„Jei šuniukas ar katinėlis nežino savo dvasinės prigimties, tai atleistina, jis neturi ir negali gauti išsilavinimo. Bet jeigu žmogus neturi išsilavinimo, neatleistina, nes jis gali jį gauti. Žmogus turi intelektą, protą, sveiką nuovoką ir turi lavinti juos, nes jam tai duota, jis turi įrankius. Šuniuką ar katinėlį mokyk nemokęs skaityti, vis tiek neišmoks. Bet jei žmogus neišmoksta skaityti arba jeigu išmoksta skaityti ir skaito niekalus, o ne prasmingus, dvasinius dalykus, tai neatleistina“, – įsitikinęs vedų filosofas, Ajurvedos akademijos bendrakūris AURELIJUS PIEŠINAS. Kalbamės apie 4 evoliucijos ciklus pagal vedas, detaliau aptardami laikotarpį, kuriame gyvename.
Paaiškinkite, kaip suvokti 4 evoliucijos ciklus pagal vedas: satjajugą, tretajugą, dvaraparajugą ir kalijugą? Kiek jie trunka, kuo pasižymi?
Šie ciklai – tarsi rytas, diena, vakaras ir naktis arba pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Tai yra kūrinijos ciklai, kurie išeina už mūsų gyvenimo trukmės ribų, nes dieną, parą, mėnesį, metų laikus mes suvokiame, bet visatos kūrinijos sezonų nebeaprėpiame, nes gyvenimo tam nebeužtenka. Metai trunka 365 dienas, para – 24 valandas, gyvenimas optimaliu atveju – 100 metų. Taip ir kūrinija, bent jau toje sistemoje, kurioje dabar gyvename, turime 4 320 000 metų. Tiek trunka visas satjajugos, tretajugos, dvaparajugos ir kalijugos ciklas. Kiekvieno ciklo trukmė skirtinga, kaip ir skirtingu metų laiku keičiasi šviesaus paros meto trukmė – žiemą diena trumpa, o naktis ilga, o vasarą diena ilga, naktis – trumpa.
Pirmasis ciklas satjajuga – doros, teisingumo, švaros, pamaldumo, teisingumo, gailestingumo amžius. Šiuo laikotarpiu vyksta viskas, ką galime įsivaizduoti žmonių visuomenėje idealaus. Kitaip sakant, pavasaris – viskas žydi, atgyja, nuostabu ir puiku, žmonės sąmoningi, nėra jokių banditų, vagių, nesusivokėlių, grobėjų, smurtautojų ir t. t. Satjajuga trunka 1 800 000 metų.
Antroji yra tretajuga, kuri trunka 1 300 000. Vėliau eina dvaparajuga, kuri trunka 800 000 metų. Kalijuga, kurioje gyvename šiuo metu, trunka 432 000 metus. Praėjo maždaug 5000 metų nuo jos pradžios. Kitaip sakant, dabar yra prasčiausias metų sezonas – nei ruduo, nei žiema, kai apniukę, nėra saulės, drėgna, puola epidemijos ir t. t. Kalijugoje žmonės kraustosi iš proto, nebežino, kas yra vertybė, kas yra tiesa – kalijugoje ją pakeičia propaganda, kai žmonės nebeturi vertybių sistemos ir balta gali pavadinti juoda, ir atvirkščiai. Žmonės sutinka juoda pavadinti balta, jei tos tiesos išsakomos agresyviai arba jiems už tai pasiūloma sumokėti.
Kaip kiekvienoje jugoje atrodo aplinka, žmonės, kokios ryškiausios jų savybės?
Pirmojoje jugoje, sakykime, tai pavasaris, žmonės gyveno 100 000 metų. Nieko nuostabaus, nes pati juga truko daugiau nei milijoną metų. Vėliau, tretajugoje, jie gyveno 10 000 metų, dvaparajugoje – 1 000, o kalijugoje vos išgyvena ir 100 metų. Matome evoliucinę degradaciją visur ir visada ir, visų pirma, žmogiškosiose dvasinėse vertybėse. Tada ir žmonių ūgis krinta, ir gyvenimo trukmė trumpėja, ir sveikata prastėja. Rudeniop krinta ir nuotaika.
