„Turbūt esame patyrę viską – nuo iki“, – sako knygos „Atsakymai veidrodyje“ autorė, visapusio žmogaus pažinimo technikų tyrinėtoja ir praktikė SILVIJA SAKAVIČIŪTĖ-MEDZEVIČIENĖ bei renginių vedėjas ir organizatorius DONATAS MEDZEVIČIUS (MEDONAS). Šešerių metų dukrą Medeiną auginanti pora – jau daugiau nei 13 metų yra kartu. Kalbamės apie tai, kas jiedviem, net ir po trumpų išsiskyrimų, padeda išlaikyti tvirtą santykį ir gyventi, kaip jie patys įvardija, palaimintą gyvenimą.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Kaip ir kada susitiko jūsų keliai? Kada nusprendėte, kad norite kurti šeimą?
Donatas: susipažinome prieš 13 metų „Kaunas Jazz“ festivalyje. Pamenu, stovėjau koncerte, pro mane praėjo dvi merginos – viena jų pažvelgė į akis, ir tą akimirką kažkas manyje suvirpėjo. Vėliau pamačiau Silviją vakarėlyje, kuris vyko po koncerto. Susipažinome, trumpai pabendravome, paskui ji dingo.
Silvija: tą akimirką, kai prasilenkėme su Donatu, ir aš užfiksavau jo žvilgsnį. Vėliau, kai jį pamačiau antrą kartą tą patį vakarą, tiesiog ištiesiau ranką ir prisistačiau vardu.
Donatas: buvo nuojauta, kad apie Silviją jau esu girdėjęs. Pasirodė, kad ji – buvusi mano vaikystės draugo mergina. Taigi mes tarsi buvome pažįstami anksčiau, tik nebuvome susitikę. Tuo metu dirbau teatre, tad įdaviau Silvijai vizitinę teatro kortelę, ir taip pradėjome bendrauti. Kauno džiazo festivalis mums iki šiol labai reikšmingas – švenčiame ne vestuvių metines, bet būtent pavasarį vykstantį kasmetinį džiazo festivalį.
Silvija: o prie sprendimo kurti šeimą ėjome ilgai. Buvome labai aktyvūs, daug keliavome. Iš pradžių buvo visko – ir gražių akimirkų, ir pertraukų santykiuose, kol užaugome tiek, kad nusprendėme: norime ko nors atsakingesnio. Aš, kaip moteris, buvau iniciatorė. Sakau: „Gal jau gana vien tik šėlioti, keliauti, ieškoti savęs?“ Atėjo jausmas, kad mūsų meilei reikia kažko, kas išskleistų mudviejų ryšį. Nusprendėme susilaukti vaikelio.
Donatas: noras tuoktis atėjo tarsi savaime. Nuo to laiko labai daug kas pasikeitė, būdami santykiuose pasikeitėme ir patys. Esame tarsi tokie patys, bet jau kitokios vidinės kokybės. Susitikome linksmindamiesi, tada sekė askezės laikotarpis, patyrėme daug visokių praktikų, būrelių, kelionių, transformacijų, skausmų, išgyvenimų, o dabar mėgaujamės ramybe. Šiandien visa ši istorija atrodo kaip filmas, tarsi ji neegzistuotų. Kasdien įvyksta tiek daug visko – tiek vidiniame, tiek poros gyvenime. Atrodo, tarsi kalbame apie neatmenamus laikus.
Sveikuose poros santykiuose, jeigu yra jausmų, viskas gyva – yra ir žiežirbų, ir pulsavimo, kuris nėra monotoniškas.
Kaip judu kuriate savo poros kasdienybę, ar turite ritualų, kurie padeda išlaikyti artumą?
