Daugelis žmonių gyvena ne savo gyvenimą – kenčia, nusivilia, neįgyvendina savo svajonių. Dažnai patys susikuriame ar įsikalbame priežasčių, kodėl negalime būti laimingi. Kodėl taip dažnai pasirenkame kentėti, net tada, kai turime svajonių ir troškimą keistis? Apie tai kalbamės su meditacijos mokytoja MAYA GREY.
Nuotrauka – Astaitė photography
Kaip atskirti, kada gyvename iliuzijoje, o kada – autentiškai?
Kai gyvename iliuzijų pasaulyje, bėgame nuo realybės. Atidėliojame, abejojame, saugome save. Skaudžiausia – kai dvasinis augimas tampa pabėgimu: pasineriame į meditaciją, nes pasaulis atrodo pernelyg baisus. Tačiau autentiškumas – tai kūryba, saviraiška. Nėra „aš“, kol jo neišreiškiame.
Dažna iliuzija – tikėtis, kad pirmiausia atrasi „tikrąjį aš“, o tik tada galėsi veikti. Bet saviraiška gali būti čia ir dabar. Šiandien turime daugybę būdų išreikšti save.
Dažna iliuzija – tikėtis, kad pirmiausia atrasi „tikrąjį aš“, o tik tada galėsi veikti. Bet saviraiška gali būti čia ir dabar. Šiandien turime daugybę būdų išreikšti save.
Galų gale, visa rinka yra globali – ką besukurtume, galime parduoti ne savo kaimui, o visam pasauliui. Tačiau laisvė gąsdina – atrodo, kad viskas jau sukurta, o mums reikia ko nors ypatingo. Atsiveria iliuzijų pasaulis ir prasideda bėgimas nuo realybės. Užstringame. Tačiau tikrasis „aš“ gimsta veikiant, o neišreikštas – lieka tik iliuzija.
Kokios dažniausios iliuzijos stabdo mus nuo žingsnio į savo autentišką gyvenimą?
Mūsų smegenys sukurtos išgyventi. Įsivaizduokime, mūsų protėvis ėjo pro tamsią olą, išgirdo, kaip joje kažkas sukrebždėjo ir pabėgo. Yra du variantai.
Pirmas – toje oloje buvo kas nors gero, ką būtų galima suvalgyti. Antras – toje oloje buvo meška ir ji būtų mūsų protėvį suėdusi. Abiem atvejais jis šiek tiek pasportavo ir išgyveno. Dabar įsivaizduokime, eina kitas protėvis ir išgirdęs oloje krebždesį nusprendžia pasmalsauti, kas joje yra. Pirmuoju atveju jis atranda ką nors gero ir įdomaus, o antruoju sutinka mešką ir ši jį suėda. Šiuo atveju šansas išgyventi – 50 proc. Evoliuciškai mūsų smegenys yra orientuotos geriau pabėgti, bet likti gyviems. Todėl nežinomi dalykai kelia mums prigimtinį stresą, kuris padeda išgyventi.
Nežinomybė kelia stresą, todėl renkamės saugią, nors ir varginančią realybę. Keičiant darbą ar gyvenimo kryptį iškyla pavojus – nežinomybė, socialinis atstūmimas. Tai aktyvuoja išgyvenimo mechanizmus.
Žodį „išgyvenimas“ kartoju ne be reikalo, nes tai, kas padeda mums išgyventi, dažnai trukdo mums klestėti. Bėgimas nuo kiekvienos tamsios nežinomos olos, nuo kiekvieno pavojaus atitolina mus nuo to. Išgyvenimo režimas – baimės, trūkumo, streso būsena – stabdo klestėjimą.
Nors daugelis šių pavojų egzistuoja tik mūsų suvokime, kūnas reaguoja į juos kaip į realius. Mūsų realybę kuria pasąmoniniai įsitikinimai, o ne išreikštas autentiškumas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Būtent taip mūsų įsitikinimai ir pasąmoniniai scenarijai kuria mūsų realybę?
