„Kas tas Aš? Tai didysis tapatybės klausimas. Kas yra žmogus, kas yra gyvybė? Pradėjus gilintis, iškyla sąmonės klausimas, kuris dabartinėje civilizacijoje tarsi apeinamas ar nutylimas kaip pernelyg sudėtingas. Kas yra sąmonė – nežinoma, nors jos apibrėžimų esama šimtai. Tačiau jie visi – tik daliniai, nusakantys tik tam tikrus sąmonės reiškinius, – teigia žinomas mąstytojas, rašytojas, paskaitininkas ALEKSANDRAS ŽARSKUS, su kuriuo kalbėjomės apie žmogaus sąmonės, sielos ir dvasinio kelio prigimtį – tiek iki fizinio gimimo, tiek jam pasibaigus.
Kaip paprastam žmogui suvokti, kas yra sąmonė?
Priėjau išvados, randu ir mokslininkų patvirtinimų, kad požiūris į smegenų ir sąmonės santykį pamažu keičiasi. Mūsų įprastas, vakarietiškas mokslas teigia, kad sąmonė randasi smegenyse arba smegenys gimdo sąmonę, panašiai kaip kepenys gamina tulžį. Tai labai supaprastintas mechaninis požiūris.
Senoji Rytų filosofija sako, kad sąmonė yra Visatos pagrindas – pradžia ir pabaiga, viskas kyla iš jos. Toks požiūris paaiškina visus Vakarų mokslo neigiamus sąmonės reiškinius ir vis labiau yra palaikomas šiuolaikinių mokslininkų. Galima išvardyti keletą pasaulinio garso mokslininkų, kurie smegenų nelaiko sąmonės šaltiniu: medikas Robertas Lanza, psichologas Donaldas Davidas Hoffmanas, fizikas Fredericas Fagginas.
Sąmonė atsiranda ne smegenyse, bet tik per jas reiškiasi. Sąmonė reiškiasi per viską: planetas, akmenis, augalus, gyvūnus, žmones, tačiau – skirtingai. Per akmenis sąmonė reiškiasi blankiausiai, per augalus –aiškiau, per gyvūnus – dar aiškiau, o aiškiausiai – per žmones. Kuo sudėtingesnės smegenys, tuo įvairiapusiškiau per jas gali pasireikšti sąmonė. Smegenys yra tarsi tarpininkas – jos priima informaciją, ją apdoroja, saugo, perduoda bei konstruoja žmogaus patiriamą tikrovę. Tai, ką vadiname žmogaus sąmone, yra tik per smegenis pasireiškianti sąmonė. Tai – esminis skirtumas nuo šiuolaikinės nuomonės apie smegenis ir sąmonę. Nuo to priklauso, kaip suvoksime žmogų ir jį supantį pasaulį.
Smegenys, nors negimdo sąmonės, vis dėlto gimdo arba konstruoja tai, ką mes vadiname Aš arba ego. Vakarų psichologijoje Aš labai vertinamas, laikomas asmenybės centru, iš kurio kyla visos žmogaus apraiškos, o Rytų filosofija sako, kad tai – tik iliuzinis įrankis sąmonei, kurią vadiname siela, pasireikšti.
Tačiau tai – labai stipri ar tikroviška iliuzija, prie kurios esame labiausiai prisirišę. Pasaulietinėje Vakarų visuomenėje „aš“ yra nepagrįstai sureikšmintas – laikomas tikruoju savimi. Ego turi daug vardų – vienas iš jų yra įvaizdis arba tapatybė. Taip, „aš“ yra labai reikalingas – be jo negalime apsieiti, tačiau jis tėra iliuzija, panaši į pelės rodyklėlę kompiuterio ekrane, be kurios negalėtume valdyti kompiuterio.
Per žmogaus smegenis pasireiškia tam tikra visuminės sąmonės dalis, kurią vadiname siela. Įsikūnijusiai sielai „aš“ yra reikalingas, tačiau vėliau ego tampa kliūtimi tolesniam augimui. Toks yra augimo dėsnis: tai, kas pradžių reikalinga, vėliau tampa kliūtimi, kurią reikia įveikti. Todėl apie „aš“ galima išgirsti ir pasakyti labai priešingų teiginių – jie visi iš dalies teisingi, nes yra ir tai, ir kitaip.
Siela, kuri turėtų įsikūnyti į kūną, moters nėštumo metu, būna greta ir „matuojasi“, jei taip galima pasakyti, smegenis, per kuriuos jai reiks pasireikšti.
Amerikiečių hipnoterapeutas Michaelis Newtonas žmones įveda į labai gilią hipnozę ir tiksliniais klausimais veda juos iki mirties, į gyvenimą tarp gyvenimų, ir netgi iki naujo įsikūnijimo. Sielos įsikūnijimas yra vienas paslaptingiausių ir mažiausiai pažintų egzistencijos įvykių ar tarpsnių.
