip nebus, reiks daugiau atkaklumo ir užsispyrimo, tačiau pasitenkinimas procesu ir rezultatu atpirks pastangas ir įveiktus sunkumus. O jei pasitenkinimo nebus, tai bent jau žinosi, kad patikrinai šį kelią ir jis tikrai nėra tavo. Širdis taps lengvesnė ir laisva rinktis iš naujo.