Tol, kol patys nepradedame kurti iš to tikrojo „aš“. Viena dalis yra baimė, iliuzijos, stresas, išgyvenimas, trūkumas. Čia mažai komforto, tačiau viskas yra žinoma. O kita dalis – tai tikrasis „aš“, saviraiška, smalsumas, kurie žmogui, bijančiam eiti į olą, atrodo kaip didžiausias pavojus.
Ieškome tikrojo „aš“ savo patirtyje. Ieškodami darbo žiūrime, kad darbo aprašymas atitiktų mūsų komfortiškojo „aš“ aprašymą. Jei tikime, kad nesame geri matematikoje ar kalbose, vengiame to reikalaujančių darbų. Bet tai nėra tikrasis „aš“ – tai mūsų aprašymas pagal praeitį. Tikrasis „aš“ neturi ribų – jis smalsus, laisvas, kuriantis.
Baimė yra prigimtinė, gamtos įrašyta motyvacija, kai veikiame pagal išgyvenimo, bet ne pagal klestėjimo mechanizmą. Klestėjimas – tai veikimas iš širdies, o ne iš baimės.
Pirmoji dalis mus visada motyvuoja baime. Ji visada mus varo, gena, stumte stumia. O tada, kai liekame vieni su savimi turėdami neribotas galimybes, motyvuojančios baimės nebelieka. Dėl to mums tampa pakankamai sudėtinga judėti link tikrojo savęs.
Baimė yra prigimtinė, gamtos įrašyta motyvacija, kai veikiame pagal išgyvenimo, bet ne pagal klestėjimo mechanizmą. Klestėjimas – tai veikimas iš širdies, o ne iš baimės.
Kas, tavo akimis, yra klestėjimas – ar tai išorinis rezultatas, ar vidinė būsena, ir kaip ją pasiekti?
Pirmiausia – vidinė būsena. Jei viduje jaučiame trūkumą, niekas išorėje to neužpildys. Net laimėjus milijoną, vidinė tuštuma vis tiek išliks.
Klestėjimas gimsta iš darbo su savimi – ne per krizę, o per sąmoningą pasirinkimą gyventi remiantis džiaugsmu, lengvumu, meile. Tai – tikrasis „aš“.
Kartais jis atsiranda po skausmingų sukrėtimų. Tarkime, žmogus patenka į avariją ir staiga ima gyventi taip, kaip nori. Bet aš siūlyčiau lengvesnį būdą – pradėti ieškoti būdų susijungti su tikruoju „aš“.
Atsakymas, kas yra tikrasis „aš“, yra nuviliančiai paprastas – tai džiaugsmas, lengvumas, laimė, gėris, dosnumas, apkabinimai, meilė. Nėra jokio kito tikrojo „aš“.
O atsakymas, kas yra tikrasis „aš“, yra nuviliančiai paprastas – tai džiaugsmas, lengvumas, laimė, gėris, dosnumas, apkabinimai, meilė. Nėra jokio kito tikrojo „aš“. Susijungimui su šia dalimi nereikia jokio išorinio palaikymo, jokios motyvacijos – neuždirbsime pinigų, neužsiauginsime raumenų, mums nenukris svoris.
Bet jei randame laiko tiesiog pabūti taikoje su savimi, mumyse pradeda megztis visai kitoks suvokimas – atsiranda ramybė, kuri gali lietis į visus mūsų veiksmus. Stovime transporto spūstyje ir, užuot nervinęsi, dainuojame mantrą – ir mums gera, turime dar kelias minutes pabūti su savimi.
Man pabuvimas su savimi yra meditacija. Kiekvienas mano rytas prasideda nuo to, kad aš tiesiog atsisėdu ir laukiu, kol mano protas nusileis iki tos vietos, kurioje yra meilė, džiaugsmas, gėris, laisvė, kūryba, energija. Kai ateinu į tą vietą, žinau – čia esu tikroji aš. Ir dabar ta tikra „aš“ gali eiti į gyvenimą ir kurti jį. Nebe iš baimės, o iš visai kitos vietos.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gal reikėtų turėti savo džiaugsmo teikiančių dalykų sąrašą, į kurį būtų galima pažvelgti kiekvieną sykį, kai esame ne pačios geriausios nuotaikos ar nekokioje situacijoje?
