Dr. Gabor Maté – gydytojas, psichinės sveikatos ekspertas ir daugelio tarptautinių bestselerių autorius, išgarsėjęs holistiniu požiūriu į ligas. Jis teigia, jog slopinamos emocijos ir neišreikšti jausmai sukelia lėtinį stresą, kuris vaidina esminį vaidmenį daugelio ligų atsiradime, ypač vystantis onkologiniams ir autoimuniniams susirgimams.
Parengta pagal Gabor Maté knygą „Kai kūnas sako ne“ | Asociatyvinės (Unsplash.com) nuotr.
Gabor Maté – vienas iš nedaugelio viešų pasaulio žmonių, atvirai kalbančių apie savo vaikystės traumas ir jų pasekmes gyvenimui. Vyras gimė žydų šeimoje Budapešte, vykstant nacių okupacijai Vengrijoje. Jam buvo vos keli mėnesiai, kai šeima pateko į pavojų – motina, siekdama apsaugoti savo kūdikį, buvo priversta keliems mėnesiams atskirti jį nuo savęs ir atiduoti svetimiems žmonėms, sutiktiems gatvėje.
Šią ankstyvą trauminę patirtį G. Maté dažnai mini savo knygose, ypač kalbėdamas apie emocinį prisirišimą ir saugumo jausmo stoką. Jis pasakoja, jog dar būdamas kūdikis nesąmoningai išmoko, kad pasaulis yra pavojingas, mamos meilė gali dingti, o verkimas – lieka be atsako. Šis patyrimas suformavo gilų emocinį jautrumą, polinkį slopinti skausmą, ieškoti pritarimo ir vengti konfliktų, kurie tapo gydytojo profesinio kelio tematine ašimi.
EMOCIJŲ SLOPINIMAS – TIESIAUSIAS KELIAS Į LIGAS
Gydytojas, turintis apie 40 metų klinikinio darbo patirties, savo knygoje „Kai kūnas sako ne“ aiškiai nurodo žmogaus organizme vykstančių įvykių seką, kurios metu mintys ir jausmai virsta fiziniu negalavimu. Vyras teigia, jog šiuolaikiniame pasaulyje įprasta kūną suvokti atskirai nuo proto, todėl medicinos įstaigose, susidūrus su sudėtingomis ligomis, yra gydomi jų fiziniai simptomai, bet visiškai nesigilinama į žmogaus gyvenimo aplinkybes ir patirtis, kurios iš tiesų yra aktyviausi ligos sukėlėjai.
Gabor Maté pabrėžia, jog užslopintos emocijos ir neišreikšti būtiniausi poreikiai tiesiogiai veikia nervų sistemą, duodančią esmines nuorodas imuninei sistemai. Kaip tai vyksta?
Žmogus vaikystėje nesąmoningai išmoksta slopinti savo natūralias emocijas, siekdamas prisitaikyti prie susiklosčiusių aplinkybių ar būti mylimas. Užaugęs jis nuolatos taiko šį elgesio modelį, kuris sukelia stiprų vidinį konfliktą tarp to, ką žmogus iš tikrųjų jaučia ir norėtų išreikšti, bei to, ką mano turįs daryti kitų atžvilgiu, siekdamas būti priimtas.
Vidinis konfliktas jausmų lygmenyje tarp jaučiu / norėčiau ir turiu / privalau sukuria lėtinį stresą. Toks ilgalaikis vidinis spaudimas išbalansuoja nervų sistemą, kuri pradeda slopinti arba kurstyti imuninę sistemą – tuomet imunitetas nebesaugo arba pats puola organizmą, sukeldamas onkologinius ar autoimuninius susirgimus.
Vidinis konfliktas jausmų lygmenyje tarp jaučiu / norėčiau ir turiu / privalau sukuria lėtinį stresą.
Gydytojas sako: „Savo privačioje praktikoje pastebėjau tuos pačius dėsningumus tarp žmonių, kuriuos gydžiau nuo išsėtinės sklerozės, uždegiminių žarnyno ligų – sakykim, opinio kolito ir Krono ligos, lėtinio nuovargio sindromo, autoimuninių sutrikimų, fibromialgijos, migrenos, odos pažeidimų, endometriozės ir daugelio kitų. Beveik visi mano pacientai, sergantys sunkiomis ligomis, svarbiausiose gyvenimo srityse nemokėjo pasakyti „ne“. Kai kurių asmeninės savybės ir gyvenimo aplinkybės iš pažiūros atrodė skirtingos, tačiau juos visus vienijo vienas veiksnys – pamatinis emocijų slopinimas“.
„Slopinamos emocijos išderina organizmo apsaugą nuo ligų. Atskirtų nuo sąmonės ir perkeltų į pasąmonę emocijų slopinimas sutrikdo ir suklaidina fiziologinę apsaugą, todėl ji sutrinka ir sveikatą gadina, užuot saugojusi.“
Būtent dėl šios priežasties gydytojas savo knygą pavadino „Kai kūnas sako ne“ – tuo norėdamas pasakyti, jog žmogui balsu nepasakius „ne“, tai už jį padaro jo kūnas – būtent per ligą.
