Ką girdi, kai esi miške? Ar atkreipi dėmesį į gamtos garsus, ar juos užgožia minčių srautas, aplinkos triukšmas, o galbūt ausinėse skambanti muzika? Aplinkosaugininko, miško ir gamtos garsovaizdžių tyrinėtojo, sertifikuoto miško maudynių gido bei projekto „Garsų giria“ kūrėjo LINO STALIŪNO teigimu, natūralūs garsai ir aplinka padeda atsipalaiduoti, atgauti energiją ir netgi geriau pažinti save bei kitus – tereikia užmegzti ryšį su gamta.
Nuotraukos – Gabijos Laukytės
Miške kartais apsilanko turbūt kiekvienas. Kuo skiriasi mūsų miško patyrimas?
Manau, tai priklauso nuo kelių veiksnių. Pirmasis – vaikystės patirtys, laikas, praleistas gamtoje, ryšio su gamta jautimas, tėvų ir aplinkos pavyzdys, kuriant šį ryšį. Nuo vaikystės gamtoje daug būnantis ir ją giliau jaučiantis žmogus mišką patirs kitaip nei tas, kuris dar tik pradeda jį prisijaukinti.
Mūsų patyrimas priklauso ir nuo to, ką veikiame miške. Vienaip mišką jausime, jei į jį ateiname tik kirsti malkų, medžioti ar grybauti, ir visiškai kitaip jį patirsime, kai ateiname ne tik dėl naudos, bet ir gėrėdamiesi mišku, medžiais, garsais, oru bei atmosfera. Antruoju atveju miškas kels džiaugsmą, ramybę, atsipalaidavimą, grožio pajautą... Nors grožis, žinoma, gana subjektyvi sąvoka. Man patinka garsaus gamtininko Mindaugo Lapelės žodžiai: „Vieni ateina į miškus ir mato lentas, o kiti mato medžius.“ Mūsų požiūris skiriasi, nors miškas – tas pats.
Miško pajautimas yra lavinamas. Tai vyksta ne tik po truputį pažįstant aplinką ir mišką, bet ir save patį.
Net jeigu žmogus dažnai būna miške, jis nebūtinai moka užmegzti su juo ryšį. Vesdamas miško maudynes ir garsovaizdžių pasiklausymus, liudiju netgi tų, kurie dirba ir kasdien būna miške, nuostabą, kai jie pastebi dalykus, kurių anksčiau nematė, nesuprato ar nepatyrė giliau. Miško pajautimas yra lavinamas. Tai vyksta ne tik po truputį pažįstant aplinką ir mišką, bet ir save patį. Tik atpažindamas savo jausmus ir emocijas, gali suprasti ir savo patirtis miške. Galbūt ten net ir nesijauti gerai – tada eiti ir nebūtina. Vis dėlto, tiek tyrimai, tiek mano patirtis rodo, kad dauguma žmonių saugioje gamtinėje aplinkoje jaučiasi gerai.
Dažnai girdžiu žmones sakant, kad bijo miško, ir kai kurie, būdami vieni, ten jaučiasi nejaukiai, nesaugiai. Kaip manai, iš kur kyla šis jausmas?
Baimės jausmas – labai natūralus. Jei pirmą kartą atsidurčiau gūdžioje girioje naktį, kai pojūčiai apriboti – aiškiai nematyčiau, tik girdėčiau įvairius garsus, trakštelėjimus, – manau, ir aš nesijausčiau jaukiai. Tiesą sakant, jei ko nors miške ir bijočiau, tai – žmonių. Lietuvos miškuose gyvūnai bijo mūsų, o ne atvirkščiai.