Labai geras pasiūlymas.
Kaip išlaisvinti save iš „priežasčių“, kurios neleidžia būti laimingam čia ir dabar? Kaip sukurti vidinį saugumą, kuris padėtų drąsiai žengti į pokyčius?
Svarbu žinoti, kad neįmanoma vienu metu ir pykti, ir mylėti, ir nervintis, ir džiaugtis. Tavo minėtasis džiaugsmą teikiančių dalykų sąrašo sudarymas – nuostabus įrankis. Galima, tarkime, įsivaizduoti, kaip katinas įsitaiso ant kelių, ir tuo metu, regis, pasaulyje nebelieka nieko blogo, tik tas nuostabus, geras jausmas. Svarbu turėti kažką, su kuo galima susijungti, kai jaučiame, kad neigiamos emocijos ima viršų. Mes nesuprantame, kokį griaunantį poveikį turi neigiamos emocijos. Nuolat gyvename strese, ir mums atrodo, kad taip ir turi būti.
Galiu pateikti nuostabų pavyzdį iš savo gyvenimo. Užsidėjau nuolatinį ketonų matuoklį, kuris matuoja ketonų kiekį kraujyje. Jo rodmenys visą laiką buvo normos ribose, tačiau kartą prisėdau daryti didelio darbo ir supratau, kad jam atlikti turiu neįmanomai mažai laiko.
Tuo metu atrodė, kad susidūriau su neįveikiama užduotimi. Pajutau, kaip mano širdis pradeda plakti stipriau, ėmė kilti stresas, ir mano ketonų rodikliai iš karto krito žemyn. Akivaizdžiai pamačiau, kaip stresas ir susijaudinimas fiziškai veikia mano kūną ir jį griauna.
Tai buvo nuostabus priminimas, kad patirti neigiamas emocijas nėra normalu – jos mus griauna, tik mes to nesuvokiame. Leidžiame sau pykti, nervintis, išsilieti, ir mums atrodo, kad taip daro kiekvienas. Galvojame, kad turime du pasirinkimus – arba kaupti emocijas savyje, nuryti jas, arba išlieti jas į išorę ir ginti savo ribas.
Tačiau ir pastaruoju atveju dažnai kuriame įtampą bei pyktį. Susikuria Dramos, kitaip vadinamas Trūkumo, trikampis, kurio kampuose yra auka, agresorius ir gelbėtojas. Mes visą laiką jame ir sukamės, įeidami tai į aukos, tai į agresoriaus, tai į gelbėtojo vaidmenį, ir esame nuolatinėje kovoje. Išeiti iš šios kovos labai baisu, nes matome, kad taip gyvena visi aplinkiniai, ir, jeigu nustosime kovoti, – neišgyvensime.
Astaitė photography nuotr.
Jeigu jau atradome save šitame banguojančiame vandenyne, laikykimės to nedidelio rąstelio, kurį turime. Labai neatsargu tokiam žmogui sakyti, kad paleistų savo baimę. Tarkime, jeigu mūsų darbas kelia mums nuolatinį stresą, sakyti, kad gyventume iš meilės ir gausos, yra neadekvatu. Mums tikrai iškyla grėsmė neišgyventi.
Bet kai pradedame, turime labai saugoti tą savo vidinį pasaulėlį, nes neturime patirties, kaip gyventi iš gausos. Tai yra raumuo, kurio niekada nenaudojome, ir šitame banguojančiame vandenyne atsipalaiduoti ir leistis nešamiems srauto yra pavojinga.
Visų pirma, reikia kokiu nors būdu atrasti savo saugią erdvę. Tebūnie tai penkios minutės per dieną klausantis muzikos pakeliui į darbą, pagulėjimas vonioje grįžus namo, nieko produktyvaus neveikimas, leidžiant smegenims atsijungti ir pereiti iš išgyvenimo režimo į ramybę.
Neįmanoma peršokti iš išgyvenimo į klestėjimą staiga. Tai yra ilgas emocinis kelias. O mes dažniausiai galvojame, kad tai nutinka po penkių minučių meditacijos ir, kai ji nesuteikia greito rezultato, – ją metame ir einame kovoti toliau.