Silvija: kasdien turime ne vieną tokį ritualą. Daug laiko praleidžiame kartu, abu dirbame iš namų, kartais netgi tą patį darbą, todėl natūraliai susiklostė daug bendrų ritualų. Kartu valgome pusryčius, pietus, vakarienę. Kartu mankštinamės: aš vedu mankštas, o Donatas dalyvauja jose. Žaidžiame kartu su dukra. Mūsų kasdienybėje tie ritualai susiformuoja tarsi savaime, jų sąmoningai neplanuojame.
Donatas: kaip Silvija minėjo, yra kertiniai ritualai – pusryčiai, pietūs, vakarienė kartu. Kiti ritualai tarsi susikuria aplink šiuos. Kartais išsiruošiame į žygį, važiuojame pasivažinėti riedučiais ar paplaukioti irklente. Tokie spontaniški momentai irgi tampa savotiškais ritualais.
Silvija: dar vienas ritualas, kurį jau labiau sąmoningai integravome – pasimatymai. Vis dažniau pavyksta išsprūsti ir skirti laiko tik mudviem, kaip porai. Grįžtame į tą laiką, kai dar nebuvome tėvai – tiesiog vėl atrandame vienas kitą per pokalbius, dėmesį. Manau, kad vienas iš svarbesnių dabartinių mūsų ritualų yra būtent atsitraukimas nuo kasdienybės, nuo šeimos ritmo – buvimas tik dviese. Pastebime, kad tai darome vis dažniau.
Kaip kiekvienas iš jūsų reaguoja į iššūkius ir kaip tai veikia jūsų santykių dinamiką?
Donatas: iššūkiai atima daug energijos ir įsitraukimo, todėl svarbu mokėti sustoti ir skirti dėmesio santykiui. Kai jų per daug, galima paskęsti, pamesti vienas kitą. Tad labai svarbus balansas – 8 valandos darbui, 8 valandos sau, savo veikloms, šeimai, santykiui, ir 8 – miegui.
Silvija: stengiamės vienas kitą palaikyti. Kai Donatui darbe atsiranda daugiau veiklos, aš labiau rūpinuosi buitimi. Kai sunkiau man, jis tampa mano atrama. Aš labiau palaikau jį emociškai, jis nuramina mane trumpai ir aiškiai pasakydamas, kad viskas bus gerai.
Labai svarbus balansas – 8 valandos darbui, 8 valandos sau, savo veikloms, šeimai, santykiui, ir 8 – miegui.
Ar pykstatės? Kaip sprendžiate nesutarimus? Dėl ko apskritai jų kyla dažniausiai?
Donatas: aišku, pykstamės. Dažniausiai dėl smulkmenų arba noro įrodyti savo tiesą.
Silvija: mano galva, sveikuose poros santykiuose, jeigu yra jausmų, viskas gyva – yra ir žiežirbų, ir pulsavimo, kuris nėra monotoniškas.
Donatas: bet mudu išmokome nesitapatinti su tuo pykčiu ir greitai susitaikyti. Kai vienas apleidžia santykį, kitas ima reaguoti į tam tikras situacijas žaibuodamas, nors paprastai galbūt reaguotų švelniau. Iš to ir kyla konfliktų.
Silvija: sakyčiau, konfliktai mus augina. Kiekvieną sykį net ir iš mažo konflikto ko nors išmokstame. Laimei, išmokome juos greičiau spręsti.
Donatas: ir nevaidinti užpykusių.
Silvija: bet kuriuo atveju, konfliktas – natūrali evoliucijos dalis. Norint užlipti laipteliu aukščiau – konfliktas būtinas.
Kada ir kaip paskutinį kartą vienas kitą nustebinote?
Donatas: mane Silvija nustebino vakar. Žiūrėjau TikTok‘ą, kuriame Silvija kalbėjo apie dėkojimą vyrui už tarsi savaime suprantamus dalykus – vaikui nupirktus batus, kelionę, pastatytus namus. Ji kalbėjo apie tai kaip apie temą, paminėdama savo asmeninius pavyzdžius. Buvau nustebęs ir kartu tai kėlė man malonių jausmų, peržiūrėjau tą trumpą vaizdo įrašą su šypsena. (Šypsosi).