Žmogui balsu nepasakius „ne“, tai už jį padaro jo kūnas – būtent per ligą.
Taip yra todėl, kad laikui bėgant praradome ryšį su nuojauta, kuri turėtų veikti kaip perspėjimo sistema. „Kūnas reaguoja į stresą, bet protas nesuvokia to grėsmės. Gyvename fiziologiškai įtemptose situacijose, patys nesuvokdami arba tik silpnai suvokdami savo patiriamą stresą“, tačiau gamta yra išmintinga ir apie žmogaus sistemoje esančią problemą praneša kitu būdu – per kūną.
VĖŽIO ASMENYBĖ
G. Maté knygoje iškelia filosofinį klausimą – ar egzistuoja „vėžio asmenybė“? Ir nors atsakymas nėra medicininė diagnozė, gydytojas vis dėlto apibendrina asmenybės savybes, kurias galima laikyti realia sąlyga onkologinėms arba autoimuninėms ligoms pasireikšti.
Pirmasis vėžio asmenybės bruožas yra poreikių slopinimas, siekiant neapsunkinti aplinkinių. Žmogus aukojasi dėl kitų, nepaisydamas savęs ir savo poreikių. Tai daroma ne iš vidinės pilnatvės, o veikiant vaikystėje patirtos traumos – siekiant įtikti ir būti mylimam, kad ir kiek tai bekainuotų.
Antrasis bruožas – negebėjimas pripažinti ir išreikšti pykčio. Žmogus vaikystėje išmoko, kad pyktis yra netinkamas arba pavojingas dalykas, todėl jis yra slopinamas. Tokia savicenzūra silpnina imuninę sistemą.
„Jau kelis dešimtmečius atliekami tyrimai rodo, kad krūties vėžiu dažniau serga moterys, kurioms vaikystėje buvo būdingas emocinis atotrūkis nuo tėvų ar kiti auklėjimo sutrikimai; kurios slopina emocijas – ypač pyktį – ir suaugusios stokoja rūpinimusi pagrįstų socialinių santykių; vėžiu sergančios moterys – altruistės, kaip apsėstos besirūpinančios kitais.“ „Ekstremalus pykčio slopinimas – būdinga krūties vėžiu sergančių pacienčių savybė, nustatyta dar 1974 m. Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime.“
Trečioji vėžio asmenybės savybė – perdėtas mielumas ir pareigingumas. Tyrimais nustatyta, kad onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms būdingas perdėtas mielumas ir itin malonaus, gero žmogaus įvaizdis. Tačiau labai svarbu žinoti, jog tai nėra natūrali asmenybės savybė, o tik streso įveikos būdas. G. Maté rašo, jog „vaikystėje patirtas emocinis kontekstas sąveikauja su įgimtu temperamentu ir lemia asmenybės bruožus. Didžioji dalis to, ką vadiname asmenybe, nėra pastovus tam tikras bruožų rinkinys, o įveikos mechanizmai, žmogaus išugdyti vaikystėje.
Yra svarbus skirtumas tarp įgimtos savybės, įsišaknijusios žmoguje, neatsižvelgiant į aplinką, kurioje jis užaugo, ir žmogaus atsako į aplinką, t. y. elgesio modelio, susiformavusio tam, kad pavyktų išlikti.“ Moterims dažniausiai tai pasireiškia „geros mergaitės“ elgesio modeliu.
Ketvirtoji savybė apibendrina pirmąsias – vėžio asmenybei būdinga vidinė emocinė bejėgystė, pasireiškianti ilgai kaupiamu neišreikštu stresu, kurį kūnas perima atspindėdamas ligą.
Vėžio asmenybės pagrįstumą atspindi įdomus tyrimas, kuriame „dalyvavo sveikos moterys, nejaučiančios jokių simptomų, tačiau tikrinant sveikatą gimdos kaklelio tepinėlio tyrimas rodė neįprastus rezultatus. Neturėdami jokių žinių apie gimdos kaklelio tepinėlio tyrimo rezultatus, tyrėjai galėjo beveik 75 % tikslumu nuspėti, kurioms moterims yra ankstyvoji vėžio stadija, remdamiesi klausimynu, kuriame buvo įvertintos įvairios emocinės būsenos.
Jie nustatė, kad vėžys buvo diagnozuotas moterims, linkusioms į bejėgiškumą arba jaučiančioms bejėgišką nusivylimą, kurio per pastaruosius šešis mėnesius taip ir neatsikratė.“
SVEIKIMO PRADŽIA
Savo pokalbiuose gyd. Gabor Maté dažnai pabrėžia, jog slopindami pyktį ar slėpdami svarbiausius poreikius, mes prarandame ryšį su tikruoju savimi ir savo autentiškumu – tik išdrįsę pasakyti tikrą „ne“ kitiems, pasakome „taip“ sau.