Knygoje „Forbidden Archeology“ (autoriai Michael A. Cremo ir Richard L. Thompson) aprašoma, kaip archeologai intensyviai atrenka iškasenas, kurios patvirtina Darwino teoriją, o kurios prieštarauja moderniajam mokslui ir nustumia jas į šoną. Tarkime, archeologai yra radę keliasdešimties metrų ilgio žmogaus skeletą. Tokios informacijos galima rasti ir internete, tačiau ji neatitinka bendrosios Darwino evoliucijos teorijos, todėl tuos atradimus, ankstesnių jugų egzistavimo patvirtinimo faktus, mokslininkai ignoruoja arba nebyliai ištrina iš istorijos puslapių. Dėl to sakoma, kad kalijugoje žmonės maži, jų atmintis trumpa ir jie pykstasi dėl kiekvienos smulkmenos.
Pagrindiniai 4 religijos principai yra teisingumas, švara, asketiškumas ir gailestingumas, su kiekviena paskesne juga sunyksta po vieną religijos principą. Vedose sakoma, kad jeigu šiame amžiuje, kalijugoje, žmogus teisingas – kalba tiesą, pripažįsta ją, – jis jau yra religingas, nes švaros, asketiškumo ir gailestingumo nėra. Žmonės šiame amžiuje yra negailestingi dėl to, kad vartoja mėsą. Tai yra smurtinis maistas. Karmos dėsnis teigia, kad jeigu žmogus žudo gyvūnus ir vartoja smurtinį maistą, prieš jį irgi bus panaudotas smurtas. Populiariausias smurto naudojimo būdas yra karas. Tai yra tautinė, visuomeninė, socialinė masinė smurto išraiškos forma.
Tikriausiai neišeina suabsoliutinti, juk yra žmonių, tarkime, besilaikančių asketiškumo, ahimsos (nekenkimo, nežudymo) principų.
Be abejo, yra šviesuolių, tik jų procentas su kiekviena paskesne juga vis mąžta. Satjajugoje žmonės buvo sąmoningi. Sąmoningumas matuojamas, visų pirma, tapatybės arba identiteto supratimu, kad gyvoji būtybė yra daugiasluoksnė, ji susideda iš kūno, proto, juslių, intelekto, ego. Vedos sako, kad iš viso egzistuoja 24 žmogaus sudedamosios dalys. Tai reiškia, kad žmogaus sąmoningumas ir pereina per visus tuos etapus. Vieni žmonės gyvena visiškai kūnišką gyvenimą, kuris reiškia, kad žmogus tik valgo, miega, dauginasi ir ginasi – atlieka 4 fundamentines kūniškas funkcijas. Gynybos funkcija reiškia, kad mes bijome, nepasitikime, statome sienas, stogus, ant durų dedame spynas, steigiame gynybos ministerijas. Doram žmogui nereikėtų nieko bijoti, jeigu jis nesikėsina į ką nors, bet šiais laikais gynybos koncepcija paremta principu, kad jeigu nenorime karo, ginkluokimės. Tai labai kompromisinė filosofija.
Žmogui turėtų būti gėda, jei jis vykdo tik fundamentines funkcijas ir nelavina savo aukštesniųjų sąmonės lygmenų, iš kurių aukščiausias yra suvokimas, kad jis yra amžina siela. Reinkarnacija apie tai byloja. Bhagavadgytoje sakoma, kad net ir šiame gyvenime žmogus reinkarnuojasi, nes „karna“ reiškia kūnas, „rein“ reiškia „persi“. Jau šiame gyvenime reinkarnuojamės iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės į senatvę. Niekas nepasakys, kad dabar, kai man, tarkime, šešiasdešimt metų, esu toks pats, kai man buvo 3–4 metai. Turėjau kitą kūną. Mokslininkai ir medikai pripažįsta, kad ląstelės keičiasi. Gimstant tiesiog įvyksta šiek tiek radikalesnis persikūnijimas.
Tikėti Darwino teorija ir neigti, tarkime, Jūsų minėtų didelių žmogaus kaulų radimo faktą, naudinga tiems, kurie nori valdyti žmoniją, nenori, kad žmonės pamatytų, kokie jie yra dideli, ar ne? Kalbu ne apie fizinį dydį.
