Vienas iš giluminių žmogaus kančios šaltinių slypi ne pačiose aplinkybėse, bet mūsų santykyje su jomis – tame, kaip protas nuolat vertina, lygina, teisia ir atmeta jas. Kasdienybėje taip įprasta įvykius skirstyti į gerus ir blogus, žmones – į tinkamus ir netinkamus, save – į sėkmingą ar nevisavertį. Tačiau toks dualistinis mąstymas, nors ir atrodo natūralus, ilgainiui uždaro mus siaurose reakcijų schemose, kurios skatina įtampą, vidinį konfliktą ir nesibaigiantį siekį būti geresniais. Jogos ir advaitos tradicijos teigia, kad tik peržengus šį dualistinį vertinimo mechanizmą galima pasiekti tikrąją vidinę laisvę, patiriamą kiekvieną akimirką.
Advaita Vedanta, senoji Indijos nedualumo filosofija, byloja, kad giliausias mūsų būties lygmuo yra vientisas, neperskirtas ir nekintantis. Brahmanas, kaip tai vadinama šventraščiuose, nėra kažkoks dievas ar dvasinė būtybė, o yra tyra sąmonė, buvimas, esatis, kuri nėra atskirta nuo mūsų. Ši sąmonė nepadalyta į „aš“ ir „tu“, „mano“ ir „kito“, o dualizmas tėra regimybė, kurią sukuria mūsų neišmanymas – sanskritu vadinamas avidyā. Tapatindamiesi su kūnu, protu, socialine tapatybe ar emociniais šablonais, pamirštame savo pirminę, viską persmelkiančią prigimtį.
JOGA KAIP KELIAS Į SĄMONĖS VIENĮ
Ši nedualistinė įžvalga nėra vien filosofinis abstraktas, ji persmelkia visą jogos sistemą. Patandžalio „Jogos sūtrų“ pagrindinė mintis – kad joga yra proto svyravimų sustabdymas. Kai proto veikla nutyla, atsiveria tai, kas visuomet buvę – sąmonės šviesa, stebėtojas, liudininkas, kuris nėra įtrauktas į žaidimą „patinka – nepatinka“, „verta – neverta“. Tą akimirką, kai pasitraukiame nuo nuolatinio įsitraukimo į vertinimus, pasaulis ima atsiskleisti ne kaip problema, o kaip gyvas reiškinys, besivystantis sava eiga, be mūsų poreikio jį kontroliuoti ar keisti.
Kai proto veikla nutyla, atsiveria tai, kas visuomet buvę – sąmonės šviesa, stebėtojas, liudininkas, kuris nėra įtrauktas į žaidimą „patinka – nepatinka“, „verta – neverta“.
Ši nedualumo būsena nėra pasyvi ar abejinga, ji kupina gyvybės, drąsi, nes nereikalauja iš pasaulio būti patogiam. Ji leidžia patirti viską – nuo džiaugsmo iki skausmo – be pasipriešinimo, kaip natūralias sąmonės išraiškas. Ir būtent dėl to ji tokia išlaisvinanti. Kai išmokstame būti su tuo, kas yra, be nuolatinio noro ką nors pakeisti, mūsų psichinė struktūra pamažu išlaisvėja iš reakcijų grandinės. Tą galima patirti meditacijoje, bet ne mažiau svarbu ir kasdieniuose santykiuose, kai leidžiame kitam būti be poreikio jį koreguoti ar pateisinti.
Šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam informacijos pertekliaus sąlygomis, lūkesčių spaudimo ir nuolatinio lyginimosi pasaulyje, advaita gali tapti galingu atsakymu. Ji nekviečia pabėgti nuo pareigų ar atsisakyti veiklos, priešingai – kviečia veikti iš tyros sąmonės, iš vietos, kurioje nėra atskirties tarp „aš darau“ ir „tai vyksta“.
Ši būsena primena upės tekėjimą, judėjimą be pastangos, pilną gyvybės, bet neapkrautą ego norais.
Ši būsena primena upės tekėjimą, judėjimą be pastangos, pilną gyvybės, bet neapkrautą ego norais. Iš šios vietos galima dirbti, kurti, mylėti, auginti vaikus ar net dalyvauti politikoje, tačiau viską daryti iš ramybės, o ne iš baimės ar siekio save parodyti.