Silvija: Donatas nustebina dažnai. Parveždamas iš parduotuvės mėgstamą skanėstą, parnešdamas gėlę iš pasivaikščiojimo, spontaniškai pakviesdamas į pasimatymą. Pastarąjį kartą nustebino pakviesdamas į pasimatymą 10 metų vestuvių sukakties proga, kai ant scenos su „Baltuoju kitu“ padainavo man skirtą dainą. (Šypsosi).
Donatas: daina vadinasi „Metų laikai“. Ji yra apie tai, kaip į santykius ateina ruduo, kai nesirūpini santykiais, kaip gali ateiti žiema, o kai vėl pradedi rūpintis – pavasaris ir vasara. Ciklai, kaip ir gamtoje, keliauja per santykius. Kita daina skirta Silvijai –„Išlikom“ (surepuoja dainą – aut. past.).
Silvija: štai tokiais dalykais Donatas nustebina mane iki džiaugsmo ašarų.
Donatas: daina „Išlikom“ norėjau parodyti, kad santykiuose būna visko, ne tik tai, ką gražaus matome socialiniuose tinkluose. Būna momentų, kurių kiti nemato, ir kuriuos išgyvenę, išlikę tampame daug stipresni, patyrę, pasitikintys savimi ir leidžiantys nesiaurinti kito ribų. Santykiuose kitas žmogus turi tave džiuginti ir plėsti, o ne siaurinti tavo vidinės laisvės ribas. Man yra nesuprantama, kaip vyrai ko nors neleidžia moterims ir atvirkščiai. Mūsų abiejų pasaulėvoka šiuo atžvilgiu sutampa.
Tai, apie ką kalbi, labai siejasi su kitu mano klausimu – kaip judviejų skirtingos asmenybės papildo viena kitą? Ar buvo laikotarpių, kai skirtumai kliudė, o dabar padeda augti?
Donatas: man svarbus priėmimas kito žmogaus tokio, koks jis yra, ir nenorėjimas pakeisti jo. Galbūt anksčiau norėdavau, kad Silvija gamintų įvairesnius patiekalus, bet kai leidi žmogui būti ir nereikalauji iš jo, kad jis išpildytų tavo lūkesčius, kompensuoji kito žmogaus „trūkumą“ ir pasidarai pats.
Silvija: buvo etapas, kai supratau, kad žmogų, kurį pasirinkai, reikia labiau matyti iš šviesios pusės, akcentuojant jo talentus, gražias savybes, jausmą, kaip su juo gera būti, neakcentuojant nelabai patogių dalykų. Man, kaip moteriai, kartais tam tikri Donato atsipalaidavimo būdai neatrodo priimtini, bet suvokiau, kad turiu atsakomybę už tai palikti pačiam Donatui. Kartu stengiuosi, kad santykiui netrukdytų dalykai, už kuriuos esu atsakinga aš. Tarkime, jeigu Donatas sako, kad viena ar kita mano savybė liūdina, trikdo, reikia atsižvelgti į tai. Mudu, būdami ganėtinai skirtingos asmenybės, tuo ir papildome vienas kitą.
Donatas: tada įdomu bendrauti, dalytis savo nuomonėmis. Mes skirtingi, bet kartu ir panašūs ties vertybiniais pjūviais. O asmenybiniai skirtumai padaro bendrą paveikslą tik įdomesnį.
Santykiuose kitas žmogus turi tave džiuginti ir plėsti, o ne siaurinti tavo vidinės laisvės ribas. Man yra nesuprantama, kaip vyrai ko nors neleidžia moterims ir atvirkščiai.