Labai teisingai. Bet, matote, kaip ir kiekvienas metų sezonas turi savo darbų apimtį ir teikia rezultatus: po žiemos prasideda gyvūnų reprodukcija arba rujos metas, gamtoje viskas atgimsta, žydi, vasarą nokinamas derlius, rudenį jis nuimamas, po žiemos ciklas prasideda iš naujo, taip ir čia – jeigu žmonės išmintingi, nuovokūs, supranta savo dvasinę prigimtį, niekam nereikia nieko įrodinėti. Šiame dabartiniame Kali amžiuje toli gražu ne kiekvienas supras ir sutiks, kad jo prigimtis yra dvasinė ir jis yra amžina siela, kuri persikūnija iš kūno į kūną. Statistiniai duomenys byloja, kad gal tik ketvirtis gyventojų darytų prielaidą arba sutiktų su idėja, kad mes reinkarnuojamės. Didesnei daliai visuomenės tai atrodo absurdiška ir nepriimtina. Šios žinios nėra slepiamos, jos prieinamos, tarkime, vedinės žinios, šventraščiai, Biblija. Tiesa, sovietiniais laikais Bibliją nuo mūsų slėpė, už nuėjimą į bažnyčią žmones išmesdavo iš darbo. Bet šiais laikais dvasinių žinių slėpti nereikia, žmonėms jos ir taip nėra įdomios. Žmonių, ypač jaunimo, ateina į bažnyčias labai kukliai. Dažnas nesidomi gyvenimo prasme, jam terūpi socialiniai tinklai, o juose rimtos gyvenimiškos temos negvildenamos, nebent žmogus kryptingai ieško tam tikrų žinių. Bet bendras srautas yra populistinis ir jis nustelbia dvasines temas.
Papasakokite apie ciklą, kuriame gyvename dabar, – kuo jis pasižymi, kaip mes jį patiriame?
Grįžkime prie ištakų. Kas yra vedos? Tai yra žmonijai duota naudojimosi instrukcija. Prie bet kokio sukurto daikto pridedama instrukcija, kaip juo naudotis. Ši visata irgi yra daiktas, kuris yra sukurtas. Aišku, mokslininkai gali ginčytis, kas jį sukūrė, teigti, kad nesukūrė niekas, o tiesiog iš niekur įvyko sprogimas ir tada viskas atsirado. Gali būti įvairių teorijų, bet pats sveiko proto principas yra tas, kad bet koks daiktas turi gamintoją. Pavyzdys galėtų būti mūsų kūnas – juk kūną gauname iš tėvų. Kiekvienas gamintojas paruošia instrukciją tam daiktui – puodui, viryklei, automobiliui – kad ir kas tai būtų. Taigi ir visatai paruošiama naudojimosi ja instrukcija – vedos, kurios buvo užrašytos, atsirado kartu su kūrinija. Jose aprašyta, kas yra pasaulis, kas ir kaip jį sukūrė, koks jo galiojimo laikas, kiek šita visata egzistuos, kas ją apgyvendins, įvardyta, kad nuo pat pradžių yra sukurta 4 800 gyvybės rūšių, skirtingai nei teigė Darwinas. Vedos neišsigalvoja, jos konstatuoja faktus. Žmogui gyvybiškai svarbu išstudijuoti instrukciją, kad žinotų, kaip sukurtas pasaulis ir kokia yra jo vieta jame, ką jis turi čia veikti.
Dėl to apie kalijugą labai aiškiai parašyta, kad žmonių gyvenimo trukmė vis trumpės, kalijugos pabaigoje žmonės nenugyvens ir iki 25 metų. Vedos aprašo praeitį, dabartį ir ateitį. Tai vadinama „treti“ – trijų laikotarpių žinovu – praeities, dabarties ir ateities. Būna visokių panikos teorijų, kurios kalba apie pasaulio pabaigą. Vedos panikos nekelia, jos rašo, kad ši juga truks tiek, kiek parašyta instrukcijoje. Bus visokių stichinių nelaimių, bet tai – ne pasaulio pabaiga. Dėl to baigiantis kalijugai žmonės gyvens labai trumpai, visi bus ateistai, apie tokius dalykus kaip religija, tikėjimas, siela išvis nebus jokios kalbos, žmonės nė neįtars, kad yra ne vien kūnas, gyvens tik logišką gyvūnišką gyvenimo būdą.
