Nėra laiko? Nieko nespėji? Nuolat girdime aplinkinius taip kalbant, o gal ir patys dažnai jaučiamės susipykę su laiku. Kodėl tai vyksta ir ar įmanoma jaustis kitaip – apie laiko planavimą ne paviršutiniškai, o iš esmės klausiau DOVILĖS DAUGVILAITĖS-ZUBCOVĖS – projektų valdymo konsultantės, asmeninio produktyvumo trenerės, su komanda vystančios konsultacinį verslą „Planas gyvenimas” ir padedančios savo bendruomenei bei klientams tiesiog... nesiparinti.
Nuotraukos – fotografė Gabija Morkūnaitė
Kodėl laiko planavimas daug kam – skaudi, sunki tema?
Sunkumas – šiai temai tinkamas žodis. Laiko planavimo problemos – pagrindinė mano veiklos tema, nes klientai į mane ir kreipiasi, siekdami jas išspręsti. Dar prieš įkuriant projektą „Planas gyvenimas“ vis susimąstydavau, kodėl mes taip neigiamai kalbame apie savo laiką ir tai, kaip tame laike gyvename. Kalbėdami apie tai, dauguma lietuvių vis kartoja: „Neturiu laiko“, „Nėra laiko“, „Nieko nespėju“, „Darbų lavina“ ir pan.
Pernelyg retai išgirstame: „Taip fainai gyvenu, man viskas gerai“, „Viską spėju, padarau viską, ką noriu.“ Tokius žodžius labiau tikėtina išgirsti iš užsieniečio arba visiškai unikaliai mąstančio lietuvio.
Mes darome superdaug. Tai, kad nėra laiko ir nieko nespėjame – tik mūsų įsitikinimai.
Vis dar susimąstau, kodėl laiką suvokiame su tokiu sunkumo prieskoniu arba būtinai siejame jį su produktyvumo tema, siekdami būti dar efektyvesniais, našesniais ar dar kitaip geresniais, lyg dabar tokiais nebūtume? Tačiau mes ir dabar labai puikiai veikiame, daug darome ir daug spėjame, jei iš tikrųjų adekvačiai tai įvertintume. Mes darome superdaug. Tai, kad nėra laiko ir nieko nespėjame – tik mūsų įsitikinimai.
Kaip manai, kodėl tokie įsitikinimai būdingi būtent lietuviams?
Nors nesu sociologė, man atrodo, tai susiję su tam tikroms kartoms būdingais įsitikinimais. Tūkstantmečio karta (Millenials) ir vyresni augo visiškai kitokioje santvarkoje nei dabar, jų gyvenimo būdas ir darbas ženkliai skyrėsi nuo šiandienos.
Anksčiau žmonės privalėjo dirbti tam tikru būdu, tam tikromis valandomis, nes kitaip nebūtų išgyvenę. Šis įsitikinimas buvo perduotas jų vaikams, tūkstantmečio kartai. Dauguma bandėme gyvenime rinktis standartinius sprendimus: mokytis, studijuoti, įgyti bakalaurą, tada – magistrą, dirbti, užsidirbti, kilti karjeros laiptais, tada – šeima, vaikai, namai ir, galiausiai, mirtis, trumpai tariant.
Dabartinė jaunimo karta (Gen Z ir jaunesni) jaučiasi laisvesnė ir supranta, kad galimybių, gyvenimo scenarijaus ir savo laiko išnaudojimo variantų yra gerokai daugiau. Ši karta supranta, kad nebūtina dirbti nuo aštuonių iki penkių, nebūtina sėdėti prie staklių ar kompiuterio, o galima veikti gerokai įvairiau.
Ta nelaisvė, visų pirma, gimsta mūsų galvoje, mintyse, o jos dažniausiai formuojamos aplinkos, tėvų, bendruomenių tol, kol suaugame ir susiformuoja mūsų asmenybės. Jeigu nuo mažens buvome programuojami tam tikram gyvenimo būdui, išmesti šią programą iš savo smegenų tikrai nelengva, bet įmanoma.
Kai žmogus jaučia, kad reikėtų imtis planuoti savo laiką, keisti jo valdymo būdus, nuo ko rekomenduoji pradėti? Kaip suprasti, ką konkrečiai svarbu keisti? Turbūt dažniausiai žmonės bando eiti kitų numintu keliu, bet jis nebūtinai kiekvienam tinkamas?
Tai priklauso nuo to, kokią laiko planavimo problemą žmogus patiria. Jeigu, pavyzdžiui, vis manoma, kad nėra laiko, tikėtina, dienotvarkėje bandoma sutalpinti nesuvaldomus kokių nors veiklų, darbų, projektų ar atsakomybių kiekius – daugiau nei žmogus gali aprėpti.
