„Jeigu tapatinsimės su tuo, kas nesame, laikinus reiškinius laikysime amžinais, gyvensime sumaištyje ir kentėsime, nes gyvensime iliuzijoje ir būsime aklai prisirišę prie tų dalykų, kurie nuolat kinta ir yra laikini. Tiesa yra tokia, kad tiek mūsų kūnas, tiek šalia esantys žmonės, tiek aplinka nuolat keičiasi, kol galų gale pasikeičia neatpažįstamai. Kuo labiau prisirišame prie viso to, nesuvokdami laikinumo ir nuolatinio kitimo, tuo didesnę anksčiau ar vėliau patiriame išsiskyrimo kančią“, – įsitikinęs sertifikuotas meditacijos ir mindfulness mokytojas, saviugdos ir sveikatingumo treneris / mentorius AMANDAS PAULAUSKAS. Kalbamės, kuo žmogui svarbi saviugda, meditacija ir ką svarbiausia išsiugdyti gyvenime, kad būtume iš tikrųjų laimingi.
Nuotraukos – asmeninis albumas
Kuo mums svarbi saviugda?
Visų pirma, ugdyti save svarbu tam, kad gerai jaustumės. Kai taip jaučiamės, tampame ramesni, sveikesni, pagerėja mūsų nuotaika, aiškiau pradedame matyti situacijas savo gyvenime, galime priimti sprendimus, kurie sukuria daugiau vertės, leidžia augti, tobulėti, ir natūraliai mums ima labiau sektis. Pamažu einame kelią geresnio savęs link, kuris prasideda nuo tiesiog ramesnio proto. Jei jaučiame negatyvumą, skausmingas, nemalonias emocijas, labai sunku tobulėti tiek santykių, tiek darbinėje, tiek savirealizacijos srityje.
Dvasingumas mums dažnai tampa itin svarbus tam tikrame amžiuje, kai sukanka 30–40 metų. Kaip Jūs suprantate dvasingumą ir kaip tai siejate su saviugda dvasinėje srityje?
Dvasingumą sieju su gebėjimu mylėti, jausti pilnatvę, mokėti atleisti, priimti ir išlaikyti viduje šį jausmą įvairiose gyvenimo situacijose. Tai tampa tarsi pagrindu, kad mums iš tiesų geriau sektųsi, kad galėtume priimti sunkumus, su kuriais susiduriame gyvenime, kad mūsų protas, širdis netaptų negatyvūs, jausmai – nemalonūs, skausmingi. Dvasingumo puoselėjimas padeda geriau pažinti save ir gyvenimą, įveikti sunkumus, sukurti gražesnius santykius su aplinkiniais, turėti daugiau entuziazmo, kūrybinės energijos, noro padėti, dalytis.
Dvasingumo puoselėjimas padeda geriau pažinti save ir gyvenimą, įveikti sunkumus, sukurti gražesnius santykius su aplinkiniais, turėti daugiau entuziazmo, kūrybinės energijos, noro padėti, dalytis.
Kokiais būdais, priemonėmis galime lavinti save šioje srityje?
Svarbiausia dvasingumo saviugdos kelyje yra moralė ir savistaba, kitaip vadinama „mindfulness“, t. y. kiek esame atidūs savo mintims, žodžiams, veiksmams ir kokias puoselėjame vertybes. Pirmasis žingsnis – stebėti savo veiksmus, žodžius, ar jie neskaudina mūsų ir aplinkinių. Vėliau galime stebėti, kokių kyla minčių, įsitikinimų, kaip vertiname save, pasaulį. Kai pamatome, kas vyksta, kaip elgiamės, galime pamatyti, kas žaloja, skaudina mus ir aplinkinius. Tai yra pirmoji iš treniruočių, kurios metu mokomės pasirinkti tuos veiksmus, kurie padėtų mums dvasiškai augti ir nežalotų kitų. Tada natūraliai mūsų protas tampa aiškesnis, ramesnis, viduje jaučiamės geriau. Jei esame atidūs ir laikomės teisingų vertybių, o teisingos vertybės yra moralė, jogos mokyklose dar vadinama ahimsos principu, jamos principu, pradeda vystytis visos mūsų aukštesnės proto savybės – sustiprėja koncentracija, pagerėja atmintis, atsiranda entuziazmas, gyvenimo džiaugsmas ir tai tampa didžiuliu energijos užtaisu siekti bet kokių tikslų, kurių norime pasiekti. Natūraliai tie tikslai tampa tyri – jie nežaloja kitų, nekelia ar nekels ateityje skausmo nei mums patiems, nei kitiems. Tai yra saugus saviugdos kelias, kuriuo galime eiti ir būti tikri, kad einame teisingu keliu, nepaisant to, kokių turime tikslų.