Silvija: man Donatas yra pasakęs, kad jam įdomu su manimi būti, nes nežino, ko gali iš manęs tikėtis. Niekada nebūna vieno konkretaus ir akivaizdaus pasirinkimo – kiekvienas mūsų turime daug skirtingų krypčių, todėl gebame vienas kitą nustebinti ir kartu randame daug sąlyčio taškų.
Donatas: Silvija įsitraukia į didelius renginius, kuriuos organizuoju. Visada einu pas ją pasitarti – jos įžvalgos labai vertingos, padeda pažiūrėti iš kitos pusės. Pasidaliname idėjomis, mintimis, tardamiesi profesiniais klausimais, taip pat auklėdami vaiką.
O kas labiausiai žavi vienas kitame?
Silvija: mane žavi ir įkvepia ne tik tai, kad Donatas daug daro, bet ir tai, kad jis atsako už savo žodžius. Pasakė – padarė. Man tai – labai vyriška savybė. Jis visada veikia ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos. Donatas turi drąsos gyventi – smalsumą, noro bandyti naujus dalykus... Aš gal pati ne visada tiek rizikuočiau, bet su Donatu patiriu daug įdomių dalykų. Man atrodo, kad mes tiek laiko ir esame kartu, nes jis visada daro, veikia, kuria, sugeba stebinti. Man atrodo, dėl to mes ir esame kartu.
Donatas: o mane Silvijoje žavi jos šypsena. Ne tik išorinė, bet ir vidinė – kaip ji žiūri į pasaulį, kaip bendrauja su žmonėmis. Ji kiekvieną sutinka su švelnumu, jautrumu. Žmonės nori būti šalia jos. Ji moka suburti aplink save, palaikyti draugystes. Aš irgi esu ekstravertas, bet turiu ir intravertišką pusę – man dažnai nieko netrūksta, o Silvija moka suorganizuoti, sujungti, suburti.
Mane žavi ir įkvepia ne tik tai, kad Donatas daug daro, bet ir tai, kad jis atsako už savo žodžius. Pasakė – padarė. Man tai – labai vyriška savybė.
Kokia kiekvieno jūsų meilės kalba?
Silvija: Donatą, manau, labiausiai nustebinu, kai pagaminu ką nors ypatingo. Net nebūtinai mėgstamiausią patiekalą, bet kai pasistengiu pagaminti ką nors naujo – jam tai labai svarbu. Donatui maistas – tai ne tik skonis, bet ir įvairovė. Skirtingi skoniai, spalvos, maistingumas – jam tai tikra šventė.
Donatas: vertinu, kaip Silvija atliepia mano meilės kalbą, nes ji nėra iš tų moterų, kurios mėgsta gaminti. Kai ji dėl manęs stengiasi – tai labai jaučiasi. O Silvijos pagrindinė meilės kalba, man atrodo, yra buvimas išklausytai. Ryšys per pokalbį.
Silvija: man tai tikrai labai svarbu. Nepaprastai mėgaujuosi vakarais, kai tiesiog atsigulame į lovą ir kalbamės.
Minėjote, kad judviejų vertybės panašios. Kokios jos?
Donatas: mano pagrindinė vertybė – laisvė. Tai vertybė, kuri man per pastaruosius metus tapo kertine. Laisvė būti savimi, leisti kitam būti savimi, nesistengti kontroliuoti nei kito, nei gyvenimo tėkmės. Gyvenimas vyksta savaime, o kuo mažiau bandai viską valdyti – tuo esi laisvesnis. Tuo mažiau dogmų, įsitikinimų, reikalavimų.
Silvija: papildysiu Donatą. Man artimiausia vertybė – meilė, kurioje yra laisvė. Santykis, kuriame neuždarome, neslopiname vienas kito, bet skatiname jį skleistis. Būti savimi – ir su gražiomis, ir su tamsesnėmis pusėmis, kad žmogus šalia jaustųsi saugus, nebijotų, nesigėdytų. Man atrodo, čia mes su Donatu labai sutampame.
Donatas: mes neprimetinėjame vienas kitam savo tiesų.