Tai dažnai pasitaikanti į mus besikreipiančių žmonių problema. Jie jau būna pasiekę perdegimo ribą ir nebespėja valgyti, miegoti ir gyventi. Tokiu atveju kviečiu suprasti, kas iš tikrųjų slypi už to, kad nėra laiko ir kokia yra dabar žmogaus taikoma laiko planavimo sistema.
Jei atrodo, kad neturite sistemos arba nieko nespėjate, nes jos nėra, visgi, dažniausiai tiesiog nesate įsisąmoninę, kokia ta sistema yra, nes ji egzistuoja kiekvieno gyvenime. Paklausti, ką naudoja planuodami savo laiką, žmonės gali atsakyti: „Darbų sąrašą, kalendorių ir užrašus ant lipnių lapelių darbo vietoje.“ Jiems atrodo, kad tai ir yra jų laiko planavimo sistema. Tačiau sistema yra daug daugiau nei tai.
Visų pirma, ji – apie tai, ką ir kaip savo gyvenime valdome, apie mūsų įpročius, darbus, veiklas, jų kiekį, aplinką, sąlygas, pajėgumus ir laiko planavimo bei darbų įgyvendinimo procesą. Tai, kaip visa tai vaizduojame vizualiai, užrašome, įkūnijame kokioje nors fizinėje formoje (pvz., įrankyje) – jau kitas klausimas. Dažnai žmonės nori, kad pasiūlyčiau geriausią laiko planavimo būdą ar įrankį (programėlę ar pan.), tačiau tokio paprasčiausiai nėra. Kiek pasaulyje žmonių, tiek ir laiko planavimo sistemų, būdų, įrankių ar įpročių.
Jeigu dalykų neplanuoji sąmoningai, raštu ar kitu būdu, nereiškia, kad plano nėra – tie dalykai vis tiek vyksta.
Apibendrinant, pirmiausia kviečiu susimąstyti apie tai, kas, kaip, kiek ir kur dabar vyksta tavo gyvenime, o tik tada galvoti apie šių procesų tobulinimą. Labai tikėtina, kad tai, ką darai dabar, jau yra pakankamai gerai, nes tu vis tiek kažkaip nuveiki pakankamai ir tiek, kiek gali tavo kūnas ir protas.
Klausimas – ką dėl to aukoji? Galbūt aukoji miegą, maistą, sveiką protą ir visapusišką sveikatą arba, atvirkščiai, siekdamas pailsėti, aukoji kitus darbus ir prioritetus. Gali būti, kad tavo sistema – pakankamai gera, kad užtektų ją šiek tiek patobulinti, ko nors atsisakyti arba pridėti, siekiant, kad pats būtum patenkintas tuo, kaip vyksta tavo gyvenimas.
Suprasti savo sistemą, veikimo būdą – suprasti, pažinti save?
Pažinti save – dar gilesnis klausimas. Dažnai remiamasi tam tikrais įsitikinimais, kurie veikia ir laiko planavimą. Kartais, pradėję analizuoti techninę planavimo dalį ir įgyvendinimą žmogaus gyvenime, suprantame, kad problemos nesusijusios su techniniais dalykais, įpročių, įrankių, sistemos spragomis ar užduočių kiekiu, o slypi daug giliau ir galbūt susiję su tuo, kad žmogus, apskritai, gyvenime veikia ne tai, kas jam patinka.
Šiais metais daugiausiai dėmesio savo projekte skiriu būtent savianalizei ir skatinu klientus atsakyti į daugybę klausimų apie save. Tik pažinęs save gali suprasti, kas iš tikrųjų neveikia tavo laiko planavime bei pats atrasti sau tinkančią ir patinkančią sistemą – tavo asmenybei tinkamų būdų, įrankių ir sprendimų sąjungą. Taigi, pažinti save – esmių esmė.
Tavo paskyra vadinasi „Planas gyvenimas“. Ar visas gyvenimas turi, ar, apskritai, gali būti suplanuotas? Ką, kokių sričių veiklas planuoti svarbiausia, iš tikrųjų reikalinga, o ko – nebūtina?
Pamatę mano laiko planavimo sistemą – vieną iš gausybės skirtingų, kai kurie mano, kad esu visiškai įkalinta ir pernelyg įsipareigojusi savo sistemai, minučių tikslumu suplanavusi savo dienas. Nors taip ir nėra, žmonėms dažnai taip atrodo, nes mano sistemoje surašyta labai daug informacijos, kurią sisteminu ir valdau taip, kaip man labiausiai patinka.
Geriau susimąsčius, ar mes kiekvienas neplanuojame savo laiko? Net jeigu nesame savo plano užrašę juodu ant balto, guldami miegoti mąstome apie tai, ką rytoj valgysime pusryčiams. Ar tai – ne planas? Mūsų įpročiai – ar tai nėra programa, pagal kurią renkamės tam tikras veiklas, kurioms skiriame savo laiką?