Svarbiausia dvasingumo saviugdos kelyje yra moralė ir savistaba, kitaip vadinama „mindfulness“, t. y. kiek esame atidūs savo mintims, žodžiams, veiksmams ir kokias puoselėjame vertybes. Pirmasis žingsnis – stebėti savo veiksmus, žodžius, ar jie neskaudina mūsų ir aplinkinių.
Vienas iš būdų atidumui lavinti yra meditacija, kurią praktikuojate pats ir mokote tai daryti kitus. Dėl ko pradėjote medituoti? Naudojote ją kaip įrankį siekdamas sportinių tikslų?
Profesionaliai sportavau, dalyvavau daugelyje varžybų ir man būdavo sunku prieš jas išlaikyti vidinę ramybę. Būdavo, kad naktį prieš varžybas neužmiegu arba varžybų dieną perdegu emociškai ir tai turėdavo neigiamos įtakos varžybų rezultatams, todėl pradėjau ieškoti metodų, galinčių man padėti.
Kas nukreipė ieškoti? Gal padėjo treneris?
Metodų pradėjau ieškoti pats, nes treneris, kuris tuo metu mane treniravo, nemeditavo, neužsiėmė jokiomis saviugdos praktikomis, taikė visai kitokius saviugdos metodus. Tarkime, jeigu prieš varžybas mane imdavo jaudulys, jis pasiūlydavo man pagerti raminančių arbatų arba išgerti raminamųjų naktį prieš varžybas, kad galėčiau išsimiegoti, sakė tiesiog negalvoti apie stresą. Tie metodai nebuvo iki galo veiksmingi, todėl ėmiau ieškoti kitokių. Internete radau keletą straipsnių apie tai, kaip medituoti, ir pabandžiau. Meditacija, kvėpavimo pratimai padėdavo atsipalaiduoti, nurimti po treniruotės, dėmesio valdymo praktikos treniruočių metu padėdavo nukreipti ir sutelkti mintis, kai to reikia.
Prieš kiek metų pradėjote medituoti? Kiek laiko tam skiriate kasdien?
Meditacija užsiimu daugiau nei septynerius metus. Medituoju kasdien ir neturiu užsibrėžęs, kiek laiko tai turi trukti, priklauso nuo etapo, nuo situacijos, nuo to, kaip jaučiuosi. Bet kiekvienos dienos tikslas yra viena valanda meditacijos dienos metu, kai gerai jaučiuosi ir galiu pasinerti į meditaciją, o ryte ir vakare medituoju neapibrėžtą laiką. Dieną stengiuosi būti atidus tam, ką veikiu, ką kalbu, kad stiprėtų koncentracija, kad neišsiblaškyčiau, gebėčiau pastebėti emocijas, kurios kuriasi, ar mintis, kurios yra nepalankios tą dieną, gebėti jas pakeisti, paleisti.
Kodėl šiuolaikiniam žmogui taip sudėtinga medituoti? Kaip pradėjus medituoti nenustoti to daryti?
Žmonės šiais laikais labiau ieško malonumo nei ramybės. Tai labai išvargina ir sukuria daug nemalonių jausmų ir sumaištį viduje, todėl meditacija dažnai atrodo nuobodi ar net skausminga praktika. Kaip ir bet kokiam naujam įpročiui realizuoti, reikalinga disciplina ir žinios, kaip tinkamai tai daryti. Jei norime neprarasti motyvacijos, reikia kasdien stiprinti tikėjimą vis primenant sau, kuo šis naujas įprotis yra naudingas ir kaip neigiamai tai atsilieps mūsų gyvenimui, jei gyvensime kaip ligi šiol. Nuolatinis tyrinėjimas ir smalsumas padeda suvokti, kurie mūsų veiksmai kuria laimę, o kurie – kentėjimą, kas mums išties naudinga, ir paleisti viską, kas kelia skausmą. Lavindami tokį požiūrį galime lengviau išsiugdyti naujus, vertę kuriančius įpročius.
Žmonės šiais laikais labiau ieško malonumo nei ramybės. Tai labai išvargina ir sukuria daug nemalonių jausmų ir sumaištį viduje, todėl meditacija dažnai atrodo nuobodi ar net skausminga praktika.
Praktikuojate vipasanos meditaciją ir net ne sykį per metus. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?