PRAKTINIAI VARTAI Į NEDUALUMĄ
Kaip ne tik suvokti, bet ir patirti šį būties vientisumą? Atsakymas – per nuolatinį buvimo ugdymą, per sąmonės discipliną, per praktikas, kurios ištraukia mus iš automatinio veikimo būsenos. Vienas iš galingiausių žingsnių yra liudijimo praktika, kai išmokstame stebėti savo mintis, emocijas, reakcijas ne kaip „savo“, bet kaip reiškinius, kurie kyla ir praeina sąmonės lauke. Kai kyla pyktis – jis matomas. Kai atsiranda nuoskauda – ji stebima. Tokiu būdu mes netampame emocijomis, bet paliekame joms erdvės būti ir ištirpti.
Tą galima pradėti labai paprastai. Kasdien skirti vos penkias minutes sėdėjimui tyloje, be siekio pakeisti ką nors savyje. Tiesiog sėdėti ir stebėti: kvėpavimą, mintis, kūno pojūčius, kad pamatytum, koks yra protas, kai jo nespaudi. Ir tada natūraliai ima rastis tylus liudytojas – tas, kuris viską mato, bet nieko neteisia.
Dar viena praktika – sugrįžimas į šią akimirką dienos metu: sustoti, pajusti kūną, kvėpavimą, garsus aplink. Paklausti savęs: „Ar tikrai esu čia?“ Tai grąžina į dabartį, kurioje nebegalioja dualistinis mąstymas. Nes čia, šioje akimirkoje, viskas tiesiog yra. Nereikia nieko skirstyti, reikia tik būti.
Galiausiai galima pradėti stebėti savo kalbą ir reakcijas. Kiek kartų per dieną sakome „čia blogai“, „man nepatinka“, „tai neteisinga“? Kiekvienas toks vertinimas yra galimybė sustoti ir pažvelgti: kas manyje taip nusprendė? Kas vertina? Iš kur kyla šis balsas? Ir tada įvyksta poslinkis nuo automatinės reakcijos į sąmoningą buvimą, kuriame gimsta ramybė.
EMOCINIŲ REAKCIJŲ TRANSFORMAVIMAS
Advaitos praktika nereiškia emocinio atšalimo. Priešingai, ji padeda išgyventi emocijas pilniau, bet be identifikavimosi su jomis. Pykčio transformavimas prasideda pripažinimu: „Dabar kyla pyktis.“ Tada seka klausimas: „Kas žino apie šį pyktį?“ Pamažu atpažįstame ramų sąmoningumą, kuris stebi bet kokias emocijas. Pyktis nebedingsta automatiškai, bet keičiasi mūsų santykis su juo. Galime pajusti jo energiją, išmokti iš jo žinutes apie nepatenkintus poreikius, bet neidentifikuotis su juo kaip su savo tapatybe.
Baimės įveikimas advaitos kontekste pirmiausia reiškia baimės prigimties supratimą. Baimė dažnai kyla dėl ateities nežinomybės arba dėl praradimo galimybės. Advaitos požiūriu tikroji mūsų prigimtis yra amžinas sąmoningumas, kuriam negrasina jokie laiko pokyčiai. Tai nereiškia, kad neturėtume praktiškai ruoštis ateičiai ar rūpintis savo artimaisiais. Tačiau šis praktiškas rūpinimasis gali vykti be nuolatinės baimės būsenos, kuri dažnai paralyžuoja veiksmingus sprendimus.
Liūdesio priėmimas advaitos praktikoje reiškia liūdesio matymą kaip universalaus žmogiškojo patyrimo dalį.
Liūdesio priėmimas advaitos praktikoje reiškia liūdesio matymą kaip universalaus žmogiškojo patyrimo dalį. Kai netenkame mylimo žmogaus ar einame per sunkius gyvenimo etapus, liūdesys nėra klaida, kurią reikia kuo greičiau išgydyti. Tai yra meilės kita pusė – žmogiškumo išraiška. Advaitos praktika padeda išgyventi liūdesį be papildomo savęs kaltinimo ar dramatizavimo, leisdama jam transformuotis į gilų užuojautos ir ryšio su visais kenčiančiais būseną.