Tarsi įsijungia „juodas – baltas“ arba „viskas arba nieko“ mąstymas?
Taip. Bet kasdienė 5 minučių meditacija leidžia mums susilaikyti neaprėkus kito žmogaus 5 minutes; kitą dieną galbūt prisiminsime, kad šis stresas mus tik griauna ir jeigu pešasi bendradarbiai, mes į tai nesivelsime ir išsaugosime savo ramybę.
Dar kitą dieną galbūt atrasime ramybę savyje ir tiems besipešantiems bendradarbiams pasiūlysime išgerti arbatos ir jie nusiramins, po kokio mėnesio jie galbūt pešis ir, pamatę mus, pradės šypsotis.
Tai tarsi pamatymas savęs už Dramos trikampio ribų, nebuvimas nei viename iš jo kampų, matymas situacijos iš šono?
Taip, vienas iš pirmųjų žingsnių yra į tai neįsivelti. Pirmas žingsnis į išsilaisvinimą yra suvokimas, kaip tai veikia. Pradedame matyti, kad tie trikampiai sukasi visur. Antras žingsnis yra matyti, kaip tai sukasi, bet turėjimas savo, kaip vadinu, Gausos trikampio. Dėkingumas, priėmimas ir pasitikėjimas yra trys Gausos trikampio kampai. Šis trikampis visada prasideda nuo dėkingumo, pagarbos, pripažinimo.
Tarkime, bendradarbiai pešasi, bet šiaip yra geri žmonės, jie nusiramins ir mes padarysime darbą kartu. Antrame žingsnyje nesiveliame į konfliktą, suprantame, kad tai nesusiję su mumis. Jeigu ant mūsų rėkia, galbūt kito žmogaus gyvenime dabar daug streso, sudėtinga šeimoje. Tam, kad priprastume būti šioje situacijoje, nesiveltume į Dramos trikampį, reikia daug laiko.
Meditacija yra laikas, kada ieškome savyje tikrojo „aš“. Tikrąjį klestėjimą galime atrasti tik viduje.
Po truputį galime pradėti žiūrėti ne tik kaip aplinkiniai veikia mus, bet ir kaip mes veikiame juos. Mūsų ramybė ir tai, kad nešokame kitų šokio kartu su jais, iš pradžių labai erzina. Šis etapas būtinas. Iš banguojančio vandenyno mes po truputį išplaukiame į ramesnius vandenis. Rąstelio, kurio laikomės, paleisti dar nereikia, jis reikalingas, kad išgyventume.
Bet po truputį pradedame matyti, kaip ateiname su savo ramybe ir visi aplinkui nurimsta. Mūsų klestėjimo vibracija darosi stipresnė nei jų išgyvenimo vibracija. Fizikos dėsniai visiems yra vienodi – stipresnė vibracija užvaldo silpnesnę. Jeigu mūsų ramybės, gausos vibracija yra tik daigelis, turime labai adekvačiai suprasti, kad jei atsidursime stresinėje situacijoje, greičiausiai to daigelio nebeliks, turėsime grįžti „namo“ ir auginti jį iš naujo. Taip ir turi būti ir tai yra adekvatu, nes mes neturime raumenų ir atėję į rankų laužimo čempionatą nelaimėsime jo, kad ir kiek savimi tikėtume.
Turime auginti savo ramybės raumenį po truputį tol, kol jis sustiprėja. Išorė mums visada pasiūlys stresinių situacijų, bet mes visada galime atsakyti ramybe. Iš pradžių niekam nebus įdomu, bet po truputį aplinkiniai ims matyti, kad esame kitokie, ims klausinėti, kaip įgyti tos ramybės, kurią turime.
Neturėkime iliuzijų, kad šiek tiek pameditavus įvyks stebuklas. Kai pradedame eiti į savo klestėjimą, nebūtinai iš karto visi tai pastebės ir tuo džiaugsis.