Kai išsigąstu, aiškiai pajuntu savisaugos instinktus – susikoncentruoja dėmesys ir dingsta tas įprastas, miške patiriamas mano išplaukęs atsipalaidavimas. Manau, miško bijoma dėl nutrūkusio ryšio su gamta. Remiantis vienu psichologiniu tyrimu, per pastaruosius 80 metų, dėl industrinėse visuomenėse įprasto gyvenimo savo susikurtose buveinėse (miestuose), darbo uždarose erdvėse, beveik nebūnant natūralioje gamtinėje aplinkoje ar gryname ore, ryšys su gamta ženkliai susilpnėjo, ir tai perduodama iš kartos į kartą. Jei tėvai nebūna gamtoje, tikėtina, kad jų vaikai patys nesugalvos, jog tai smagu, ir nenuspręs eiti tyrinėti miško. Dėl tų pačių priežasčių pradedama bijoti su gamta susijusių dalykų, pavyzdžiui, erkių, šlapios miško paklotės ir pan. Visa tai rodo nutolimą nuo gamtinės aplinkos.
O kaip kurti ryšį su mišku jau suaugus, jei vaikystėje to padaryti nepavyko?
Tiesiog nuvažiuoti į gamtą ir ramiai, be telefonų, muzikos klausymo, be ausinių stebėti gamtą, ją tyrinėti ir grožėtis. Miškas – lėtas organizmas. Mums, gyvenantiems nuolat skubančiame ir lekiančiame šiandienos pasaulyje, iš pradžių būti miške sunku, per lėta. Tačiau gamtoje viskas vyksta tobulu greičiu – nei per lėtai, nei per greitai. Leisdami miškui gyventi savo tempu, galime jame daug ką pastebėti.
Pažintį su gamta galima pradėti lankantis miesto parkuose ar saugomose teritorijose, kurios pritaikytos lankytojams – viskas ten pažymėta, įrengta infrastruktūra. Jas prisijaukinus, jau galima keliauti į nepažintas vietas, kurios traukia – galbūt net į protėvių žemes, kuriose stovi sunykusios sodybos, apaugusios mišku ar krūmynais. Žinoma, įdomu keliauti ne tik po Lietuvos, bet ir po užsienio gamtą. Nors mūsų šalies miškingumas, lyginant su kitomis valstybėmis, kol kas dar pakankamai didelis, neaišku, ar taip bus ir ateityje.
Galima pradėti nuo žygių gamtoje su grupe – iš pradžių labiau įprastu, greitesniu tempu, pamažu vis lėtėjant ir patiriant, pavyzdžiui, miško maudynes, kurių metu geriau pažįstame tiek mišką, tiek save. Tai – lėta praktika, beveik susitapatinanti su miško tempu. Vienas iš miško maudynių tikslų – patirti vaikiško atsipalaidavimo ir smalsumo būseną, kuri atveria daugybę miško dovanų, patiriamų per poilsį, emocijas ir prisiminimus. Jų metu visiškai nepažįstami žmonės tampa labiau žmogiški – smalsauja, kuria, dalijasi, bendrauja, juokiasi. Tai – vienas iš miško poveikių fizinei ir psichinei sveikatai. Miškas jungia žmones.
Kaip skamba miškas? Kokių garsų jame kvieti klausytis?
Miškas skamba visada (šypsosi). Net tada, kai ausyse spengia tyla, pavyzdžiui, žiemą. Absoliučios tylos miške nebūna. Gyvas organizmas – miškas nuolat dainuoja savo dainą, kurią išgirsti gali tik atidus klausytojas.
Gyvas organizmas – miškas nuolat dainuoja savo dainą, kurią išgirsti gali tik atidus klausytojas.
Mano rengiamų pasiklausymų metu stengiamės įjungti klausa pagrįstą garso pojūtį, kuris dažnai yra nustumtas į antrą planą. Mes – labiau vaizdą vertinančios būtybės, ypač dabar, kai aplink mus – ekranų ir vaizdinės informacijos perteklius. Nepaisant to, garsas – vienas pagrindinių pojūčių, susijusių su mūsų psichologine gerove.