ADVAITOS MEDITACIJOS TECHNIKOS ŠIUOLAIKINIAM GYVENIMUI
Ātma-Vičaros tyrinėjimas
Ramana Maharši XX amžiuje atnešė šią paprastą, bet gilią techniką: nuolatinis savęs klausinėjimas „kas aš esu?“ ne intelektualiniame, bet tiesioginiame lygmenyje. Atsisėdę patogiai ir užmerkę akis, užduokite sau klausimą: „kas aš esu?“ Negudraukite, nekurkite intelektualaus atsakymo – tiesiog palaukite ir stebėkite. Kai kyla bet koks atsakymas „esu vardas“, „esu profesija“, švelniai klauskite: „kas žino, kad aš esu tai?“ Tęskite, kol paliesite tylų, žinantį sąmoningumą.
Šis metodas ypač veiksmingas šiuolaikiniame gyvenime, nes padeda greitai grįžti į esmę bet kurioje situacijoje. Susidūrę su stresu darbe, galite savęs paklausti: „Kas patiria šį stresą?“ Išgyvendami konfliktą santykiuose galite išsiaiškinti: „Kas čia iš tikrųjų pažeistas?“ Šie klausimai ne visada duoda aiškius atsakymus, bet visada nukreipia dėmesį į sąmonės gylumą, kuris ramiai stebi visas dramas.
Sahadža Samadhi kasdienėje veikloje
Sahadža Samadhi reiškia „natūralų susitelkimą“, būseną, kurioje mes išliekame sąmonės gylumyne net kasdienės veiklos metu. Bet kurios veiklos metu – valgant, vaikščiojant, kalbant – išlaikykite dalį dėmesio sąmonės gylyje. Pajuskite, kad yra „žinantis“, kuris žino apie visas šias veiklas. Nepamirškite šio „žinančiojo“ net intensyviausios veiklos momentais.
Ši praktika transformuoja kasdienę rutiną į dvasinę praktiką. Plaudami indus, galite pajusti vandens šilumą, muilo tekstūrą, rankų judesius, bet kartu išlikti sąmoningi to, kas visa tai stebi. Vairuodami automobilį, galite reaguoti į eismo situacijas, klausytis muzikos, mąstyti apie darbo reikalus, bet išlaikyti ryšį su tylia sąmone, kuri yra visų šių patirčių fonas. Laipsniškai šis dvigubas sąmoningumas tampa natūralus.
LAIKINAS PASAULIS, AMŽINA SĄMONĖ
Advaita mums primena, kad nėra būtina visko suprasti ar išspręsti, pakanka būti. Ir būtent tame buvime slypi didžiausia transformacija.
Vienas esminių posūkių šioje kelionėje yra savęs stebėtojo būsenos atradimas. Tai nėra kažkokia mistinė patirtis, bet labai konkretus pokytis, kuris įvyksta tada, kai mintys nebėra traktuojamos kaip tiesa, o tik kaip praeinantys debesys sąmonės danguje. Kai tampame tuo dangumi, o ne debesimis, gyvenimas tampa erdvus. Mes tampame mažiau pažeidžiami išorės pokyčių, nes mūsų vidinis centras nebėra priklausomas nuo to, ar pasaulis atitinka mūsų norus.
Ši būsena – sąmonės tyla, nevertinantis liudininkas – neatsiejama nuo autentiškos jogos esmės. Todėl joga, kai ji praktikuojama ne kaip kūno mankšta, o kaip dvasinis kelias, veda tiesiai į nedualumo išgyvenimą. Asanos (fizinė praktika), Pranayama (kvėpavimo technikos), koncentracija ir meditacija – visa tai yra pasirengimas tam, kad protas nustotų klysti, tapatindamasis su viskuo, ką jis patiria. Ir kai protas nustoja tapatintis su forma, lieka tai, kas yra už visų formų – buvimas, esatis, kuri niekada nesikeičia, niekada negimsta ir nemiršta.
