Kokia yra iš tikrųjų moteriška, savo prigimtį įkūnijanti, pilnatvę jaučianti moteris, ir kaip ja tampama? Apie tai kalbėjomės su savęs pažinimo mentore KRISTINA JANKAUSKE.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Jūsų veiklos pavadinimas – „Žydinti moteris“. Kokia toji moteris ir kada, kaip ji pražysta? Kaip atrodo žydinčios moters gyvenimas, kaip ji jaučiasi?
Žydinčios moters esmė – susijungimas su savo prigimtiniu dievišku moteriškumu. Tai – besąlygiškas savęs priėmimas, neskirstant į tinkamas ir netinkamas dalis (tarkime, „Nepatinku sau, kai liūdžiu/bijau/pykstu“). Apglėbusios šią skirtingų dalių visumą savyje, patiriame pilnatvę. Tada išeiname iš aukos ir kaltinimo būsenų, nebeieškome ko apkaltinti dėl savo gyvenimo situacijų. Tampame gyvenimo kūrėjomis.
Užklupus sudėtingai situacijai, kviečiu ne ieškoti kaltų, o visų pirma savęs paklausti: „Kaip aš jaučiuosi?“ Šis klausimas akimirksniu iš išorės pasaulio dėmesį sugrąžina į vidų, aktyvuodamas psichosomatikos procesus. Žvelgdamos vidun, jausdamos jį, atrandame tikrąsias sudėtingų situacijų priežastis ir, tik jas supratusios, galime iš esmės spręsti.
Kaip atrodo ir jaučiasi žydinti moteris? Ji – tarsi įsimylėjusi. Ne ką nors išorėje, ne vyrą ar vaikus, o vidinę įsimylėjimo būseną – jausmą, susikuriantį jos viduje, pilvo srityje.
Kaip atrodo ir jaučiasi žydinti moteris? Ji – tarsi įsimylėjusi. Ne ką nors išorėje, ne vyrą ar vaikus, o vidinę įsimylėjimo būseną – jausmą, susikuriantį jos viduje, pilvo srityje (juk įsimylėjus pilve plasnoja drugeliai). Tokia moteris įsimyli save, gyvenimą, žmones ir Dievą – viską, ką aprėpia iš jos vidaus spinduliuojanti meilė. Žydinti moteris nebūtinai dėvi suknelę ar užsiaugina ilgus plaukus – prigimtinis moteriškumas yra daug daugiau nei tai.
Ar kiekviena moteris gali sužydėti? Kas trukdo patirti šią ypatingą įsimylėjimo būseną?
Tikrai taip, tai – mūsų prigimtis. Jeigu gimei moterimi, atsinešei viską, ko reikia tam, kad sužydėtum – tai jau yra tavyje. Stebėdama moteris ir jų mamas, močiutes, ankstesnių kartų atstoves, matau užgniaužtą vidinę moteriškumo galią – tą švelniąją, gražiąją... Moterys jaučiasi taip, tarsi joms nuolat ko nors trūksta, tarsi joms kažkas negerai. Visuomenėje toks moterų savęs suvokimas buvo formuojamas ne vieną amžių. Ko jos labiausiai bijo? Būti silpnomis.
Neseniai renginyje sutikau moterį, kurios vidinė prigimtis – tokia švelni, jautri, tyra, tačiau išoriškai paslėpta po tvirtu vyrišku kiautu. Bijodamos būti silpnos, moterys stengiasi būti kuo aktyvesnės, jos eina, daro, konkuruoja. Po renginio ši moteris priėjo ir, žvelgdama į mane, tiesiog verkė, negalėdama ištarti nė žodžio. Aš jai atspindėjau tą vidinį moteriškumą ir ji, pirmą kartą pravirkusi, atskleidusi jautriąją savo dalį matant nepažįstamai, nesuprato, kas vyksta. Kiekvienos moters viduje gyvena tas tikrasis moteriškumas, nepaisant to, kokį išorės įvaizdį ji susikūrė. Pastebėjus šios savo dalies atspindžius kitose, perskaičius apie ją knygose, pamačius filmuose, suvirpa širdis.
Buvimas silpna leidžia nerti gilyn į savo vidinį pasaulį, kur atsiveria mūsų moteriškumas ir suvokimas, kad su manimi viskas gerai. Tada gebame kurti savo trokštamą gyvenimą.
Kas trukdo tai patirti? Tikėjimas, kad turi būti stipri. Silpnumas nereiškia, kad negali nieko padaryti. Mano suvokimu, silpnumas – gebėjimas atsitraukti nuo išorės pasaulio ir sugrįžti į savo vidų.
Moteriškas silpnumas – kontrolės, konkurencijos, bandymo viską apgalvoti logiškai, strategijos paleidimas. Šios savybės labiau būdingos vyrams. Buvimas silpna leidžia nerti gilyn į savo vidinį pasaulį, kur atsiveria mūsų moteriškumas ir suvokimas, kad su manimi viskas gerai. Tada gebame kurti savo trokštamą gyvenimą.
Vadinasi, moteris neturi būti pasyvi savo prigimtiniame silpnume, ji taip pat veikia, kuria?