Silvija: Donatui, manau, artimos vyriškos vertybės – pastovumas, organizuotumas, materialinė gerovė.
Donatas: taip, bet irgi suprantu, kad kai kurios vertybės kartais gali būti iš ego. Pavyzdžiui, vieną kartą koncertavome karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, ir man buvo labai svarbu sugiedoti himną, bet dukra norėjo dar pažaisti žaidimų aikštelėje, ir Silvija liko su ja. O aš jaučiu – be penkių devynios, himnas netrukus, o mes – ne kartu. Tada viduje sukilo – kaip čia taip? Bet paskui supratau, kad tiesiog vyksta gyvenimas. Aš galiu paleisti ir nesilaikyti savo vertybių dogmatiškai. Atleisti, paleisti lūkesčius, leidžiant viskam tekėti savaime – viena didžiausių pamokų.
Man artimiausia vertybė – meilė, kurioje yra laisvė. Santykis, kuriame neuždarome, neslopiname vienas kito, bet skatiname jį skleistis.
Silvija: net išmokti būti laisvi irgi mokomės. Vertybė būti laisvam nuo įsipareigojimų, standartų, taisyklių. Mokėti būti jose ir drauge nesureikšminti, kad gali būti tik taip ir ne kitaip, išlaikyti lankstumą.
Kas judu labiausiai užaugino kaip porą? Kas sustiprino judviejų ryšį?
Donatas: labai vienas kitu pasitikime – tai stipriai augina. Žiūrint retrospektyviai, mudu labai užaugino keli išsiskyrimai. Po jų, atrodo, vėl tarsi kūrėme santykį naujai.
Silvija: kartais suteikėme vienas kitam erdvės atsitraukti. Man atrodo, kad net ir būdami kartu, sugebėjome atsitraukti ir pamatyti, kas esame vienas be kito. Tai padėjo suvokti, kad santykyje mes netampame vienu, esame dvi atskiros asmenybės ir galime turėti kitokią nuomonę, skirtingus pomėgius ir vis tiek būti drauge. Mudu su Donatu leidžiame vienas kitam keliauti ir atostogauti atskirai, bet kiekvienam iš mūsų visada norisi sugrįžti. Visą laiką sakau, kad jei aš atostogauju, išvažiuoju arba kur nors esu be Donato ir ilgiuosi jo, tai man yra įrodymas, kad yra gera grįžti.
Donatas: manau, kelionės atskirai labai tvirtina santykius. Kai atsitraukiame vienas nuo kito, tikrai labai stipriai pradeda jaustis, kaip gera dviese.
Silvija: turiu posakį – tam, kad pamatytum kalno grožį, turi nulipti nuo kalno ir atsitraukti, nes tu per daugelį metų tiesiog sėdi ant kalno ir nematai, kaip ant šlaito užauga žolynėliai.
Donatas: šeimoje mes labai dažnai dėkojame už tai, kaip mums nutiko gyvenimas, kaip jis mums skleidžiasi. Nepriimame kaip savaime suprantamų dalykų, kad turime namus, maisto, vieni kitus. Vertiname, atrodytų, kasdienius dalykus ir dėkojame už juos.
Silvija: įtraukiame į dėkingumo ritualus ir Medeiną – dėkojame susėdę prie stalo, su Medeina dėkojame vakarais – ji irgi yra išmokusi dėkoti Kūrėjui. Tiesiog dėkojame, kad gyvename iš tiesų palaimintą gyvenimą.
Ko išmokote vienas iš kito apie save, ko galbūt nebūtumėte supratę be šio ryšio?
Donatas: man Silvija dažnai primena, koks esu talentingas, charizmatiškas. Ypač tokiuose etapuose, kuriuose psichologiškai nesijaučiu labai tvirtai, būnu tarsi psichologinėje duobėje. Ji leidžia man tarsi pamatyti iš šalies, kiek daug visko turiu.
