Šiandien vis rečiau sutinkame aplinkinių žmonių žvilgsnį, nes daugumos akys nuolat nukreiptos į telefono ekraną. Kiek laiko per dieną naršote telefone? Ar tai kontroliuojate, ar vėl ir vėl gaunami telefono pranešimai visgi kontroliuoja tave? Su gydytoja, psichoterapijos praktike MONIKA SAVIČE kalbėjomės apie šių laikų problemą – visapusiškai žalingą informacijos perteklių, perdegimą, analizavome to priežastis ir svarstėme, kas galėtų padėti.
Kokiu būdu žmonės patiria informacijos perteklių, tarsi apsinuodijimą ja – infoksikaciją?
Remiantis neuropsichologijos žiniomis, žmogus, gavęs bet kokį stimulą iš išorės, suvartojęs jo pakankamai, bet ne per daug, patiria norimą rezultatą, o padauginęs – žalą. Pavyzdžiui, suvalgę vieną saldainį, tikriausiai džiaugsimės, galbūt netgi atsipalaiduosime ar pajausime jėgų antplūdį. Tačiau pradėję valgyti tik saldainius arba suvalgę jų per daug jausimės blogai. Mūsų kūnas nėra pajėgus suvirškinti jokio produkto, jeigu jis vartojamas be saiko. Manau, suvalgę du kilogramus agurkų taip pat nesijausime gerai.
Tie patys dėsniai galioja ir kalbant apie informacijos vartojimą – patyrus išorės stimulą, smegenyse turi įvykti tam tikri procesai, padedantys tą stimulą, tą informaciją įsisąmoninti. Kai informacijos yra per daug, smegenys nebegali jos „suvirškinti“. Jeigu bandytume įsisąmoninti ir suprasti visą informaciją, kuri mus pasiekia per 15 minučių socialinių tinklų naršymo, mums pradėtų skaudėti galvą. Šios informacijos analizė, įprasminimas truktų gal tris valandas. Tačiau juk tiek laiko neturime, todėl gausybę informacijos per save perleidžiame pernelyg greitai – dėl to patiriame perteklių, o dėl jo – tam tikrus neigiamus simptomus. Jei nuo gliukozės pertekliaus gali supykinti ar sutrikti virškinimas, nuo informacijos pertekliaus dažniausiai patiriame padidėjusį nerimą.
Kai naršome neįsigilindami į informaciją, mes nesame čia ir dabar. Taip bandome išvengti savo emocijų ir nespėjame ne tik suprasti, bet net ir pajausti, kaip vartojama informacija mus veikia.
Nerimas – emocija, kurią jaučiame bijodami, kad tuoj atsitiks kas nors blogo. Dabartyje nerimo nėra, jis – apie ką nors, kas gali įvykti ateityje. Kai smegenys nespėja perskaityti, pamatyti ir suprasti, bet viskas labai greitai keičiasi, kūnas reaguoja nerimu – „kažkas tuoj atsitiks, tik nežinau, kas, nes nežinau, kas dabar vyksta“. Kai naršome neįsigilindami į informaciją, mes nesame čia ir dabar. Taip bandome išvengti savo emocijų ir nespėjame ne tik suprasti, bet net ir pajausti, kaip vartojama informacija mus veikia. Viskas pernelyg greitai keičiasi, o mūsų čia tarsi nėra. Na, o kai mūsų nėra čia ir dabar, kyla nerimas.
Kokie dar simptomai leidžia suprasti, kad vartojame per daug informacijos?
Vieni iš psichologo kabinete užduodamų sudėtingiausių klausimų: koks tu žmogus? Kas tau patinka, o kas trukdo? Kas tau sukelia nerimą?
Šiandien dauguma žmonių sutelkę dėmesį į išorę, į vieną ar kelis simptomus ir retai geba suvokti save kaip visumą. Gana stipriai save ribodami, vis tiek kasdien žvelgiame į ekranus bent jau tris–keturias valandas. Tai – labai daug. Tačiau kai kurie prie ekranų kasdien praleidžia ir penkiolika ar daugiau valandų...
Nėra įvardyta, kiek laiko žvelgti į ekranus kasdien saugu suaugusiesiems, tačiau vaikams rekomenduojama to nedaryti ilgiau nei valandą. Iš esmės tai, ar suvartojame per daug informacijos, galime spręsti remdamiesi savijauta. Paklauskime savęs, kokiu tikslu naršome informaciją? Jeigu norime jaustis geriau, o po trijų valandų naršymo geriau nesijaučiame, galime suprasti, kad suvartojame per daug informacijos ir ji nėra mums naudinga.
