Dirbate vienoje komandoje, tačiau nebėra jausmo, kad darote tai kartu? Gal net nepažįstate naujų komandos narių, nes nuotolinių susitikimų eroje dar nesate matę jų gyvai? Nėra motyvacijos, ir tai turi įtakos rezultatams? Nuolat jaučiatės pervargę ir perdegę? Ypatingų žygių organizatorius ANDRIUS MATULIS siūlo išeiti su visa komanda į patirtinį žygį, kurio metu neišvengiamai gimsta nauji tarpasmeniniai ryšiai, pasitikėjimas komandos nariais bei naujai atsiskleidžia lyderiai. Kur, jei ne gamtoje, taisyti komandos dinamiką ir sutelktumą, susigrąžinti pasitikėjimą ir stiprinti tarpusavio ryšius, siekti naujų pasiekimų bei atnaujinti vidinę kultūrą ir tradicijas komandoje?
Nuotraukos – Astos Zavackienės
Kodėl žygiai pasirinkti kaip komandos formavimo būdas? Kuo jie pranašesni už įprastus mokymus patalpose?
Žygių metu žmonės nusimeta savo kasdienes kaukes – čia nelieka statuso ir antpečių, atsiskleidžia jų autentiškas elgesys. Svarbiausias skirtumas nuo įprastų mokymų patalpose yra tas, kad čia vyksta patyriminis procesas, leidžiantis stebėti kolegas, veikiančius skirtingose situacijose. Per šiuos patyrimus identifikuojamos stipriosios ir koreguotinos savybės, kurių jie paprastai neparodo įprastomis sąlygomis. Šią patirtį galima parsinešti į darbą, biurą, fabriką – bet kurią vietą, kurioje žmonės dirba, ir naudoti komandai modeliuoti. Taip pat pažinti ir auginti save bei kitus komandos narius. Žygyje, kuriame yra šiek tiek nepatogumų, žmonių savybės atsiskleidžia labai greitai ir efektyviai. Mano galva, tik nepatogumas gali auginti žmogų.
Ar žygius organizuojate visus metus? Kokią naudą teikia ši patirtis net ir ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis?
Išties, organizuojame žygius ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir visus metus. Nėra didelio skirtumo, ar žygis vyksta žiemą, ar vasarą – patyrimas vis tiek įvyksta. Dažniausiai kiti organizatoriai žygius rengia vasarą, o mes galime tai daryti visus metus, nes tai tiesiog forma, kurioje vyksta patyrimas. Svarbu ne metų laikas, o pati patirtis. Geras pavyzdys – jei nori pažinti žmogų, išvažiuok, išeik, išplauk, nuvyk su juo į nepažįstamą vietą. Būtent toje nepažįstamoje aplinkoje žmonės atsiskleidžia, parodo tas savybes, kurių įprastai galbūt nerodo. Taip išryškėja stipriosios ir koreguotinos savybės, ypač kai atsiranda šioks toks nepatogumas. Kaip sako mano kolegė Jurga Vidugirienė, didžiausi žygiai įvyksta žmonių galvose. Tereikia jiems truputėlį padėti.
Kokie pagrindiniai tikslai keliami organizuojant tokius žygius – komandos vienybė, lyderystė, pasitikėjimas?
Pagrindinis tikslas – santykio kūrimas: pirmiausia – santykio su savimi, tada su kolegomis, klientais, aplinka. Kaip mokėti susipykti ir greitai susitaikyti. Tai apie draugystę situacijose, kurios gali būti neįprastos, nepatirtos.
Tikriausiai žygių metu atsiranda konfliktinių situacijų? Kaip tada elgiatės? Jos yra mokymosi dalis?
Esminis dalykas – kaip atsirasti santykiui su savimi ir aplinkiniais. Čia vyksta patyriminis mokymasis – nėra klausimo „kas būtų, jeigu atsitiktų…“, nes jau „atsitiko“. Remiantis geštalto terapijos, komandinio koučingo principais, situacija sprendžiama čia ir dabar, kai ji atsitinka. Tai leidžia mokytis daug greičiau ir efektyviau nei įprastuose teoriniuose mokymuose. O žygio formatas leidžia kai kuriuos konfliktus išspręsti lengviau, lyg žaidžiant.
Kokius pratimus ar iššūkius įtraukiate į žygio programą, kad skatintumėte bendradarbiavimą ir komunikaciją?
Sukuriame situacijas, kurios nėra įprastos kasdienybėje, sukelia įvairias reakcijas ir skatina tam tikrą elgesį. Tai gali būti įvairūs žaidimai, tylos praktikos, užduotys, kurias reikia įveikti kartu. Tokiose situacijose atsiskleidžia, kaip komandos nariai komunikuoja, sprendžia iššūkius, dirba kartu patirdami nepatogumų – pavyzdžiui, turėdami užduotį atlikti tyloje ir galėdami komunikuoti tik neverbališkai. Tai padeda išryškinti veikimo modelius, apie kuriuos vėliau galima diskutuoti ir mokytis. Refleksija po tokių patirčių yra labai svarbi – ji padeda įsivardyti ir įsisąmoninti, kas įvyko, kokios naudos tai atnešė ir ko galima iš to išmokti.