Kaip įmanoma dažniau užduokite sau keturis esminius klausimus:
1. Kurioje srityje šią savaitę nepasakiau „ne“, nors norėjau pasakyti? (Santykių ar darbo srityje).
2. Kaip šis negebėjimas pasakyti „ne“ veikia mano sveikatą ir gyvenimą?
3. Kokių kūno siunčiamų signalų aš nepastebiu arba ignoruoju?
4. Kokia istorija, koks įsitikinimas slypi po mano negebėjimu pasakyti „ne“?
Tik išdrįsę pasakyti tikrą „ne“ kitiems, pasakome „taip“ sau.
G. Maté rekomenduoja 7 sveikimo žingsnius
1. Priėmimas
Pirmasis patarimas – tai savęs priėmimas ir atjaučiančio santykio su savimi puoselėjimas. „Užuojauta sau nereiškia, kad mums patinka viskas, ką sužinome apie save, tai reiškia, kad žvelgiame į save su tokiu pat nesmerkiančiu priėmimu, kokį norėtume suteikti bet kuriam kenčiančiam ir pagalbos reikalingam žmogui.“
2. Sąmoningumas
Antrasis patarimas – mokytis sąmoningai stebėti savo pojūčius ir ugdyti pasitikėjimą jais. Gydytojas teigia, jog gyvūnai ir vaikai labai gerai pastebi emocinius signalus, tačiau suaugę žmonės dažnai praranda šį gebėjimą. Vis dėlto jis yra itin svarbus tam, kad pastebėtume kūno siunčiamus streso signalus. „Atliekant tyrimus tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais buvo pastebėta, kad fiziologinė reakcija į stresą yra tikslesnis tikrosios organizmo patirties rodiklis nei sąmoningas suvokimas ar stebimas elgesys.“
3. Pyktis
„Aš niekada nepykstu, – sako Woody Alleno personažas viename jo filme, – vietoj pykčio man išauga auglys“. Ši iškalbinga frazė griežtai, bet tiksliai primena neslopinti pykčio, o mokytis jį išreikšti ir išreikšti konstruktyviai.
„Pyktis nereiškia, jog reikia elgtis priešiškai. Pirmiausia tai – fiziologinis procesas, kurį reikia patirti. Antra, jis turi pažintinę vertę – suteikia esminės informacijos. Kadangi pyktis neegzistuoja tuštumoje, jei jaučiu pyktį, tai jis turi būti atsakas į tam tikrą mano suvokimą. Tai gali būti atsakas į praradimą ar jo grėsmę asmeniniuose santykiuose arba signalas apie tikrą ar gresiantį mano ribų peržengimą.
Jei leidžiu sau pykti ir apmąstyti, kas supykdė, tai turiu didžiulę galią veikti, savo veiksmais nedarydamas jokios žalos aplinkiniams. Priklauso nuo aplinkybių, bet galiu nuspręsti, kokiu būdu išreikšti pyktį arba paleisti jį. Svarbiausia – pasirinkti parodyti pyktį, jei reikia, žodžiais arba veiksmais, bet man nereikia jo išlieti kaip nekontroliuojamo įniršio. Sveikas pyktis palieka atsakomybę žmogui, o ne nevaldomai emocijai.“
4. Savarankiškumas
Sergantieji sunkiomis ligomis dažnai neturi aiškių ribų, tad gydytojas pataria mokytis savarankiškojo „aš“ ribų nustatymo arba atkūrimo. Žmonėms, linkusiems kontroliuoti kitus, vertėtų įsisąmoninti kito asmens teises į savarankiškumą, netgi jei tai apima teisę klysti, sirgti ar numirti.
5. Prisirišimas
Rūpesčiu ir palaikymu grįstų ryšių mezgimas yra būtinas norint pasveikti, todėl gydytojas siūlo išdrįsti nebebijoti emocinio pažeidžiamumo, skatinančio užsisklendimą, ir pripažinti savo poreikį artimam kontaktui.
6. Drąsa būti savimi
Drąsa būti savimi – tai pareiškimas pasauliui, kad mes esame ir kad esame būtent tokie. Drąsa būti savimi meta iššūkį pagrindiniam įsitikinimui, kad turime kažkaip pateisinti savo būtį, tačiau ši savybė nereikalauja nei veikti, nei reaguoti. Tai yra nuo jokio veiksmo nepriklausantis buvimas.
7. Patvirtinimas
Kažką tvirtindami teigiamai pareiškiame, kad judame link kažko vertingo. Yra dvi pagrindinės vertybės, kurios gali padėti pasveikti ir išlaikyti vientisumą, jeigu jas gerbsime:
1. Mūsų pačių kūrybinė savastis;
2. Visata, Dievas.