Jeigu tai yra mūsų mintyse, galvoje, vadinasi, ten ir yra mūsų sistema, kurioje dažniausiai pernelyg daug informacijos ilgainiui nebesuvaldome, nes mūsų smegenys nesukurtos kaupti ir apdoroti daug duomenų vienu metu. Ne kompiuteriai esame, palikime šį darbą jiems (šypsosi).
Pradėjęs planuoti savo laiką, tu gali... gyventi. Nebereikia tiek daug apie viską galvoti, nes viskas, apie ką pagalvoji ir nori padaryti, yra surašyta vienoje vietoje.
Jeigu gyvenime nori daug pasiekti, būtų naudinga susirašyti viską į vieną vietą ir atskirti skirtingas veiklos sritis (darbas, sveikata, laisvalaikis, šeima...). Kiekvieną veiklą, kuriai žmogus skiria savo laiko ir energijos: indų plovimą ar elektroninio laiško rašymą, aš vadinu darbu. Jei manai, kad tam tikrų veiklų nereikia planuoti, nes jos ir taip bus nuveiktos (pvz.,, indų plovimo), tavo laikas tam vis tiek bus skirtas ir ilgainiui gali atrodyti, kad gyvenime nieko daugiau neveiki, tik plauni indus.
Jeigu nori daugiau laiko skirti tam tikrai veiklai, sričiai: šeimai, draugams, vakarėliams, turėtum suplanuoti, kad tai įvyktų, vadinasi, skirti tam laiko. Kitu atveju, tikėtina, kad vakarėlis neįvyks, o tu toliau plausi indus. Jei neplanuoji ir manai, kad atėjęs į darbą, peržiūrėsi elektroninius laiškus ir darysi viską iš eilės, tai vis tiek yra planas – tu pats nusprendei turėti tokį planą – tik šiuo atveju už tave tavo laiką suplanuos kiti.
Jeigu kokia nors veikla neįrašyta kalendoriuje, tikėtina, kad ji ir neįvyks, nebent tai – tavo įsisenėjęs įprotis. Tačiau tada, vadinasi, veikla vis tiek buvo suplanuota, nors ir nesąmoningai, kitokia forma. Jeigu dalykų neplanuoji sąmoningai, raštu ar kitu būdu, nereiškia, kad plano nėra – tie dalykai vis tiek vyksta. (Šypsosi).
Kodėl, apskritai, verta planuoti savo laiką?
Mano atsakymas gali skambėti nenatūraliai tiems, kurie patys nėra to patyrę. Pradėjęs planuoti savo laiką, tu gali... gyventi. Nebereikia tiek daug apie viską galvoti, nes viskas, apie ką pagalvoji ir nori padaryti, yra surašyta vienoje vietoje. Todėl pagaliau gali nebegalvoti apie tai, ką reikia padaryti. O tiesiog daryti – tai, ko nori, apie ką svajoji, ką kadaise suplanavai – tai, kas sutampa su tavo misija, vizija, vertybėmis ir tikslais.
Kai atlieki darbą, gali tiesiog atlikti darbą. Kai gyveni, gali tiesiog gyventi. Tokiu atveju, nors ir kalendoriuje nebus įrašytas indų plovimas, juos plaudamas pagaliau gali daryti tik tai. Eidamas miegoti, pagaliau gali tiesiog eiti miegoti.
Laiko planavimas padeda išlaisvinti smegenis nuo perteklinio mąstymo.
Laiko planavimas padeda išlaisvinti smegenis nuo perteklinio mąstymo tam, kad galėtume ramiai gyventi ir galvoti apie dalykus, kuriems anksčiau neturėjome vietos, nes nepažinojome savęs, nežinojome, ko norime, visko buvo per daug, nes nieko nespėjome ir manėme, kad ką nors naujo pasiekti tiesiog per sunku. Nors kai kurie mano, kad planas įkalina, manau, yra atvirkščiai – svarbiausia plano funkcija – išlaisvinti.
O kokias pagrindines klaidas pastebi elgesyje tų, kuriems vis nepavyksta planuoti laiko ir veiklų? Ką jie daro ne taip?
Jie toliau klauso savo minčių, kurios nuteikia neigiamai. Ir niekas kitas nei jie patys tų minčių nepakeis. Jei pats nenori keistis, niekas už tave to nepadarys.
Jei, visgi, nusprendi keistis, kita galima klaida – tai, kad nepabandai. Galbūt esi pakeliui į tam tikrų dalykų keitimą, bet vis nesiryžti žengti pirmųjų žingsnių. Tada pavadini save atidėliotoju, perfekcionistu ar dar kuo nors kitu, bandydamas suteikti sau etiketę, pavadinimą, pateisinantį tai, kodėl nepradedi veikti.