Dažniausiai miške vyrauja natūralūs gamtos garsai, kurie žmogų veikia itin palankiai, sveikatina, ramina nervų sistemą, atpalaiduoja. Gamtos garsai – tokie kaip paukščių čiulbėjimas, vėjo ošimas ar vandens bei lietaus garsai – remiantis tyrimais, teigiamai veikia žmogaus psichiką. Kodėl taip yra? Žmogus visą evoliucijos laiką vystėsi gamtoje, natūralioje aplinkoje. Mūsų pagrindiniai tikslai anksčiau buvo išgyventi, pratęsti giminę ir ramiai leisti kasdienybę gamtos garsų apsuptyje. Jeigu paukščiai čiulba įprastai, neperspėdami apie netoliese tykantį plėšrūną (tokiu atveju jie dažniausiai nutyla, kad liktų nepastebėti), vadinasi, yra saugu. Žmogaus kūnas prisitaikęs reaguoti į gamtos garsus atsipalaiduodamas ir nurimdamas.
Papasakok, kaip vyksta Tavo vedami miško garsovaizdžio tyrinėjimai – pasiklausymai?
Pasiklausymų metu naudoju specialią įrangą: mikrofonus, ausines, siųstuvą ir garso įrašymo įrangą. Kiekvienam dalyviui išdalinu ausines ir kartu keliaujame, sustodami pasiklausyti įvairių miško buveinių. Mikrofonai girdi gerokai jautriau nei žmogaus ausis, todėl galima išgirsti garsų, kurių įprastu būdu neišgirstume. Šių pasivaikščiojimų metu taikau ir miško maudynių elementus – viskas vyksta lėtai, nesiekiant išgirsti kuo daugiau skirtingų buveinių. Iš pradžių atliekame pojūčių sužadinimo meditaciją, padedančią atsiriboti nuo greito mąstymo proceso, nesibaigiančio analitinio proto problemų sprendimo. Atveriame pojūčius miškui, ketindami patirti jį sąmoningiau. Klausomės to, kas vyksta aplink, tačiau mums paprastai yra negirdima – pavyzdžiui, dirvožemio garsų, skruzdėlynų, daugumai nepažinto povandeninio pasaulio garsų.
Vienas iš šių pasiklausymų tikslų – galimybė suprasti savo vietą garsinėje aplinkoje: ar esame ekosistemos dalimi, ar labiau visus garso rodiklius viršijančia triukšminga rūšimi?
Vienas iš šių pasiklausymų tikslų – galimybė suprasti savo vietą garsinėje aplinkoje: ar esame ekosistemos dalimi, ar labiau visus garso rodiklius viršijančia triukšminga rūšimi? Dažnai po mūsų pasivaikščiojimų žmonės susimąsto apie kasdien patiriamą triukšmo taršą. Dar nesu girdėjęs, kad kas nors itin mėgautųsi žmogaus sukeltais garsais. Nors kartais, pavyzdžiui, Vilniaus miškuose, fone girdimas automobilių „ošimas“ primena jūrą (šypsosi). Natūraliai bandome ieškoti teigiamų triukšmo sąsajų, nes apskritai triukšmas nėra malonus.
O koks yra žmogaus, miesto kuriamų garsų, poveikis mums?
Žmogaus sukelti garsai vadinami antropofonija, ir ji gali būti tikslinga (kalba, muzika) arba betikslė (technikos, automobilių triukšmas ar pan.). Kuriami miestų triukšmo žemėlapiai, ir vis bandoma triukšmą mažinti – statant akustines sieneles ir kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, pravažiuojančio sunkvežimio garsas siekia maždaug 70 dB – toks garsas, ilgai veikdamas žmogų, gali stipriai pažeisti klausą. Miesto triukšmas veikia ne tik žmones, bet ir gyvąją gamtą – įrodyta, kad miesto paukščiai, pavyzdžiui, zylės, čiulba garsiau, siekdamos permušti triukšmą. Lakštingalos dažnai gieda naktimis – tuomet, kai dauguma garsų nutyla. Paukščiai geba prisitaikyti prie triukšmo, bet tai pajėgia ne visi gyvūnai. Pavyzdžiui, varliagyviai pavasarį garsais kviečia partnerius, tačiau, netoliese vykstant statyboms, kelių tiesimui ar esant kitam stipriam triukšmui, jų kvietimai gali būti užgožiami. Dėl to patelės sunkiau randa patinus, o poravimosi sėkmė mažėja. Ilgainiui tokiose vietose varliagyvių gali sumažėti arba jie gali pasitraukti į ramesnes buveines. Gamtoje kiekvienas garsas yra svarbus ir tikslingas, nešantis tam tikrą informaciją. Na, o miestuose triukšmo, deja, tik daugėja, todėl vienas iš mano tikslų – parodyti, kad įmanoma gyventi ir šiek tiek tyliau.
