„Sunkios emocijos mus eikvoja – jas svarbu paleisti. Jeigu mūsų plaukus suplaiksto vėjas, susišukuojame. Lygiai taip pat turėtume elgtis ir su savo emocine būsena. Kai bangelės susišiaušia ir jausmai ima mus varginti, galime susitvarkyti savo „emocinę šukuoseną“. Vienas iš būdų – skambantys Tibeto dubenėliai, padedantys grįžti į pusiausvyrą“, – pasakoja žinomas uostamiesčio muzikantas, pedagogas, muzikos terapijos specialistas, „Studijos Dabartis“ vadovas LINAS ŠVIRINAS, vedantis garsų terapijas, grojantis renginiuose ir prekiaujantis skambančiais dubenimis, gongais bei kitais muzikos instrumentais. Kalbamės apie muzikos ir muzikavimo poveikį mūsų emocinei ir fizinei sveikatai.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Kaip suvokiate muziką, muzikavimą? Kokiais instrumentais grojate?
Nuo kūdikystės bene kiekvienas muzikos patyrimą gauname klausydamiesi mamos spontaniškai kuriamų ar išmoktų lopšinių. Vaikystėje dauguma mūsų vienaip ar kitaip muzikuoja – dainuoja, barškina, bando groti. Vėliau, pradėjus lankyti mokyklą, vieni pasirenka muzikos mokyklą ar būrelį, o kiti nutolsta nuo šio pasaulio. Muzika daugeliui žmonių tampa nebe veikla, o labiau stebėjimo objektu – iš tolo, iš žiūrovo pozicijos. Koncertuose, nors mes atėjome klausytis muzikos, mus vadina žiūrovais.
Tačiau muzika, mano manymu, pirmiausia yra buvimo kartu priemonė – bendravimas su savimi, su kitais. Grojimas – tai ne tik garsas, bet ir būsenos. Dėl to mano instrumentų sąrašas nėra statiškas – jis nuolat kinta. Esu grojęs įvairiais instrumentais tiek scenose, tiek individualiai, tiek terapiniame kontekste. Šiandien labiau orientuojuosi į prasmingus, ritualinius, netgi savotiškai sveikatinančius muzikavimo būdus.
Man svarbu groti ne tik kitiems, bet ir sau. Nes kai muzikuoji tik dėl auditorijos – kad susirinktų salė, kad „atsipirktų“ – muzika tampa našta. O kai groji sau, nebelieka spaudimo – gali būti laisvas, kūrybingas, tikras. Šiuo atveju tampu šeimininku – groju tada, kada noriu, taip, kaip noriu, tiek, kiek noriu, ir susikuriu daug privilegijų, kurių man negali sukurti scena. Net jei į koncertą ateina mažiau žmonių, vis tiek išlieka džiaugsmas. Tokia laikysena padeda neprarasti ryšio su esme – su muzika kaip vidine būtinybe, o ne tik išorine veikla.
Kaip instrumentų garsų vibracijos veikia mūsų kūną, psichiką?
Tai labai platus klausimas. Kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į skirtingus garsus ar grojimo būdus, todėl svarbu suprasti patį principą. Kai žmogus groja ar girdi muziką, įsijungia visa jo sistema: pojūčiai, judesiai, mintys, emocijos. Tai tam tikra smegenų sinchronizacija, kuri jas stipriai stimuliuoja. Kasdienybėje dažnai tampame savo minčių ar emocijų įkaitais. Sakoma, mintys ir jausmai yra geri tarnai, bet blogi šeimininkai. Kai jie mus valdo, galime pasiduoti tam tikriems inertiniams procesams, prarasti ramybę, kryptį, energiją.
Muzika yra tarsi įrankis, leidžiantis tapti savo minčių bei jausmų šeimininku ir iš inertiškų, automatinių reakcijų pereiti į sąmoningą buvimą.
Muzika ir muzikavimas – viena iš veiksmingiausių priemonių sugrąžinti dėmesį į save ir paskatinti mintis ir jausmus tarnauti mums. Kiekvienas žinome, kaip būna, kai mus užvaldo mintys ir jausmai, kurių mielai nepatirtume. Grojimo ar klausymosi metu galime patys reguliuoti savo būseną. Muzika yra tarsi įrankis, leidžiantis tapti savo minčių bei jausmų šeimininku ir iš inertiškų, automatinių reakcijų pereiti į sąmoningą buvimą. Ji padeda nusiraminti, įsižeminti, susikaupti, o kartu – ir paleisti tai, kas nereikalinga.
Koks poveikis, kai grojame patys, ir kai groja mums, o mes klausomės?
Klausydamiesi esame labiau pasyvūs, o grodami – aktyvūs. Tai reiškia, kad muzikuodami patys, daug stipriau įsitraukiame į procesą: kūnas juda, mintys susitelkia, emocijos reaguoja į dinamiką. Atsiranda vientisumas, kurio trūksta kasdienybėje.
