Kiekvienas kūno skausmas, kiekvienas negalavimas – tai daugiau nei vien tik fizinis simptomas. Tai – mūsų vidinio pasaulio atspindys, tylus signalas, kviečiantis sustoti, atsigręžti į save ir klausti: ką iš tiesų jaučiu? Ką pamiršau? Kur nuklydau nuo savo esmės? Apie ligos prasmę, jos metafizines priežastis ir sąmoningumo galią kalbamės su parapsichologe – metafizike, materialaus ir nematerialaus pasaulio sąveikavimo dėsnių bei žmogaus sielos tyrinėtoja DŽIULJETA BINKAUSKIENE, kuri ligą mato ne kaip bausmę, o kaip mokytoją – kartais griežtą, bet visada atvedantį į tiesą apie save.
Kaip iš energetinės pusės paaiškintumėte, kodėl susergame? Kokie vidiniai ar subtilūs veiksniai mus veda į ligą?
Atsakymas vienareikšmis – į ligą veda ego (nesusitaikymas, neprisitaikymas), bet gali būti, kad tai yra numatyta sielos plane kaip kelio tobulinimas. Tada tai gali būti liga, kurią vadiname neišgydoma – įvairios piktybinės ligos, paralyžius, neįgalumas. Visos ligos, kurias įmanoma įveikti tik tada, kai įveikiame savo įprotį.
Besidomintieji tikrąja astrologija sako, kad tai galima apskaičiuoti. Mano nuomone, apie savo „karmines“ ligas galima sužinoti ne tik taip – jas galima išjausti intuityviai. Juk kartais būna, kad žmogus, pavyzdžiui, susimušė pirštą, ir iškart žino, kad ką tik ką nors „nukeikė“, ir štai – pasekmė. Reikia vystyti savo gebėjimą intuityviai jausti, tada ateina žinojimas. Žiūriu į ligą kaip į mokytoją. Galbūt ji man nepatinka, yra nepatogi, bet įveikusi ją suprantu, kad ji mane išmokė.
Kokia yra dažniausiai pasitaikanti energetinė priežastis, slypinti už fizinių simptomų? Ar yra „universalių“ dėsnių, kuriuos pastebite?
Nenuolankumas. Žmonės klaidingai nuolankumą laiko nusižeminimu, taip teigia ir daugelis religijų. Nusižeminimas yra dirbtinas dalykas. Nuolankumas įvyksta, kai suvokiame, kad ko nors nemokame ir sąmoningai to mokomės. Pavyzdžiui, suprantame, kad nemokame išklausyti iki galo, nes manome, jog tai, ką kalba kitas žmogus, yra nesąmonė. Tačiau kai įveikiame save ir nuolankiai išklausome iki galo, ateina vidinis pasitenkinimas. Tada suprantame, kad tik tiek ir reikėjo – iki galo išgirsti. Ir kitąkart mums yra lengviau.
O nenuolankumas, t. y. užsispyrimas ir sakymas „mano būdas kitoks“, „aš taip nenoriu“, visada veda į kokios nors ligos simptomą – inkstų nepakankamumą, radikulitą, slogą ir t. t. Gerai „įsiėdęs“ įprotis gali virsti ir nepagydoma liga.
Žiūriu į ligą kaip į mokytoją. Galbūt ji man nepatinka, yra nepatogi, bet įveikusi ją suprantu, kad ji mane išmokė.
Sveikatos astrologijoje, kurią dėstau gyduoliams, matosi, kad kiekvienas charakteris turi sau būdingus neigimo metodus. Išmintingi žmonės mokosi tų savo charakterio metodų ir kaip juos apeiti, t. y. mokosi nuolankumo. O neišmintingi (kvailiai) užuot mokęsi, eina kiaurai, muša kaktą sieną, paprastai serga ir kaltina kitus.
Kaip ligą vertinate – kaip priešą, signalą ar transformacijos etapą? Minėjote, kad žiūrite į ją kaip į mokytoją. Kokį vaidmenį liga atlieka žmogaus gyvenime?
Pati nevertinu. Mano galva, tai yra blogio pasireiškimas. Bet jei esame sąmonėjantys, mėginame aiškintis, kur buvome, ką veikėme, kokios buvo mūsų mintys, ką pasmerkėme ar sukritikavome, kai liga prasidėjo, visus atsakymus randame ne gydytojo kabinete, o savyje. Neneigiu, kad gydytojas gali padėti, nes išsikalbėdami galime daug ką suvokti. Arba gali būti atvejų, kad užterštumas yra toks didelis, jog be cheminės invazijos nieko negalime padaryti. Tačiau dažniausiai, atsisėdę ir nurimę, iškvėpę į savo skausmą, jau turime atsakymus, kur yra priežastis. Tada įvyksta nušvitimas. Tai ir yra svarbiausia. Tai svarbiausi etapai, dėl kurių inkarnavomės Žemėje.