Jei mūsų tikslas – pabėgti nuo jausmų ir naršydami kelias valandas pamirštame apie problemas ir nepastebime, kaip prabėgo laikas, turbūt galima sakyti, kad planas suveikė. Visa tai – labai individualu, todėl būtina stebėti save ir tai, kaip jaučiamės. Kai kurie nuolat vartoja informaciją apie karą, tačiau sako, kad jiems jos – per daug.
Tačiau niekas nekiša informacijos per prievartą, ji vartojama laisva valia. Patys naršote naujienų tinklalapius, socialinius tinklus ir forumus. Dauguma yra praradę informacijos vartojimo kontrolę. Tačiau galime neskaityti, jeigu to nenorime. Tai, kas svarbiausia, būtinai sužinosime – mums praneš šeima, draugai, skubieji pranešimai, svarbi informacija būtinai mus pasieks.
Kodėl, net ir jausdamiesi blogai, žmonės vis tiek negali sustoti? Ar informacijos vartojimo perteklius – viena iš priklausomybės formų?
Tai priklauso nuo individualios situacijos, bet priklausomybė nuo interneto tikrai egzistuoja. Ne kartą lankiausi Vokietijoje įkurtoje klinikoje, kurioje gydomi nuo priklausomybės nuo interneto kenčiantys žmonės. Dažniausiai ši priklausomybė susijusi su kompiuteriniais žaidimais, bet taip pat ir su apsipirkinėjimu internetu ar kitomis veiklomis.
Priklausomybė nuo interneto psichologine prasme veikia taip pat kaip priklausomybė nuo alkoholio ar bet ko kito. Dažniausiai nesaikingo interneto vartojimo griebiamasi nesąmoningai siekiant vengti emocijų. Mes nemokame patirti tam tikrų emocijų, išbūti jų. Ar mokame jausti nuobodulį, nuobodžiauti? Pavyzdžiui, jei tenka kelias minutes laukti eilėje pas gydytoją, ar gebame tiesiog būti, laukti, kvėpuoti, stebėti, galvoti apie tai, kas bus? Šiandien dauguma žmonių, kuriems tenka palaukti, griebiasi telefono.
Jausti – darbas, todėl jausmų vengimas dažnai pasirenkamas kaip lengviausias kelias. Trumpalaikė to pasekmė – nemalonios emocijos išvengimas, tačiau galima ilgalaikė pasekmė – nerimo padidėjimas.
Man atrodo, didžioji visuomenės dalis šiandien linkusi įvairiais būdais bėgti nuo savo jausmų, vengti jų. Ką tai lemia?
Padidėja nerimastingumas ir gyvenimo tempas. Atrodo, visi nespėja, nors ir nelabai daug padaro. Daug savo dienos laiko iššvaistome veikloms, padedančioms mums nejausti. Taip elgdamiesi ilgainiui tampame skolingi savo kūnui. Jeigu neišjaučiame emocijų, kūne lieka per daug adrenalino, kortizolio ar kitų hormonų. Tai – tarsi greitoji paskola. Mes ją gauname, įsigyjame tai, ko mums tuo metu reikia, tačiau vėliau turime ją grąžinti.
Panašiai vyksta ir, pavyzdžiui, jaučiant pyktį – tuo metu kūne išsiskiria daug veiksmą skatinančių hormonų. Jeigu nesuprantame, kas įvyko kūne, neišbūname su tais jausmais ir vietoje to, tarkime, naršome telefone, baigę naršyti, bandysime miegoti ir tikriausiai mums nepavyks to padaryti, nes jausimės pilni energijos, akys bus plačiai atmerktos ir bent kelias valandas nesėkmingai bandysime užmigti. Nors galime ir nebesuprasti, dėl ko nemiegame, kūnas, kuriame pykčio emocija tarsi buvo įjungta „Kovok arba bėk“ programa, žmogaus dėmesiui nuo išorės dirgiklių sugrįžus į jį pradeda patirti ir analizuoti tai, kas įvyko. Taigi, dar viena emocijų vengimo pasekmė – miego sutrikimai.
Dėl tos pačios priežasties gali būti sunku sutelkti dėmesį. Esame pripratę greitai gauti dopamino – neurotransmiterio, išsiskiriančio tada, kai laukiame ko nors gero. Kai dopamino galime gauti neįtikėtinai greitai, kelias minutes panaršę socialinius tinklus, kiti, lėtesni jo gavimo būdai nebeatrodo patrauklūs. Skaitymas, sportas ir kitos dopamino išsiskyrimą skatinančios veiklos atrodo pernelyg lėtos ir nepatogios. Dėl to šiuolaikiniam žmogui sunku mokytis ar netgi būti, žaisti su vaikais – atlikti bet kokias lėtas, ramias veiklas, kurios nelems greito dopamino išsiskyrimo. Greito malonumo pradedame ieškoti tarsi narkotiko.