Kaip žygio metu pasireiškia natūrali lyderystė ar komandiniai vaidmenys?
Žygyje labai greitai ir aiškiai atsiskleidžia, kas grupėje pasitraukia į šalį, o kas prisiima atsakomybę, kas yra idėjų generatoriai, kas rūpinasi kitais, o kas – tik savimi. Žmonės parodo savo lyderystės ar kitus vaidmenis taip, kaip aprašyta vadovėliuose. Tai efektyviai leidžia suprasti, kokios yra jų stipriosios savybės ir elgesio modeliai.
Ar žygiai tinka tik tam tikro tipo komandoms, ar kiekviena organizacija gali iš jų pasisemti naudos?
Manau, kad naudos gali gauti bet kuri organizacija – sporto komandos, pardavimų įmonės, gamybos kolektyvai ar bet kokios grupės, kurioms svarbus atviras, betarpiškas bendravimas, bendradarbiavimas ir komandos formavimas. Žygiai tinka visiems kolektyvams, kuriuose svarbiausia – žmonės.
Kaip derinate fizinį iššūkį su emociniu saugumu ir asmeniniu komfortu?
Tai iššūkis, nes ne visi yra pripratę prie žygių. Mes visada atsižvelgiame į grupės dinamiką, planuojame žygio intensyvumą, pasirenkame metodus, tačiau grupė diktuoja savo tempą. Viskas pritaikoma prie įmonės ar grupės poreikių, kad iššūkiai būtų įveikiami komfortiškai. Nėra vieno plano – viskas adaptuojama pagal situaciją. Noriu patikinti, kad jokio specialaus fizinio pasiruošimo nereikia.
Kokie pokyčiai dažniausiai pastebimi komandoje po tokio žygio – emociniai, praktiniai, santykių lygmenyje?
Iš savo patirties matau, kad po tokių žygių kolegos pradeda bendrauti žymiai atviriau, užmezga tiesioginį kontaktą, nebijodami atvirai išreikšti savo jausmų ir minčių. Tai akivaizdus pokytis, kuris pagerina komandos atmosferą ir bendradarbiavimą.
Kaip vertinate dalyvių pasitenkinimą ir pasiektus rezultatus?
Sulaukiame išties šiltų atsiliepimų, kad patirtys žygyje suteikė tiek asmeninės naudos, tiek padėjo sustyguoti komandas, palengvino komunikaciją jose. Smagu sulaukti pozityvių atsiliepimų tiek iš darbdavių, tiek iš darbuotojų.
Kokie įsimintiniausi momentai ar transformacijos, kurių liudininkais buvote žygių metu?
Įdomių transformacijų tenka stebėti tiek kiekviename žmoguje, tiek komandose. Žygio pradžioje dalyviai gali būti uždari, vengti pokalbio, o po žygio jie labai atvirai dalijasi savo jausmais, įspūdžiais, teikia atsiliepimus, kas jiems patiko ar nepatiko, gali paprašyti kolegų jiems svarbių dalykų. Įsisąmoninti savo stipriąsias savybes, apskritai savo veikimo modelius, stebėti kolegas ir džiaugtis vieni kitais – labai naudinga. Kai kuriuose mokymuose tenka stebėti, kaip žmonės atranda vieni kituose savybių ar veikimo modelių, kurių iki tol nepastebėjo. Tai stiprina komandą ir padeda augti tiek asmeniškai, tiek kaip kolektyvui.
Skamba taip, kad kiekvienas žmogus iš tokio žygio išeina paaugęs kaip asmenybė ir tai teikia naudą jam asmeniškai, bet kartu leidžia lengviau būti komandos dalimi, išreikšti savo lūkesčius kolegoms.
Kai žmogus mato, kad į jį investuojama ne tik kaip į darbuotoją, bet ir kaip į asmenybę, jis ateina į darbą ne tik „atidirbti“ valandų, už kurias jam mokama, bet kurti santykį, auginti save ir padėti augti kitiems.
Kur vyksta žygiai?
Mėgstame patirtinius komandos formavimo žygius rengti Dubingiuose, „Auksinėje girioje“, kurioje, anot jų sumanytojo Mindaugo Vidugirio, mums talkina kiekviena pušis, upės vingis ar per kelią nugriuvęs rastas. Čia galime pasirūpinti viskuo – savo svečių nakvyne, gardžiu maitinimu, kava, dušais, infrastruktūra, tad įmonėms dėl nieko nereikia rūpintis – tik atvykti. Bet galime atvykti į bet kurį Lietuvos kraštą ir ten suorganizuoti neužmirštamą patyrimą, nes, prisimenate (?), didžiausi žygiai įvyksta mūsų galvose.