Klausantis muzikos taip pat galimas poveikis – atsipalaidavimas, vaizduotės sužadinimas, emocinis išsivalymas. Tačiau tuo pat metu gali kilti ir išsiblaškymas – mintys nuklysta, dėmesys nukrypsta kitur. Grojant viskas kiek kitaip. Esame visame procese: nuo garso sukūrimo iki jo pajautimo. Jaučiame instrumentą, savo kūną, erdvę. Tai gilesnis kontaktas su savimi. Klausymasis – labiau priėmimo būsena. Viena nėra geresnė už kitą, bet jų poveikis gali būti skirtingas.
Vedate garsų terapijas. Kuo, Jūsų galva, jos skiriasi nuo kitų meditacijos ar atsipalaidavimo praktikų? Kuo tai ypatinga, unikalu?
Viskas priklauso nuo žmogaus – kas jam artimiau. Sakoma, į kalno viršūnę veda daug kelių: vieni renkasi kvėpavimą, kiti judesį, dar kiti – garsą. Bet viršūnė ta pati – buvimas čia ir dabar, sąmoningumas, vidinė pusiausvyra.
Vibracija mus pasiekia tiesiogiai – ypač naudojant tokius instrumentus kaip gongai ir Tibeto dubenėliai. Padėti ant kūno jie tiesiogiai „žadina“ atitinkamas kūno vietas.
Garsų terapija išsiskiria tuo, kad garsas veikia ne tik mūsų psichiką, bet ir fizinį kūną. Tarkime, vien skaitydami knygą negausime patyrimo, tik žinių. Vibracija mus pasiekia tiesiogiai – ypač naudojant tokius instrumentus kaip gongai ir Tibeto dubenėliai. Padėti ant kūno jie tiesiogiai „žadina“ atitinkamas kūno vietas. Tai veikia ne tik emociniame, bet ir fiziologiniame lygmenyje.
Esu atlikęs eksperimentą – 21 dieną vakarais matuodavau savo kraujo spaudimą prieš ir po grojimo dubenėliais. Rezultatai buvo akivaizdūs: viršutinis spaudimas visada sumažėdavo, dažniausiai krisdavo ir pulsas. Kartą efektas pasireiškė ne iškart – rezultatą pasiekiau tik po 30 minučių gilesnio įsitraukimo. Tai parodė, kad metodo taikymas dar negarantuoja poveikio – svarbu nekurti iliuzijos, kad darai kažką naudingo, bet užmegzti atitinkamą ryšį. Palyginau rezultatus, kai dubenėliu grojau užsidėjęs jį ant krūtinės. Šiuo atveju poveikis buvo dar geresnis. Mano tipo žmogui poveikis labiau pastebimas, kai dubenėlis yra didesnio tūrio, tuomet dėmesį lengviau sutelkti ir į pojūtį, ir į skambesį.
Tokia praktika leidžia geriau pažinti save. O kraujospūdžio matuoklis ar kitų prietaisų rodikliai – tai objektyvi pagalba, padedanti neapgaudinėti savęs ir pamatyti, kad praktikos poveikis – ne įsivaizduojamas, o realus.
Ar visus tas pats instrumentas veikia vienodai? Tarkime, Jums tiko tai, kad Tibeto dubenėliai padėjo sumažinti kraujospūdį. Maniškis yra labai žemas, kokį poveikį jie turėtų man?
Žemo dažnio dubenėliai turi atpalaiduojamąjį poveikį. Norint kraujospūdį kelti, reikia groti, pavyzdžiui, būgnais. Tibeto dubenėlių naudojimas nėra visa apimantis metodas, bet visais atvejais svarbus sistemingumas. Mums reikia kasdienių praktikų sumos, kuri parodo rezultatą. Kartais neturime kantrybės išbūti procese, keičiame įrankį ir formuojame įgūdį blaškytis. Kaip ir sporte – jei norime užsiauginti raumenis, turime sistemingai juos treniruoti, o jie auga kiekvienam skirtingu tempu.
Žemo dažnio dubenėliai turi atpalaiduojamąjį poveikį. Norint kraujospūdį kelti, reikia groti, pavyzdžiui, būgnais.
Kokias dalyvių reakcijas dažniausiai matote užsiėmimų metu ar po jų? Ar galėtumėte pasidalyti įsimintiniausiu atveju?
Pamenu, po vieno seanso priėjo dvi merginos, norėdamos padėkoti, ir pasakė: „Kaip buvo nerealiai“. O aš jų paklausiau: „O gal buvo realiai? Gal iki tol buvo nerealiai, o seanso metu – realiai?“ Būsena po seanso yra artimesnė mūsų prigimčiai. Ji mūsų kasdieniame gyvenime turi daug kultūrinio momento, daug „realybės“ mums sukuria įvairios gyvenimiškos situacijos, patirtys. Prigimtis dėl to nesikeičia, svarbiau tai perprasti. Lauke, kuriame gyvename, mes nenoromis perimame vienas iš kito tam tikras elgsenos, mąstysenos klišes, gyvenimiškos situacijos mus taip pat priverčia tilpti į tam tikrus rėmus, o prigimties šaltinis yra visiškai nepakitęs, tik užgožtas mus supančių aplinkybių. Panašūs seansai leidžia mums pasinerti į būseną, kuri yra artima mūsų prigimtinei.