Nuo pat pradžių, kai apskritai susidomėjau meditacija. Man geriausiai sekdavosi praktikos, kurių pagrindas yra savistaba, tyrinėjimas. Transcendentinėse praktikose ar meditacijose, pavyzdžiui, kartodamas mantras, nerasdavau tiek daug vertės, kiek tiesiog stebėdamas ir mokydamasis pažinti savo protą. O per stebėjimą ir pažinimą ateina aiškus žinojimas, ką turiu daryti, kad protas būtų aiškus, gebėčiau rinktis ir paleisti savo mintis, susitvarkyti su savo emocijomis, paleisti jas iš vidaus, kad negyvenčiau su įtampomis.
Vedate vipasanos atsiskyrimą ir pats?
Kartą per metus rengiu atsiskyrimą Lietuvoje, sodyboje „Zen Forest“. Jo metu mokau žmones budistinių praktikų.
Ką vipasana suteikė pačiam ir kodėl rekomenduotumėte ją išbandyti kitiems?
Medituodamas išmokau atidžiau žvelgti į šią akimirką bei pamatyti gyvenimą būtent tokį, koks jis yra iš tiesų, ir išsiugdžiau gebėjimą pastebėti tai, kas prote sukuria iliuzijas, chaosą, negatyvumą. Kartu pradėjau pastebėti ir tai, kokie mano veiksmai lemia šios kančios atsiradimą ar išminties bei laimės kilimą gyvenimiškose patirtyse. Mintys, įsitikinimai, polinkiai, jausmai kuria mūsų realybę, todėl yra labai svarbu išsiugdyti gebėjimą paleisti tas mintis, jausmus, kurie yra žalingi, ir išmintingai pasirinkti tokias mintis ir susikurti tokius jausmus, kurie padeda gyvenime siekti tikslų ir būti laimingiems.
Galite plačiau papasakoti apie vieną iš vipasanoje svarbių aspektų – nesavastingumą?
Nesavastingumas reiškia, kad šioje realybėje negalime atrasti nieko, kas turi atskirą, nepriklausomą savastį, ką galėtume pavadinti „aš“ arba „mano“, nes viskas nuolat keičiasi. Tarkime, galime tyrinėti kūną ir pastebėti, kad kūne visi procesai nuolat kinta, ląstelės nuolat atsiranda ir išnyksta, kūne nieko negalime rasti nepakitusio, amžino, kitaip tariant, atskiros savasties, kuri niekada nekistų ir būtų nepriklausoma nuo daugelio kitų sąlygų. Vėliau pradedame tyrinėti savo protą, jausmus, suvokimus, proto veiklą, sąmonę ir pastebėti, kad šie dalykai taip pat kinta ir priklauso nuo įvairių sąlygų. Jeigu tai būtų „aš“ ar „mano“, galėtume rinktis norimą fizinį kūną, nesenti, nesirgti, išvengti mirties, turėtume galimybę rinktis, kaip jaustis, ką galvoti, bet šios patirtys vyksta nepriklausomai nuo mūsų norų. Galime tik pasistengti, kad šie procesai vyktų harmoningiau.
Nesavastingumas reiškia, kad šioje realybėje negalime atrasti nieko, kas turi atskirą, nepriklausomą savastį, ką galėtume pavadinti „aš“ arba „mano“, nes viskas nuolat keičiasi.
Galiausiai vipasanoje tyrinėjama ne tik tai, kas yra viduje, bet ir išoriniame pasaulyje. Praktikuojant vipasaną mūsų protas natūraliai rimsta ir mes pradedame vis aiškiau matyti realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Visų pirma, suvokiame, kokiu pagrindu kuriasi mūsų mintys, jausmai, įvairios proto būsenos, taip pat galime aiškiau pamatyti ir suprasti, kas vyksta aplink mus. Galutinis šių praktikų tikslas yra pažinti tiesą ir padaryti galą kančiai, nes žmogus dažniausiai kenčia dėl to, kad tapatinasi su tuo, kas nėra. Tai labai svarbi, meditacijoje lavinama įžvalga „Anattā“ – mokymas apie nesavastingumą.
Galutinis šių praktikų tikslas yra pažinti tiesą ir padaryti galą kančiai, nes žmogus dažniausiai kenčia dėl to, kad tapatinasi su tuo, kas nėra.
Ar atsisakydami savo prisirišimų netampame abejingi?