Jei pagaliau pradedama veikti, kita galima klaida – netęsimas. Dauguma esame patyrę tai, kad nebepavyksta tęsti pradėtų pokyčių ir veiksmų. Jeigu tęsti pavyksta, ilgainiui kai kurie patiria sunkumų formuodami tam tikrus procesus, naudodamiesi įrankiais ar per daug laiko ir energijos skirdami tam tikroms užduotims, kurios nėra tokios svarbios. Kaip turbūt pastebi, visos klaidos susijusios su užstrigimu, nedarymu, tai svarbiausia šiuo atveju suprasti: „Reikia tiesiog daryti, žmonės!“ (Juokiasi).
Kaip manai, kodėl taip dažnai nebetęsiame to, ką pradėjome?
Gali būti, kad nepajutome to pokyčio skonio, jo teikiamos laisvės ir ramybės (rezultatas, kurio žmogus siekia, pradėjęs planuoti laiką, gali skirtis).
Kitu atveju galime nebetęsti to, ką pradėję, nes nežinome, ko, kokios savęs versijos iš tikrųjų siekiame. Toji siekiama versija gali mūsų laukti po vienų, dviejų ar penkių metų tęstinių, kasdien daromų veiksmų. Nors matome įkvepiančius kitų žmonių pavyzdžius, jei patys dar nebuvome pasiekę to, ko trokštame, iš tikrųjų nesuprantame, ko siekiame, o nesuprasdami savo tikslo, nejaučiame ir pakankamos motyvacijos.
Išsigryninant savo ateities tikslus, rekomenduoju juos rašyti esamuoju, o ne būsimuoju laiku: „Aš dabar esu produktyvus“, „Aš dabar turiu laiko ir žinau, ko noriu“, „Aš dabar žinau, ką ir kodėl darau.“ Viskas, ko reikia, yra mūsų smegenyse. Pakeitę dalykus ten, keičiame ir išorės veiksmus.
Kol visa esybe nepatikėsime, nejausime, kad ko nors norime, niekas negalės mums įrodyti, kad verta to siekti.
Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, jam pradėjus planuoti savo laiką?
Matau kaip kardinaliai keičiasi mūsų bendruomenės narių gyvenimas, pradėjus tinkamai (pagal jų asmenybės tipą ir gyvenimo būdą) planuoti savo laiką. Pasikeičia labai daug – tai, su kokiais žmonėmis bendrauji, į kuriuos skambučius atsiliepi, o kuriuos praleidi, kiek, kokio ir kada geri vandens...
Visa tai, kas mes esame, yra apie mūsų laiką. Mes patys esame laikas.
Visa tai, kas mes esame, yra apie mūsų laiką. Mes patys esame laikas. Filosofiškai apibrėžti laiko neįmanoma. Tiesiog egzistuoja laiko skaičiavimo sistema, kurią žmonės sukūrė, siekdami susikalbėti, susitarti. Tačiau iš tikrųjų laikas neegzistuoja. Jis – neapčiuopiamas ir nesuprantamas.
Dabar, atrodo, žinome, kad minutę sudaro 60 sekundžių. Tačiau, paprašius žmonių grupės mintyse suskaičiuoti iki šešiasdešimties, siekiant suprasti, kiek trunka minutė, jų visų minutės suvokimas skirtųsi. Taigi, iš tikrųjų netgi negalime pasakyti, kas tas laikas yra. Sakyčiau, laikas esame mes patys. Ar galime valdyti laiką? Ne. Tačiau galime tame laike valdyti save.
Nuo ko pradėti planuoti savo laiką?
Savianalizė ir savęs pažinimas – atsakyk į daugybę klausimų apie save ir savo gyvenimą. Pradėk nuo giliausių: „Kas aš esu?“, „Ką mėgstu, ko nemėgstu?“, „Kokie mano įpročiai?“, „Kodėl renkuosi šią veiklą?“...
LAIKO EKSPERIMENTAS
Ant popieriaus lapo vieną savaitę rašyk visas savo veiklas, laiką, kada jas atlieki ir jų trukmę minučių tikslumu. Rašyk sąžiningai, ne tai, ką įsivaizduoji, o kiek iš tikrųjų laiko ką nors veiki, pavyzdžiui: „Naršau socialiniuose tinkluose 15 min. per dieną“, kai iš tikrųjų, pasirodo, kad tris valandas... „Valgau valandą“, kai iš tikrųjų – penkiolika minučių.
Šis veiklų ir savo laiko stebėjimas padeda pamatyti dalykus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra, o tada prasideda ir tikroji savianalizė, savistaba bei savitaiga, bandant keistis taip, kaip pats nori.