Man taip pat tenka vesti užsiėmimus specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Vienas cerebriniu paralyžiumi sergantis berniukas atvyko būdamas 7-erių, o 10-ies metų jis jau stojosi ant kojų. Mergaitė, kuri į užsiėmimą atvyko 13-os metų, svėrė 12 kilogramų. Per metus jos svorį pavyko padidinti iki 19 kilogramų. Daug dalykų „verčia“ mus galvoti, kad atitinkamų galimybių / savybių ribos – baigtinės. Neuromokslas sako, kad mūsų smegenys plastiškos, bet mes kažkodėl pasirenkame kitą kelią – būname skulptūriški ir sakome: „Aš jau toks“.
Ne tik vedate garsų terapijas, bet ir prekiaujate įvairiais muzikos instrumentais – skambančiais dubenimis, gongais? Kokius dar siūlote?
Taip, be praktinės veiklos garsų terapijoje, taip pat prekiauju specializuotais muzikos instrumentais, dažniausiai naudojamais terapiniais ir meditaciniais tikslais. Pagrindiniai – tai skambantys Tibeto dubenys ir gongai, kuriuos laikyčiau tarsi „baziniais“ šios srities instrumentais. Taip pat siūlau ir kitus: monokordus, būgnus, lietaus lazdas, vėjo varpelius bei etninius instrumentus iš įvairių kultūrų. Visus juos vienija tai, kad jie skirti ne tiek „mechaniniam“ muzikavimui, kiek yra priemonės, padedančios atsipalaiduoti, susikaupti, grįžti į save, sveikatintis.
Iš jų visų norėčiau išskirti būtent dubenėlį – dėl jo praktiškumo. Jį galima nešiotis su savimi – keliaujant, dirbant, būnant namuose, net važiuojant dviračiu ar keliaujant pėsčiomis. Dubuo gali tapti kasdieniu pagalbininku: kai reikia nusimesti dienos naštą, nusiraminti ar tiesiog sugrįžti į save. Šiame kelyje svarbu nesiblaškyti – žmonės dažnai ima ieškoti vis naujų įrankių. O tokio instrumento kaip dubenėlis potencialas atsiskleidžia tik tada, kai su juo užmezgamas nuolatinis ryšys.
Papasakokite apie kiekvieną iš instrumentų detaliau – iš kur jie kilę, kokį poveikį turi jų skleidžiamų garsų vibracijos?
Kur kas svarbiau ne tai, iš kur jie kilę, o tai, kokį santykį su jais užmezga žmogus. Garsas kiekvieną pasiekia kitaip. Vienam dubuo gali suteikti ramybę, kitam – suaktyvinti kūrybiškumą ir pan. Gongas dažnai pasižymi stipresniu, net transformaciniu poveikiu – jis gali „išjudinti“ giluminius psichinius blokus ar aktyvuoti pasąmonę.
Garsas kiekvieną pasiekia kitaip. Vienam dubuo gali suteikti ramybę, kitam – suaktyvinti kūrybiškumą ir pan.
Tačiau man norisi akcentą dėti ne ties instrumentų gausa ir ieškojimu, bet poveikio atradimu. Informacijos apie instrumentus ir jų poveikį kitiems galima susirasti internete, bet patirtį ir įgūdžius teks sukaupti pačiam. Todėl poveikį įvardyti sudėtinga – jis yra individualus ir nevienareikšmis. Garsas yra gyvas. Tai, kaip jis veikia, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, fizinės savijautos, atvirumo. Todėl kviečiu ne kalbėti išmoktais tekstais, bet mokytis, gilintis, išgirsti ir pajusti.
Garsas yra gyvas. Tai, kaip jis veikia, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, fizinės savijautos, atvirumo.
Į ką žmonės turėtų atkreipti dėmesį rinkdamiesi gongą ar kitą skambantį instrumentą?
Pirmiausia – į save. Garsas, kurį išgirstame, turi juntamai sukelti teigiamą emociją, „atsiliepti“ mums – pažadinti vidinį atpažinimą, sukelti džiaugsmą ar susidomėjimą. Žmonės dažnai ieško objektyvių kriterijų – kuris dubuo „geresnis“, kuris dažnis „tinkamesnis“. Bet jei egzistuotų viena universali formulė – visi būtume sveiki ir laimingi.
Skambantis dubuo ar gongas – tai tarsi garsinis veidrodis. Jeigu jame „pamatome“ save – vadinasi, tai mūsų instrumentas. Ne charakteristikos ar gamintojas turėtų nulemti pasirinkimą, o pojūtis, kurį patiriame jį išgirdę ar palietę. Gamtoje žmogaus kūnas ir psichika natūraliai ilsisi ir atsigauna. Tibeto dubenėliai yra pagalbinė priemonė pasiekti to paties efekto ten, kur esame – juk negalime jūros ar miško atsivežti, tarkime, į darbą. Grojant dubenėliu ir turint pakankamai įgūdžių, ima formuotis refleksas – pokytis įvyksta natūraliai.
Daugiau informacijos apie „Studijos Dabartis“ organizuojamus garso užsiėmimus, renginius bei kt. veiklą: www.dabartis.eu