Ar galima sakyti, kad kiekviena liga turi metafizinę žinutę? Kaip ją iššifruoti? Gal turite pavyzdžių?
Taip ir yra. Dabar labai madinga liga – depresija. Kas yra depresija? Kai paklausiu žmogaus, dėl ko jis jaučia depresiją, atsakymas dažniausiai būna: „Aš nieko nenoriu, man niekas nepatinka, niekas neįdomu...“. Tada užduodu jam paprastą klausimą: „O ką tu padarei, kad kitiems šalia tavęs būtų įdomu?“ Paprastai depresija apima tinginius, kurie nenori niekam tarnauti, niekam pagelbėti, kurie tik kalba, kaip turėtų būti, kaip reikėtų daryti, ir nieko patys nedaro. Na, o vėliau, kai prasideda etapas, kai tenka vartoti vaistus, dažnai padėti jau niekas ir nebegali, nes tai yra narkomanija.
Ne be reikalo visos priklausomybės dažniausiai gydomos gamtoje, fiziniu darbu, dideliu užimtumu, fiziniu nuovargiu. Veikimas priverčia žmogų kvėpuoti, o kvėpavimas – tai siela. Norom nenorom žmogus pamato prasmę pradėti darbą ir jį pabaigti. Tada apima džiaugsmas – aš tą padariau. O džiaugsmas išgydo viską.
Ne be reikalo visos priklausomybės dažniausiai gydomos gamtoje, fiziniu darbu, dideliu užimtumu, fiziniu nuovargiu. Veikimas priverčia žmogų kvėpuoti, o kvėpavimas – tai siela.
Arba, pavyzdžiui, alergija. Kam esame nepakantūs? Žmogus laukia, laukia pavasario ir kai viskas pradeda žydėti, jam prasideda alergija. Jis negali pakęsti pavasario ypatumų, atsisveikinti su iki tol buvusiu mąstymu. Alergiški žmonės dažniausiai net nepriima kito žmogaus nuomonės, apie bandymą paaiškinti jo ligą sako „nesąmonė“.
Kas yra ligos dėsningumai? Kiekvienas charakteris kalba savotiškai kitaip. Tačiau tie, kurie „skaito“ energetiką, žino, kad esmė yra ta pati. Mūsų visų ego bet kokia kaina siekia būti nepaprastas, išskirtinis. Jam nelabai svarbu, jei mes sirgsime ar mirsime ir mūsų apskritai neliks, nors būtent jo ir neliks. Mes nesame ego. Esame siela. Didžioji šio laikmečio pamoka, manau, ir yra, atskirti savo esmę nuo ego. Sveiką, sąmoningą protą nuo ego proto. Būdamas sąmoningas žmogus tampa visiškai kitoks. Taip žmonės išsigydo ir nepagydomas ligas.
Dažnai patariu žmonėms, ypač užsispyrusiems arba labai reikalaujantiems pagalbos iš kitų, skaityti dr. Joe Dispenzos kūrinius. Šis autorius norom nenorom priveda prie suvokimo, kaip mūsų protas gali imti mumis manipuliuoti.
Ar pastebite skirtumą tarp ūmių ir lėtinių ligų kilmės iš metafizinės pusės? Kokias žinutes dažniausiai neša viena ar kita forma?
Lėtinės ligos dažniausiai yra pasikartojančios ir dažnai turi sezoniškumą. Jos yra neretai iš užsispyrimo nesikeisti ir turi net programą, kokias tabletes kada pradėti gerti. Tokie žmonės, jeigu ir pasiskaito apie priežastis arba kreipiasi į metafiziką, tai tik todėl, kad parodytų, jog viskuo domisi. O iš tikrųjų jų ego savotiškai laukia to „sezono“ arba to tamsaus dangaus, kada jis jau galės sirgti, dejuoti ir būti priklausomas nuo vaistų.
Ūmios ligos ištinka, kai staigiai, be sąmoningumo padarome veiksmą ir atsipeikėjame tik tada, kai veiksmas jau yra įvykęs. Bet šiaip be perspėjimo neateina nė viena liga. Prieš kiekvieną ligą visada yra du įspėjimai. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.