Atsisakydami prisirišimų prie laikinų dalykų paleidžiame tai, kas lemia kančią, ir tikrai netampame kietaširdžiais, atsiribojusiais, niekuo nesirūpinančiais. Jei taip nutiktų, tai nebūtų Budos mokymas. Priešingai – sekant Budos mokymu, prote kyla vis daugiau atjautos, geraširdiškumo, vidinio stabilumo ir, užuot savinęsi ir prisirišę, imame labiau tausoti ir mylėti tai, ką šiuo metu turime savo gyvenime. Bet kai tai neišvengiamai pasitraukia iš gyvenimo, šis atsiskyrimas nevirsta sielvartu. Taigi vipasanos tikslas – pažinti tiesą ir sunaikinti visa tai, kas kelia kentėjimą, kylantį iš proto sukurtų iliuzijų ir nežinojimo. Vipasanos praktikoje nėra nieko mistiško ar transcendentinio, tiesiog mes mokomės ramiu protu, išmintingai žvelgti į realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, kad galėtume pažinti besąlyginę laimę – nirvaną.
Koks Jūsų požiūris į kolektyvinę pasąmonę? Kaip ji veikia kiekvieną iš mūsų, kaip galime ją paveikti patys?
Kolektyvinėje pasąmonėje yra visa egzistencijos informacija. Kolektyvinė pasąmonė ir viskas, kas vyksta aplink mus, tiesiogiai veikia mūsų prote kylančius polinkius ir įsitikinimus. Pavyzdžiui, ką matome aplink, kokios yra normos sociume, kaip mus auklėja tėvai, koks mus supa draugų ratas, visuomenė. Visa tai lemia mūsų būtį, vertybes, pasirinkimus, tikslus. Į tai galime atkreipti dėmesį. Pagal savo vertybes, tikslus, kuriuos turėtume aiškiai žinoti, galime aiškiai atsirinkti, kas yra reikalinga, naudinga, o ką reikia tiesiog paleisti, kad išliktume savo ašyje, nepasiduotume neigiamai išorės įtakai, kad galėtume atskirti, kas yra teigiama, kas yra neigiama. Pavyzdžiui, sėkla turi potencialą išaugti į gėlę. Bet tam reikalinga žemė, saulė, vanduo. Jeigu visos šios sąlygos yra palankios, iš sėklos išauga gėlė. Taip pat ir mūsų pasąmonėje yra labai didelis potencialas. Jei norime jį atskleisti, turime mokytis, sudaryti tam palankias sąlygas. Esti įvairių meditacijų ir saviugdos technikų, kurios padeda lavinti tam tikras proto savybes.
Kiek, Jūsų nuomone, esame sąmoningi?
Daugiausia veikiame nesąmoningai – reaguojame į tam tikrus veiksmus taip, kaip esame pratę tai daryti. Kai iš tiesų suvokiame, kas vyksta čia ir dabar, esame sąmoningi, tačiau taip vyksta labai trumpai. Bet šitą proto savybę galime stiprinti. Būtent čia ir yra raktas, kuris veda į pasikeitimus ir augimą. Kai esame sąmoningi, galime pastebėti, kad mums kyla noras daryti viena, tada kita, atsiranda vienoks požiūris, vėliau – kitoks. Sąmoningumas yra vadinamas išminties pauze tarp stimulo ir atsako, kada galime rinktis. Ir vėlgi, jeigu tik kyla sąmoningumas, bet neturime susiformavusio tvirto vertybių stuburo, nežinome savo vidinių taisyklių, nesilaikome etikos normų, tas pasirinkimas nebūtinai gali būti teisingas, gali taip pat sukurti kentėjimo ir mums, ir kitiems. Dėl to labai svarbu, kad mūsų sąmoningumas kiltų kartu su išmintimi. Tada galime priimti tinkamus sprendimus.
Labai svarbu, kad mūsų sąmoningumas kiltų kartu su išmintimi. Tada galime priimti tinkamus sprendimus.
Kaip žmogui išsigryninti vertybes ir įgyti stuburą, kuris nevestų į pasekmes, sukuriančias kančią?