Įsivaizduok, kokia galia slypi moters pilve – ji iš beveik nematomos sėklytės sukuria naują kūną – kūdikį. Kai moteris negimdo kūdikio, kiekvieno jos ciklo metu ši galia vis tiek susigeneruoja. Moteris, susijungusi su savo vidumi, nuolat sėja sėklas: kūrybinius ir namų projektus, mylimas veiklas bei darbus.
Moteris gali dirbti, veikti ką tik nori. Svarbu, kad tai kiltų iš jos vidaus – jos pilvo erdvės. Ji sujungia mus su subtiliaisiais pasauliais, su tuo, ko akimis nepamatysi.
Nuo ko pradėti moteriai, norinčiai susigrąžinti savo moteriškumą?
Pakeisti savo mąstymą, sugrįžti į moters poziciją – sudėtinga, bet įmanoma. Visų pirma, svarbu suprasti, ko nori, ir aiškiai apsispręsti. Jau kurį laiką asmeniškai dirbu su moterimi, patiriančia kontrolės paleidimo ir grįžimo į save procesą. Ji nusprendė ir įvardino: „Aš trokštu grįžti į savo vidinį, prigimtinį moteriškumą.
Prašau Dievo, Visatos ženklų, žmonių, informacijos, kuri man padėtų pakeisti savo mąstymą, įpročius ir veiksmus.“ Aiškiai sau tai įvardinus, protas supranta užduotį ir pradeda pasaulį vertinti per tam tikrą filtrą, leisdamas pastebėti visą informaciją, susijusią su tikslu. Pradedame pastebėti svarbias, naudingas situacijas, žmones, ir žingsnis po žingsnio artėjame prie savo prigimtinio moteriškumo.
Jei trokšti tapti labiau moteriška, ieškok moters, kurios moteriškumu žaviesi, kurios gyvenimas ir savybės – tokios, kokias savyje nori atskleisti.
Savarankiškai siekti šio tikslo gali būti sudėtinga, kelias gali būti ilgas, o tempas – pernelyg lėtas, todėl verta atrasti palaikančią ir vesti pokyčių kelyje galinčią specialistę, kuri tau patinka, kurios požiūris atliepia. Jei trokšti tapti labiau moteriška, ieškok moters, kurios moteriškumu žaviesi, kurios gyvenimas ir savybės – tokios, kokias savyje nori atskleisti.
Žinoma, niekas negali nueiti kelio už tave, aš taip pat to negaliu. Tačiau sukuriu erdvę, kurioje moteriai tampa aišku, ką daryti, kur ji susijungia su savimi ir jaučia palaikymą.
Pastebiu tai, kas slypi už moters žodžių. Pradėjusi domėtis psichosomatika, suvokiau, kaip mūsų emocijos sąveikauja su fiziniu kūnu. Kūnas negali žodžiais pasakyti, kas jam negerai, todėl kalba per skausmą, įtampą ir kitus pojūčius. Savistaba, kūno stebėjimas, skenavimas, įsiklausymas į jo signalus – išties nuostabus įrankis. Patariu nuolat stebėti, kur jaučiate įtampą. Daugybė moterų pripratusios nuolat patirti įtampą, ir joms tai tapo įprasta, tačiau taip būti neturėtų.
Dar kelios nuostabios mano rekomenduojamos praktikos: susitikimai, bendravimas su vidiniu vaiku, vidine mergaite ir moterų bendrystė. Moterys, kurios yra buvusios tarp bendraminčių, žino, koks jausmas lydi po sąmoningų moterų susibūrimų. Su moterimis dirbame ir naudodamosis nuostabiomis meninio pažinimo bei neurografikos praktikomis, padedančiomis paleisti emocijas ir sujungti savo dualistinį mąstymą į vientisumą.
„Žydinčios moters“ istorija
Kristina Jankauskė: „Esu pedagogė ir myliu savo profesiją. Gyvenau tobulą, žemišką gyvenimą, turėjau viską, ko man reikia, tačiau viduje kažkas vis tiek kirbėjo, jaučiau, kad kažko vis dėlto trūksta. Tarsi neradau sau vietos, nors neturėjau prie ko prikibti – viskas buvo tikrai gerai.
Prasidėjo mano vidiniai ieškojimai: kartais atrasdavau įkvepiančią knygą, kartais išgirsdavau paskaitą, o kam nors paminėjus Dievą, suspurdėdavo širdis... Pajutau, kad esu ne viena.
Susiradau mentorę ir vieną dieną išgirdau aiškų vidinį kvietimą: „Sukurk moterų ratą.“ Iš pradžių sutrikau – juk nežinau, kaip tai daryti, kaip surinkti moteris, nuo ko pradėti...
Tačiau pati nuolat primenu moterims, kad jeigu nori labiau nei bijai, tai yra tikra. Moterų ratai teikė moterims ir man daug džiaugsmo.
Vėliau pradėjau rengti nuotolinius renginius, kursus, o pasimokiusi koučingo, pradėjau moteris konsultuoti bei vesti mentorystes ir asmeniškai. Įkūriau moterų studiją Mažeikiuose. Planuoju pradėti savęs ir emocijų pažinimo mokymus paauglėms, nuotoliniu būdu vedu meditacijas. Ir toliau plečiuosi, klausydama savo vidaus, nors būna visokių dienų – kartais ir aš pamirštu savo vidinę moterį, trumpam atsitraukiu, leidžiu sau pailsėti ir tęsiu toliau.“