Šiaip be perspėjimo neateina nė viena liga. Prieš kiekvieną ligą visada yra du įspėjimai. Kaip sakoma, trečias kartas nemeluoja.
Mano didysis patarimas žmonėms – nustokite stebėję kitų žmonių gyvenimus. Nustokite vertinti, kritikuoti, atsigręžkite ir gilinkitės į save. Klauskite savęs apie save ir jūs tikrai sužinosite visą tiesą. Mes taip sutverti, kad visi atsakymai yra mumyse. Bet svarbu, ypač ištikus nežiniai ar kokiam įvykiui, sustoti ir pakvėpuoti. Beveik kiekvienas man atsako: „Aš neturiu laiko“. Kai paklausiu, kuo žmogus taip užsiėmęs, dažniausiai išgirstu atsakymą: „Dirbu kompiuteriu“ arba „praleidžiu visą laisvą laiką prie ekrano“. Tokiu atveju net nėra kalbos apie gijimą arba savęs suvokimą. Žmogus, nesuvokęs savęs, niekada neišgis, tiesiog vienus simptomus pakeis kiti, vienas ligas – kitos. Nes mes esame kūrėjai, o ne programuotojai.
Kokie organai ar kūno vietos dažniausiai „kalba“ apie neišreikštas emocijas ar vidinius konfliktus?
Iš esmės visi, bet daugiausia – saulės rezginio organai, inkstai ir antinksčiai. Visas saulės rezginys rodo nepriėmimą: žmonių, situacijų, pokyčių. Visos ligos susijusios su emocijų disbalansu. Net tie žmonės, kurie sako, kad nieko nejaučia, tikrai jaučia, tik yra taip užspaudę savo jausmus, kad geriau numirs nei tai pripažins. Tačiau jausmų užtvanka vieną dieną būtinai prasiverš.
Visi užkalkėjimai, akmenų susiformavimai rodo, kad žmogus gyveno su tokiais įsitikinimais kaip „aš negaliu pykti“ arba „mano darbe negalima rodyti emocijų“. Iškart kyla virtinė klausimų: „Tai tu tik pusiau žmogus, ar tave priėmė į darbą visą? Kur tu atėjai? Kas tu esi ir kuo save laikai?“ Čia ir yra visi atsakymai, net jei žmogus sako „aš negaliu kitaip“. Mano galva, visada galima kitaip. Galbūt norai, užgaidos per didelės? Mes taip sutverti, kad viskas, ką sumanome, gali įvykti. Tik tuos sumanymus reikia vykdyti sąmoningai, tuomet bus ir džiaugsmas, ir laimė, ir dargi jausimės palaiminti.
Kaip atpažinti, kada fizinis simptomas jau yra energetinio disbalanso pasekmė, o kada – dar tik įspėjimas?
Nusičiaudėjimas, pavyzdžiui, reiškia, kad įkvėpėme nesuvokdami. Galbūt tai, ko mums nereikėjo įkvėpti. Kokių nors dujų ar aštraus kvapo. Pats čiaudulys reiškia „čia ne tavo, tau nereikia tuo kvėpuoti“. Mūsų kūne viskas yra apgalvota. Metafiziškai tai gali reikšti, kad atėjome į situaciją, kurios mums nereikėjo. Tai kaip kalboje jaustukai. Jeigu tik sąmoningai į save pažiūrėsime, didesnė fizinė išraiška neįvyks. Tada gali prasidėti greita sloga, t. y. valymasis, ir mes išgysime. Galbūt nuo labai rimtos negalios.
Žmogus, nesuvokęs savęs, niekada neišgis, tiesiog vienus simptomus pakeis kiti, vienas ligas – kitos.
Nėra tokios sistemos, kuri leistų atpažinti, kol nesame sąmoningi savo gyvenime. Visą laiką, ir būdravimo, ir miego metu, turime būti sąmoningi ir matyti savo gyvenimą, savo veiksmus, mintis. Ne sekti, persekioti save, o tiesiog matyti. O svarbiausia, žinoti, kaip jaučiamės šią minutę. Jeigu jaučiamės blogai, neieškoti aplinkui kaltų, o žiūrėti, kodėl mūsų mintys apie šį dalyką yra blogos? Gyvenant sąmoningai gyvenimas iš karto pasidaro labai sudėtingas. Bet tai trunka trumpai. Jeigu ir toliau liekame sąmoningi, gyvenimas įgauna visas spalvas be jokių dirbtinių fejerverkų.
Kaip Jūsų vedamos praktikos padeda žmogui atkurti energinę pusiausvyrą ir sveikti? Ar pasveikimas visada prasideda nuo sąmonės pokyčio?