Esu konsultavusi klientų, sakančių, kad rytais nieko nespėja, skuba, bėga, negali atlikti jokių praktikų. Pasikalbėjus paaiškėdavo, kad jie rytais spėja maždaug valandą naršyti telefone. Tačiau juk tai – tiek daug... Per valandą jie spėtų ir pasportuoti, ir atsigerti kavos bei pamedituoti. Kartais naršymas lemia laiko nuovokos praradimą, dėl to atrodo, kad niekur nespėjame, nors daugybę laiko leidžiame tuščiai naršydami ir nebegalime planuoti norimų veiklų.
Ar perdegimas susijęs su šiuo pertekliniu informacijos vartojimu?
Dažniausiai perdegimo sutrikimas susijęs su darbu – per dideliu darbo krūviu, pervargimu, apatija, motyvacijos praradimu, miego sutrikimais... Informacijos perteklius gali būti su tuo susijęs, tačiau daugiausia dėl darbe vartojamos informacijos. Daugumos darbų pobūdis šiandien yra stipriai kitoks nei buvo anksčiau. Anksčiau dirbdami kasdien neturėdavome sužinoti tiek daug informacijos. Taip pat, galėdami nuolat naršyti internete, labai mažai laiko skiriame kokybiškam poilsiui nuo darbo.
Kai tinkamai nesiilsima, pervargti labai lengva. Svarbu suprasti, kad interneto naršymas – ne poilsis. Tuo metu smegenys aktyviai dirba.
Svarbu suprasti, kad interneto naršymas – ne poilsis. Tuo metu smegenys aktyviai dirba.
Dar du perdegimo riziką padidinantys veiksniai – didelė atsakomybė darbe, lemianti nuolatinę įtampą, ir savarankiškumo darbo procesuose trūkumas, nuolatinis vadovų stebėjimas, kai dėl kiekvieno žingsnio turima tartis ir klausti kitų. Nesubalansuota mityba, miego ar sporto trūkumas – bendras žmogaus išsibalansavimas, kai visko vyksta per daug, per greitai, per intensyviai, taip pat ilgainiui gali lemti perdegimą.
Kas atsitinka, žmogui patyrus perdegimą?
Tai, per kiek laiko įvyksta perdegimas, – labai individualu. Vienas žmogus gali perdegti per du mėnesius, o kitas – per dešimt metų. Tačiau nuo perdegimo sutrikimo dažniausiai pasveikstama per laikotarpį, kuris gali trukti nuo šešių mėnesių iki metų su puse. Perdegimas įvyksta kūnui nuolat patiriant įtampą, gali skaudėti galvą, sumažėti arba, atvirkščiai – padidėti apetitas, sutrikti miegas...
Daug streso patiriantis žmogus dažniausiai jaučiasi labai sudirgęs, nervingas, piktas, sutrikęs, nori viską padaryti greitai. Kai šias būsenas patirdavęs žmogus išgyvena visišką apatiją, beviltiškumą ir nuovargį, mieguistumą (arba, atvirkščiai – nemigą) bei nori atsiriboti nuo kitų, galime įtarti jį patiriant perdegimo sutrikimą.
Socialinių tinklų lemiamas lyginimasis kartu su kitais žalingais poveikiais gali skatinti ir perdegimą. Stebime, kiek daug nuveikia kiti, tačiau, matydami tik jų socialiniams tinklams kuriamą turinį, negalime realistiškai įvertinti, kas lieka už kadro, ką ir kaip jie iš tikrųjų daro. Pavyzdžiui, gali būti, kad žmogus tikrai labai daug dirba, bet taip pat moka puikiai ilsėtis. Gali būti, kad du žmonės dirba vienodai ilgai, tačiau vienas iš jų, grįžęs namo, išjungia telefoną, valgo kokybišką maistą ir puikiai išsimiega, o kitas ir toliau dirba, tik jau būdamas namuose.
Kartais, pamatę, kaip dirba kitas, nesuvokdami savo ribų ir to, kad visi esame skirtingi, nusprendžiame ir patys taip pavaryti, o tai gali tapti perdegimo priežastimi.
Kaip manai, kokiu būdu šis žalingai greitas tempas veikia visuomenę?
Manau, ilgainiui mes perdegsime kaip visuomenė. Kuo toliau, tuo dažniau patiriame beprasmybę. Daug ir ilgai vartoję, kūrę, darę, pirkę, naršę internete, klausiame: „O kas iš to?“
Atsiranda vis daugiau socialinių judėjimų, jungiančių žmones, kurie nori ir vėl gyventi taip, kaip buvo gyvenama anksčiau, – mažiau vartojant, lėčiau ir sąmoningiau gyvenant. Mokomasi gyventi taip, kaip turėtų gyventi žmogus, o ne kompiuteris, kuriuo daugelis bando tapti. Vis daugiau jaunų žmonių pripažįsta nemokantys sustoti ir norintys to išmokti, todėl manau, kad teigiamo pokyčio viltis egzistuoja.