Silvija: o aš galiu pasakyti, kad visa tai, ką dabar darau gyvenime, ką atradau savo kelyje, tam tikra prasme yra Donato dėka. Tik susitikusi su juo, pradėjau tyrinėti tam tikrus dalykus, nėriau gilyn į ieškojimus ir dabar esu, kur esu. Būdama šiuose santykiuose atradau labai daug savo pačios aspektų. Tokie, kokie esame šiandien, esame dėl mudviejų santykio.
Donatas: pamenu, santykių pradžioje Silvija sako: „Pakeičiam savo likimą į gerą?“ Sakau: „Keičiam“. Kai susipažinome, lankydavomės vakarėliuose, linksmindavomės, mane supo bohemiška aplinka. Vėliau įvyko daug pokyčių.
Silvija: aš vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad santykio esmė ir yra vienas kitą atskleisti. Donato dėka aš atradau savo talentus, pavyzdžiui, atradau savo metodą apie veidoskaitą ir archetipus. Atrodė, kad jis reikalingas tik man pačiai, tiesiog norėjau išsiaiškinti, kaip mudu su Donatu veikiame kaip asmenybės, arba kodėl mums kartais nesiseka. Galvodama, kaip pagerinti mudviejų santykius, kaip užaugti tuose santykiuose, atradau tai, kas dabar yra universalu ir kuo galiu dalytis su visais. Donatas dainuoja apie mudviejų santykius, o aš apie juos pasakoju, naudodama paskaitose pavyzdžius iš mudviejų patirties, kurią nagrinėjant ir gimė metodas. Kalbame apie tai labai atvirai, nes galbūt kam nors mūsų nueitas kelias pasirodys naudingas.
Donatas: norime parodyti, kad normalu yra ir susipykti, ir susitaikyti, santykis nėra tiesi linija.
Šeimoje mes labai dažnai dėkojame už tai, kaip mums nutiko gyvenimas, kaip jis mums skleidžiasi. Nepriimame kaip savaime suprantamų dalykų, kad turime namus, maisto, vieni kitus.
Ką šiuo metu svajojate kurti – kaip pora, kaip šeima, kaip du atskiri kūrėjai?
Silvija: labai aiškiai jaučiu savo kryptį – toliau vystau „Atsakymai veidrodyje“ knygos ir paties metodo kelią. Knyga jau išversta į anglų kalbą ir įkelta į „Amazon“ platformą, tad ją jau galima įsigyti. Planuoju šią knygą išleisti ir graikų kalba. Kadangi tyrinėju graikų deives, norėčiau, kad ji atsidurtų Graikijos knygynuose tiek anglų, tiek graikų kalbomis. Dabar organizuoju keliones, kurios stipriai susijusios su graikų mitologija. Norėčiau, kad jos vyktų reguliariai – pagal knygos struktūrą, padedant moterims atrasti savo esmę. Mano svajonė – įkvėpti kuo daugiau moterų gyventi moterišką, kupiną gyvenimą, kad jos atrastų savo tikrąją vertę ir svorį. O mudu kaip pora irgi turime bendrų svajonių. Norime ne tik keliauti, bet galbūt išmėginti gyvenimą kitose šalyse.
Donatas: galbūt investuoti į būstą Balyje ar Tailande – tokia mintis užgimė mūsų kelionės po Tailandą metu ir pamažu ima skleistis. O mano kaip kūrėjo kelias atrodo taip – pernai išleidau albumą „Medonas. Beveik garsus“. Tai toks gyvasis repas, pilnas, kaip vadinu, gydančių dainų. Mano žanras – gydantis repas. Dabar dirbu prie naujų kūrinių – po truputį gimsta ketvirtasis albumas. Ruošiuosi koncertams, rašau scenarijus renginiams – jaučiu didelį dėkingumą, kad gyvenimas susiklostė taip, jog galime abu realizuotis per kūrybą.