Miestuose triukšmo, deja, tik daugėja, todėl vienas iš mano tikslų – parodyti, kad įmanoma gyventi ir šiek tiek tyliau.
Aptarėme triukšmo poveikį žmogaus fiziologijai, tačiau psichologinis poveikis tikriausiai priklauso nuo situacijos ir asociacijų? Pavyzdžiui, kai kurie nemėgsta būti visiškoje tyloje ir jaukiau jaučiasi, kai girdi kokius nors garsus fone: muziką, televizorių ir pan.
Iš tikrųjų taip būna. Tačiau aš ypač vertinu tai, ko aplinkoje vis labiau mažėja – tylą ir tamsą. Kiekvieno žmogaus kūnui tai yra labai reikalinga. Kalbant apie psichologinį garso poveikį, garsą girdime vienodame diapazone, tačiau tai, kaip jį apdorojame, priklauso nuo mūsų patirčių. Pavyzdžiui, man automobilio variklio riaumojimas sukelia susierzinimą ir diskomfortą, tačiau automobilių gerbėjas galbūt tuo pačiu garsu mėgaujasi. Išgirdęs paukščio čiulbėjimą ar gyvūno krebždėjimą, aš džiaugsmingai suklūstu, o kitas galbūt net nekreipia į šiuos garsus dėmesio. Taigi garsai tikrai labai susiję su emocijomis. Taip pat jie įsirašo į pasąmonę ir gali iššaukti prisiminimus bei anksčiau patirtas emocijas.
Tiesa, egzistuoja ir išmokto kurtumo samprata, reiškianti, kad prie tam tikrų garsų ilgainiui priprantame ir į juos aktyviai nebereaguojame. Gyvendami mieste, priprantame prie jo ūžesio – mes jį girdime, bet psichologiškai nebeapdorojame, nes tai būtų per didelė sensorinė apkrova.
Ar visada jautei ryšį su mišku, gamta?
Aš – miesto vaikas, tačiau nuo pat vaikystės mylėjau muziką – ji supo mane ir namuose, ir mokykloje, muzikos mokykloje bei chore. Tėvai dažnai veždavosi mane į miškus, kur grybaudavome ir uogaudavome. Turėjome ir sodą. Mano vaikystės patirtys gamtoje būdavo teigiamos, man patikdavo gamtoje, nes ten visi – ir tėvai, ir aš – labai gerai jausdavomės. Kadangi gyvenome mieste, gamtoje mums nereikėdavo kapoti malkų ar dirbti ūkio darbų, taigi tiesiog smagiai leisdavome laiką gryname ore. Prisimenu šypsenas, skanų maistą miške po grybavimo. Mišką nuo mažens jaučiu kaip saugią vietą, kurioje galiu gerai praleisti laiką.
Prieš septynerius metus, kai su draugais keliavau po JAV, prisiminiau Audriaus Šimkūno dirbtuvėse išgirstus dalykus apie aplinkos garsų įrašymą, spontaniškai įsigijau garso įrašytuvą ir pradėjau garsų medžioklę. Man tai labai patiko ir, ilgainiui, tobulindamas šį pomėgį, nusprendžiau pakviesti pasiklausyti ir kitus.
Aš – tarpininkas tarp miško ir žmogaus. Mano vizija – padėti žmonėms pažinti mišką, užmegzti su juo ryšį ir jį pamilti, nes tai, ką pažįsti ir myli, tą ir saugai. Prisiminkime, kad esame kilę iš gamtos, ir nors mūsų protas reikšmingai išsivystė, kūnas, psichinė ir emocinė sistema vis dar labai nuo jos priklausomi, todėl daugybę problemų galime išspręsti tik atkūrę ryšį su gamta.