Pirmiausia turime atsiminti, kas esame, ir prisiimti atsakomybę už savo jausmus, mintis ir veiksmus. Šis etapas yra pats ilgiausias, nes esame įpratę visą laiką ieškoti priežasčių ne savyje, o išorėje. Visos praktikos yra nukreiptos į tai, kad grįžtume į save. Sąmoningumas yra buvimas savyje ir matymas, kur mūsų dėmesys. O visa kita – kaip nušvitimas. Tiesiog pradedame suvokti, kad turime grįžti į save. Tada viskas išsisprendžia – santykiai, ligos, piniginiai reikalai. Aš, kaip vedlė, irgi esu išorinis veiksnys. Jeigu žmogus tikisi, kad ką nors padarysiu už jį, tai yra apgaulė. Aš tik padedu jam atsigręžti į save.
Ar ligos gali būti perduodamos ne tik genetiškai, bet ir per giminės energetinius lauko įrašus? Kaip tai pasireiškia ir ar įmanoma išvalyti tokią informaciją?
Tai – tarsi įpročiai. Tai yra tas pats kaip sakyti: „Sūneli, apsirenk, nes man šalta“. Vėliau sūnelis, kuriam jau 60 m., rengiasi ir tūlojasi, nes prieš 60 metų jo mamai buvo šalta. Tai yra tai, ką jūs vadinate giminės energetiniu lauku. Visais laikais tai vadino prakeiksmu. Jei pasigilintume, tai yra tiesiog iš kartos į kartą perduodamas mąstymas, kuriame nėra jokio sąmoningumo. Tie, kurie išsiverždavo iš jo, nueidavo šviesos keliu. O kiti tiesiog vadino gyvenimą ašarų pakalne. Kalbu iš savo patirties, nes netrumpą laiką gyvenau „paveldėtomis“ galvomis.
Mano didysis patarimas žmonėms – nustokite stebėję kitų žmonių gyvenimus. Nustokite vertinti, kritikuoti, atsigręžkite ir gilinkitės į save.
Tai pakeisti, išvalyti, kaip jūs sakote, įmanoma, kai atsisėdame, pakvėpuojame į savo sąmoningumą ir nusprendžiame: „Gana, aš daugiau taip nedarysiu“. Mūsų Saulėtekio gyduolių programa ir yra skirta tam pamatymui, galbūt truputėlį su energetiniu vedimu į save, į tas programas, kurias laiko charakteris, ir į pamatymą iš vaikystės per visą gyvenimą nešamų traumų, labai prie jų prisirišus ir jas saugant. Aišku, galima patirti išgijimą ir pamiršti tai. Nes bijome atsakomybės. Galutinis įsisąmoninimas įvyksta tada, kai prisiimame atsakomybę.
Ar yra ligų, kurios rodo, kad žmogus labai nutolo nuo savo kelio ar esmės? Ką apie tai sako Jūsų patirtis?
Dabar mes, žmonės, jau turime šeštą traumą, kuri vadinasi „negyvenančiojo“. Tai – technologinės priklausomybės. Sveikos smegenų funkcijos išderinamos vibracijų, pažeidžiant net stuburo smegenis. Žmogus taip nutolsta nuo savo esmės, kad jis nebegali grįžti, jis nebesuvokia, kad yra kažkas kitas, o ne programuotas protas. Dar mano mokytojai sakydavo, kad tokių ligų neįmanoma išgydyti. Atstatyti pažeistas nervų šaknis beveik neįmanoma, nes tai yra žmogaus laisva valia šitaip gyventi – negyvenant. Galima sakyti, kad tai – šio amžiaus liga.
Kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, kai jis pradeda matyti ligą kaip žinią, o ne tik kaip problemą? Ar tai palengvina gijimo procesą?
Nušvitimas visada viską palengvina. Jis įprasmina gyvenimą ir visą žmogaus kelią. Tuomet nebe tiek svarbu, ar visiškai išgysime, kiek svarbu yra būti sąmoningume, nušvitime. Nežinau, su kuo būtų galima palyginti šį jausmą, kurį patyriau. Apibūdinu tai kaip buvimą Dievo glėbyje.
Ko palinkėtumėte tiems, kurie šiandien serga ir ieško ne tik vaistų, bet ir gilesnės prasmės savo būklei?
Nieko nebijokite. Jūs niekur kitur nenueisite. Visada sugrįšite pas savo Kūrėją. Visada patirsite meilę. Bet iki to reikia drąsos tapti savimi. To jums ir linkiu.