Budizme yra 5 priesaikai, kurie sukuria aukštesnę žmogaus moralę ir saugo nuo pavojų tiek patį žmogų, tiek kitus, – nemeluoti, nežudyti ir nekenkti, nevogti, nesisvaiginti ir nesantykiauti seksualiai taip, kad kiti dėl to kentėtų, tarkime, nesvetimauti, ar dėl neišmanymo nekenkti sau žiūrint pornografiją. Galime įsivaizduoti, jeigu mūsų visuomenė visu 100 proc. laikytųsi visų šių priesaikų, kokioje darnoje visi gyventume, galėtume pasitikėti vieni kitais, atsiverti ir būti tiesiog laimingi. Jei žmonės nesilaiko moralės, atsiranda labai daug kančios, įtampos ir chaoso. Nusprendę laikytis šių 5 principų, vertybes galime rinktis pagal tai, kas mums yra svarbu gyvenime, pagal savo polinkius, kaip siekiame save realizuoti, kaip matome save, kokius veiksmus darydami esame linkę patirti laimę. Vieniems klestėjimą ir augimą gali atnešti buvimas šeimoje, antriems – verslas, kitiems galbūt dvasinis kelias. Jei laikomės moralės, nėra neteisingo kelio, galime pasirinkti vertybes tokias, kokias norime. Bėgant laikui, kadangi viskas kinta, tas vertybes, matydami, kokį rezultatą kuria jų laikymasis, galime sąmoningai keisti ir taip plėsti savo sąmonę. Taip žmogaus sąmonė evoliucionuoja ir tarsi vaduojasi iš negatyvumo, neišmanymo ir juda beribės meilės link.
Jei laikomės moralės, nėra neteisingo kelio, galime pasirinkti vertybes tokias, kokias norime. Bėgant laikui, kadangi viskas kinta, tas vertybes, matydami, kokį rezultatą kuria jų laikymasis, galime sąmoningai keisti ir taip plėsti savo sąmonę.
Svarbu, net jei vertybės keičiasi, kad jos pereitų per moralės filtrą?
Anksčiau išminčiai labai daug kalbėjo apie pagrindinius principus, kad apsaugotų žmonių protus, sąmonę, gerovę, kad žmonės laikytųsi jų. Krikščionybėje tai yra 10 Dievo įsakymų, budizme – 5 priesaikai, jogoje – jamos, nijamos principai. Jie buvo reikalingi, kad žmonių sąmonė nedegraduotų ir kad jie vieni kitų nepražudytų ir patys nepražūtų, o sąmonė nekristų į didžiules kančias.
Kaip manote, kur mes kaip žmonija judame?
Daug žmonių pasineria tik į pasaulietinį gyvenimą, ieško, kaip patenkinti įvairius juslinius potyrius, įgyti aukštesnį statusą, žinomumą, sukurti daugiau materijos, daugiau komforto, saugumo. Šiam žmonių ratui moralė, vidinė švara ir augimas kartais ne visada tampa svarbesni už pasaulietinius tikslus. Jei tokių žmonių atsiras vis daugiau, žmonija judės chaoso, įtampos ir pamišimo keliu.
Galima pritraukti labai daug materijos į savo gyvenimą ir realizuoti savo poreikius, bet ne destruktyviai, neprarandant vidinės ramybės ir klestėti ne tik viduje, bet ir išorėje. Būtent to ir moko dvasinės praktikos – yra kelias vienuoliams ir yra kelias pasauliečiams.
Jokiu būdu nereikėtų suprasti, kad einant sąmoningumo keliu reikėtų išsižadėti visų pasaulietinių malonumų. Galima pritraukti labai daug materijos į savo gyvenimą ir realizuoti savo poreikius, bet ne destruktyviai, neprarandant vidinės ramybės ir klestėti ne tik viduje, bet ir išorėje. Būtent to ir moko dvasinės praktikos – yra kelias vienuoliams ir yra kelias pasauliečiams. Pasauliečio kelio motyvacija gali būti labai stipri, kad padėtų klestėti savo artimųjų ratui, visuomenei ar, tarkime, vienuolių bendruomenei. Tai netrukdo dvasiniam keliui, jeigu sąmoningumas yra pakankamai aukštas ir nepasireiškia godumas, arogancija. Tada žmogus yra tarsi laidininkas ir yra labiau linkęs duoti, o ne imti, dalytis su kitais, o ne pasilikti sau. Gebėti duoti, dalytis, aukoti yra vienas didžiausių džiaugsmo šaltinių gyvenime. Duodami susirenkame daugiausia dvasinių nuopelnų, naikiname savyje godumą, ego. Lygiai taip pat laikydamiesi moralės kaupiame daug nuopelnų, tirpdome norą kenkti kitiems ir polinkį gyventi nedorai. Taip mūsų prote natūraliai kyla aukštesnės savybės, tokios kaip stipresnė koncentracija, gyvenimo džiaugsmas, kantrybė, kūrybinis impulsas ir išmintis. Taigi trys didžiausi veiksmai, kuriais galime susikurti daugiausia dvasinių nuopelnų, – moralės laikymasis, dosnumas ir meditacija.
Trys didžiausi veiksmai, kuriais galime susikurti daugiausia dvasinių nuopelnų, – moralės laikymasis, dosnumas ir meditacija.