Manau, ilgainiui mes perdegsime kaip visuomenė. Kuo toliau, tuo dažniau patiriame beprasmybę. Daug ir ilgai vartoję, kūrę, darę, pirkę, naršę internete, klausiame: „O kas iš to?“
Kokiais būdais galime padėti sau sumažinti suvartojamos informacijos srautus ir, apskritai, sulėtėti?
Pradėkime nuo to, ką veikiame ryte? Jeigu tik atsibudę griebiame telefoną, neleidžiame savo smegenims suprasti, kokios esame nuotaikos ir kas, apskritai, vyksta. Iš karto pradedame į save kišti informaciją iš socialinių tinklų, televizoriaus ar naujienų portalų. Pirmoji mano rekomendacija – neimti telefono į rankas mažiausiai valandą po atsikėlimo.
Pirmoji mano rekomendacija – neimti telefono į rankas mažiausiai valandą atsikėlus ryte. Ši valanda labai svarbi tam, kad kūnas tinkamai atsibustų, o protas suvoktų, kokios esame nuotaikos.
Ši valanda labai svarbi tam, kad kūnas tinkamai atsibustų, o protas suvoktų, kokios esame nuotaikos, ar esame pasiruošę kovoti su stresu ir savimi pasirūpinti. Atlikti tyrimai, įrodantys, kad bent dvi minutes per dieną klausant paukščių čiulbėjimo organizmo dopamino įsisavinimas pagerėja aštuonioms valandoms. Pati klausausi jo dvi minutes, kol veikia mano elektrinis dantų šepetėlis. Šis mažas žingsnelis padeda teigiamai nusiteikus pradėti dieną.
Dar vienas svarbus patarimas – mažiausiai valandą prieš miegą taip pat vertėtų išjungti visus ekranus tam, kad smegenys iki miego spėtų apdoroti per dieną gautą informaciją, suprasti, kokia ta diena buvo, kas įvyko ir kaip dėl to jaučiamės. Tai padeda ramiai užmigti ir išsiskirti visiems atsipalaidavimą skatinantiems hormonams. Vien praktikuodami šiuos du ryto ir vakaro ritualus pastebėsite gerėjančią savijautą.
Jau maždaug dvejus metus esu nuolat išsijungusi visus aktyvius išmaniojo telefono pranešimus. Patys svarbiausi – artimųjų žinutės, skambučiai ir banko pranešimai mane pasiekia iš karto, o visa kita pasitikrinu tada, kai esu tam pasiruošusi ir noriu tai daryti. Tada jaučiu, kad kontroliuoju savo veiksmus – tikrinu pranešimus ir žinutes tada, kai nusprendžiu pati.
Nieko blogo neatsitiks, jei tai padarysiu valanda ar keliomis vėliau, nei žinutė buvo gauta. Mano klientai ir aplinkos žmonės žino, kad atrašysiu tada, kai galėsiu, todėl nesijaudina, nesulaukę atsakymo iš karto. Nevertėtų jaudintis dėl kitų reakcijos šiuo klausimu, tai – ne mūsų problema. Jeigu kas nors yra labai skubu, tikriausiai reikėtų skambinti skubiosioms tarnyboms – greitajai pagalbai ar panašiai. Visa kita tikrai gali palaukti valandą ar ilgiau.
Jeigu bijome įžeisti kitą, atsakydami šiek tiek vėliau, jeigu neatrašydami kitiems dėl to, kad rūpinamės savimi, jaučiamės blogai, kviečiu analizuoti ir keisti savo įsitikinimus. Tai nesusiję su egocentriškumu. Apskritai, jeigu bandysime padėti visiems, kam galime, nepaisydami savęs, tikėtina, ilgainiui mūsų pačių nebeliks.
Pašalinių dirgiklių nutildymas itin svarbus ką nors mokantis ar dirbant susitelkimo reikalaujantį darbą. Dažnai pamirštame galintys kontroliuoti tai, ką matome, ir tai, kokia informacija mus pasiekia. Jeigu blogai jaučiamės matydami tam tikrą turinį, nežiūrėkime jo, neprenumeruokime. Prisiminkime, kad didžioji dalis internete publikuojamos informacijos yra labai sutirštinta, siekiant padidinti jos matomumą.
Paskutinė mano rekomendacija – sekite laiką, kurį praleidžiate naršydami internete. Kai kurie žmonės nė nežino, kokią savo dienos dalį tam skiria. Kol to nesekame, galime nesuvokti to, kokia iš tikrųjų rimta yra situacija. Pradėkime ją spręsti nuo savęs ir savo veiksmų stebėjimo. Visa tai, apie ką kalbėjome, yra svarbi mūsų psichikos sveikatos dalis. Saiko neturėjimas ją veikia išties žalingai.