Baigiantis kalijugai žmonės gyvens labai trumpai, visi bus ateistai, apie tokius dalykus kaip religija, tikėjimas, siela išvis nebus jokios kalbos, žmonės nė neįtars, kad yra ne vien kūnas, gyvens tik logišką gyvūnišką gyvenimo būdą.
Kaip šis ciklas veikia ir yra susijęs su kolektyvine sąmone?
Kolektyvinė sąmonė lemia individualią sąmonę. Žmonėms turi įtakos bendra atmosfera. Štai dabartinėje mūsų švietimo sistemoje dėstomi dalykai, kurių žmonės sutinka mokytis ir klausytis. Tarkime, sovietų laikais apie tikėjimą, religiją nebuvo kalbama nė pusės žodžio. Dabar bandoma tai dėstyti, bet labai primityvia forma. Pats esu dėstytojavęs Suomijoje. Skandinavų, ypač suomių, švietimo sistema labai vertintina visame pasaulyje, net šeimos su vaikais iš Šveicarijos keliasi gyventi į Suomiją, nes nori leisti vaikus į mokslus Suomijos švietimo sistemoje. Ten mokyklos labai liberalios, leidžia bet kurios religijos atstovams vesti pamokas ir dar moka jiems už tai pinigus. Hinduizmo ar kitų religijų žinovai gali ateiti į mokyklą ir dėstyti tikėjimą mokykloje. Lietuvoje, krikščioniškame krašte, tai padaryti būtų daug kliūčių. Bet Lietuvoje niekaip nepavyksta užregistruoti net ir Romuvos, mūsų prigimtinės tradicinės religinės bendrijos. Tragedija, kad mus pakrikštijo per prievartą, per didžiules kančias, o neleidžia užregistruoti tradicinės bendruomenės. Socialinėje sąmonėje yra daug išankstinių nusistatymų, kurie nepasiduoda jokiai logikai.
Esame kalijugos ciklo pradžioje. O kas toliau?
Atrodo, laukia dar ilgas ciklas, bet iš tiesų tai labai trumpas laikas. Vedose aprašomi žmonijos protėviai. Krikščioniškoje tradicijoje tai – Adomas ir Ieva, vedose aprašomi protėviai turi vardą Manu ir Satarupa. Jie gyvena 71 minėtų jugų ciklą. Kitaip tariant, visatoje yra gyvų būtybių, kurios gyvena neįtikėtinai ilgai, palyginus su mumis. Jos mato mus lygiai taip pat, kaip mes matome vabzdžių, kurie ryte gimsta, o vakare miršta, gyvenimą. Štai ir bitutė gyvena, kol nesudyla jos sparneliai. Palyginti su mumis, jie gyvena, regis, tik mirksnį. Taigi yra būtybių, kurios gyvena kur kas ilgiau ir mūsų gyvenimą taip pat mato kaip akimirką.
Kas toliau? Kalijuga baigiasi ir vėl prasideda satjajuga. Kitaip sakant, po nakties ateis rytas, po žiemos – pavasaris. Viskas vyksta cikliškai.
Kas toliau? Kalijuga baigiasi ir vėl prasideda satjajuga. Kitaip sakant, po nakties ateis rytas, po žiemos – pavasaris. Viskas vyksta cikliškai. Jei žmogus vakare jaučiasi pavargęs ir depresyvus, nereiškia, kad dėl to jam reikia žudytis. Jis išsimiegos, pailsės, o ryte vėl jausis darbingas. Taip pat ir kalijugos pabaigoje viskas klojasi prastai, bet vėl prasideda naujas kūrinijos ciklas ir situacija pasikeičia.
Kokių turite patarimų žmonėms, kaip kuo palankiau išgyventi kalijugoje?