Taip pamažu mūsų vibracija ims darytis stipresnė ir keisis viskas aplinkui, nesvarbu, į kokį darbą nueitume, į kokius santykius įsiveltume, kokioje situacijoje būtume. Darbe bus lengviau nei su tėvais ar su vaikais, nes mūsų tėvai turi labai aiškų mūsų aprašymą – tarkime, esame nervingi, pikti, su mumis neįmanoma susišnekėti. Esame jiems tokie, kokie buvome paauglystėje.
Neturėkime iliuzijų, kad šiek tiek pameditavus įvyks stebuklas. Kai pradedame eiti į savo klestėjimą, nebūtinai iš karto visi tai pastebės ir tuo džiaugsis. Tai kelia iššūkių, nes nors mes jau radome taiką savyje ir norėtume joje gyventi, kiti gyvena savo gyvenimus taip, kaip gyvena.
Kokias praktikas ar kasdienius įpročius rekomenduotum tiems, kurie nori gyventi sąmoningiau ir tikriau? Kokią vietą čia užima meditacija – ar ji padeda išeiti iš iliuzijų pasaulio?
Meditacija ir yra tas būdas, kuris padeda pabūti su savimi. Pradžiai rekomenduoju vedamas meditacijas, nes jeigu vidinio raumens dar praktiškai nėra, bus labai sudėtinga pačiam prieiti iki šviesios vietos. Klausantis kito žmogaus balso, gražios muzikos, protas tiesiog užsikabina ir tuos pirmus kartus, kai nežino, kur eiti, jis tiesiog nueina kartu su balsu, kuris veda. Vėliau po truputį galima pradėti daryti tai savarankiškai. Bet turime suprasti, kad mūsų protą visada užvaldys stipresnė vibracija.
Mūsų, kaip atsakingų šeimininkų, pareiga žiūrėti, kad kuo daugiau mūsų protą užvaldytų gera vibracija. Nuostabi praktika yra, tarkime, stovint transporto spūstyje, vardyti dalykus, už kuriuos esame dėkingi, pradedant nuo to, kad iš viso turime automobilį, kad jame yra kuro, kad pasiekę kelionės tikslą veiksime ką nors smagaus, užuot bambėjus ir piktinusis, koks dabar prastas oras ar nesutvarkytas kelias.
Esmė yra treniruoti protą pastebėti gerus dalykus kiekvienoje situacijoje, išeiti iš Trūkumo trikampio ir pabūti gausos vibracijoje. Meditacija yra laikas, kada ieškome savyje tikrojo „aš“. Tikrąjį klestėjimą galime atrasti tik viduje. Patys ar su vedimu, pagalba, nuėję į kursus. Ilgainiui nueiti kelią į save, į klestėjimo vibraciją vis labiau tampa mūsų pačių atsakomybė. Tada nesvarbu, ką darome jos vedami – ar gaminame maistą, ar plauname grindis, ar kuriame grandiozinius projektus, ar stovime transporto spūstyje. Kai veikiame būdami šios būsenos, visas gyvenimas yra gausos gyvenimas.
Astaitė photography nuotr.
Kokie ženklai ar pojūčiai rodo, kad žmogus jau žengia link savo autentiškos realybės?
Pirmas ženklas, kuris rodo, kad einame geru keliu, yra mūsų gera savijauta, vidinė ramybė. Kai gyvenime nutinka stresinių situacijų, o mes išliekame ramūs, tai reiškia, esame gerame kelyje.
Antrasis – kai bet kurioje situacijoje randame gerų ženklų, jaučiame dėkingumą už turimus dalykus – gerą automobilį, laiką, per kurį galime tiek daug visko nuveikti. Turime mokytis savo protą kreipti dėmesį ne į baimės ir išgyvenimo signalus, o į gerus ženklus, kuriuos sutinkame kelyje. Išgyvenimo, streso signalai visada mūsų smegenims bus aiškesni, nes išlikimas yra labai svarbus, bet mes suprantame, kad visa tai yra tik suvokta ir vis labiau treniruojame savo smegenis kreipti dėmesį į gausos ir klestėjimo ženklus.
O svarbiausias geras ženklas yra, kai pasikeičia mūsų reakcija tokioje pačioje situacijoje. Pvz., kai kito žmogaus juokeliai yra tokie pat nevykę, bet užuot piktinęsi, mes tiesiog pasijuokiame.