Sakoma, kad kalijuga yra žiemos sezonas. Atitinkamai turime pritaikyti savo gyvenimo būdą. Žiemą mes rengiamės šilčiau, saugome save nuo peršalimo ir laikomės tam tikrų mitybos taisyklių. Kalijugos metu taip pat siūloma laikytis tam tikrų rekomendacijų. Mityba gali būti universali, tinkanti kiekvienam metų laikui, tarkime, žalumynai, salotos, arba gali būti specifinė, tarkime, žiemą nelabai palanku valgyti raugintus pieno produktus ar vėsinančius produktus, derėtų vartoti šiltą maistą. Pats universaliausias prisitaikymas arba išgyvenimas kalijugoje yra sąmoningumo ugdymas. Tiesą sakant, tai svarbiausias klausimas bet kurioje jugoje. Šiame klausime pagrindinis aspektas yra tapatybės aspektas, nes nuo to, kas esame, priklauso mūsų elgesys. Natūralu, elgiamės atsižvelgdami į tai, ką žinome. Tarkime, žmogus mokosi kokios nors profesijos, vėliau ja ir užsiima. Jis žino, kad tam tikras maistas jam nenaudingas, jo ir nevalgo. Žino, kad reikia elgtis tam tikru būdu, taip ir elgiasi bei tokias vertybes kultivuoja.
Turime suprasti, kad tikroji, amžinoji ir pati tvariausia tapatybė yra „aš esu siela“ ir visos kitos mūsų sudedamosios dalys, tokios kaip ego, intelektas, protas, jausmai, kūnas, turi būti lavintini ir saugotini. Kitaip sakant, mes ir resursai, kuriuos mums davė gamta, Dievas, tėvai, visuomenė, yra skirti ne eksploatacijai, t. y. ne mėgavimuisi, o indėlio įnešimui į visuomenės gerovę. Turime mąstyti, ką savo kūnu, jausmais, protu, išprusimu, intelektu galime duoti visuomenei. Kitaip sakant, pasiaukojimo, savanorystės aspektas yra svarbiausias. Satjajugoje tai vyksta natūraliai, kalijugoje reikia šiek tiek pastangų, nes didžioji masė žmonių ganėtinai savanaudiški, užsiimančių savanoryste žmonių ne tiek daug, nors prieš tai buvusiose jugose visi buvo savanoriai ir ekonomika buvo atitinkamai nesavanaudiška. Dabar matome, kad pelnas yra aukščiau už viską, ir net jeigu reikia ginti šalį, žmonės žiūri, kokia jiems iš to nauda.
Turime suprasti, kad tikroji, amžinoji ir pati tvariausia tapatybė yra „aš esu siela“ ir visos kitos mūsų sudedamosios dalys, tokios kaip ego, intelektas, protas, jausmai, kūnas, turi būti lavintini ir saugotini. Kitaip sakant, mes ir resursai, kuriuos mums davė gamta, Dievas, tėvai, visuomenė, yra skirti ne eksploatacijai, t. y. ne mėgavimuisi, o indėlio įnešimui į visuomenės gerovę.
Egzistuoja amžinos vertybės, kurių reikia laikytis visose jugose. Svarbiausia jų yra mano minėtasis suvokimas, kad esame sielos. Jeigu suprantame, kad mūsų jausmai, veiksmai kuria karmą, esame atsakingi už savo jausmus, neatliekame kokios nors smurtinės, kenksmingos veiklos, nes žinome, kad sulauksime pasekmių – jei ne šiame, tai kitame gyvenime. Tada nesame tokie kvaili ir trumparegiai, negalvojame, kad nepagautas – ne vagis. Jei nepagaus šiame gyvenime, pagaus kitame, tik kitame gyvenime nežinosime, už ką kenčiame. Dėl to vedos ir sako, kad dabartinis gyvenimas yra mūsų praėjusio gyvenimo pasekmė – gimėme nesveiki, vadinasi, ką nors sužalojome praėjusiame gyvenime, gimėme negražūs, vadinasi, ką nors subjaurojome ankstesniame gyvenime. Šios žinios dabar nepopuliarios, nes žmonės pripratę gyventi šiandiena. Tad kalijugoje patariu lavinti sąmoningumą ir suvokti, kad šis ciklas pasibaigs ir po žiemos vėl ateis pavasaris – satjajuga.