Sąmonės ir smegenų santykiui suprasti įdomiausia yra tai, kas vyksta, kai kūdikis, į kurį ruošiamasi įsikūnyti, jau būna pradėtas. Siela, kuri turėtų įsikūnyti į kūną, moters nėštumo metu, būna greta ir „matuojasi“, jei taip galima pasakyti, smegenis, per kuriuos jai reiks pasireikšti. Antroje nėštumo pusėje, siela įeina į smegenis ir bando jas jaukintis, prisiderinti – ar jai tinka tos smegenys, ar pavyks susikalbėti? Įeina – išeina, vėl įeina ir išeina. Galutinis atėjimo laikas nėra apibrėžtas ir kiekvienu atveju skiriasi. Siela gali įeiti ir prisiderinti prieš vaiko gimimą, jam gimstant, ar jau po gimimo, tačiau gali išeiti ir jam gimus. Sielai reikia įprasti prie labai riboto, ankštaus būvio, nes iki to laiko ji buvo begalinėje erdvėje, o dabar patenka į labai ribotą erdvę – tarsi į dėžę. Klinikinę mirtį patyręs C. G. Jungas yra sakęs: „Grįžęs pasijutau tarsi patekęs į ankštą dėžę.“
Kartais būna ir taip: matome, kad vaikas yra prižiūrėtas, pamaitintas, mylimas, bet verkia tarsi be priežasties. Sielai šiame kūne yra ankšta. Prasčiau jaučiasi sielos, ilgesnį laiką praleidusios be fizinio kūno. Pamažu įprantame prie kūno, užsiauginame Aš arba ego ir pamirštame sielą.
Kam sąmonei ateiti į tą kūną – į kalėjimą? Koks to tikslas?
Įdomus klausimas. Koks yra tikslas? Kai iki įsikūnijimo siela skendi visumoje, tau nieko nereikia, esi paskendęs palaimingame būvyje, ten būni ir nieko nenori, nes viskas yra gerai. O smegenys yra kaip filtras, kuris didžiąją dalį mus pasiekiančios informacijos išfiltruoja. Mes gauname tik labai nedidelę dalį informacijos, nes smegenys labai apriboja sielos pasireiškimą, ir ji gali apibrėžtai, kryptingai veikti – kažką patirti, suvokti ir mokytis. Kai kažką atrenki, vertini, mąstymas ir veikimas būna kryptingi – siela mokosi vertinti, naudotis laisva valia, mąstyti, pažinti gėrį ir blogį.
Todėl ir ateiname į fizinį, mus ribojantį kūną, kad mūsų gyvenimas taptų labiau kryptingai sąmoningas. Augindami savąjį aš, kaip sakė Vydūnas, išsiugdome ašainę sąmonę.
Nuo ko ir pradėjome pokalbį – kam reikalingas Aš? Gimęs kūdikis „aš“ dar neturi, – iš įpročio dar tebesitapatina su viskuo, kas ji supa. Pradedantis kalbėti vaikas sako: „Ranka nori imti, burna nori valgyti“. Suvokęs savo vardą ir kad vardas jį išskiria iš kitų, vaikas jau sako: „Jonukas arba Onutė nori valgyti“. Ir dar vėliau, suvokęs, kad jis gyvenimo centras, vaikas ištaria: aš, ašis, apie kurį sukasi vaiko gyvenimas, – suvokia save kaip atskirybę. Tai – didelis psichologinis įvykis vaiko gyvenime. Iki tol vaikas būna labai egoistiškas, nes visa, kas jį supa: daiktus, žaislus ir mamą, suvokia kaip savęs pratęsimą. Tas ankstyvasis tariamas „egoizmas“ išnyksta, kai vaikas pradeda sakyti „aš“.
Atsiradusį Aš reikia auginti, stiprinti. Žmogus auga, stiprėja, mokosi, kaupia patirtį, bet ir tampa egoistu. O egoizmas yra kliūtis tolesniam augimui ir sielos atsiskleidimui. Tokie vystymosi vingiai ir paradoksai. Ką daryti? Egoizmą reikia silpninti, o Aš turi išlikti. Taip skleidžiasi ašainė sąmonė, kurioje Aš yra, bet egoizmas, dėka sąmoningų pastangų, silpnėja ir pamažu nyksta, – iki visiško išnykimo.
Ir sukaupęs patirtį, ja pasidalini su bendra Didžiąja Sąmone?
Asmeninė sielos patirtis Žemėje praturtina bendrąją sąmonę. Gyvenimas fiziniame kūne – Dievo dovana žmogui. O pažinimas ir patirtis, kurią surenka siela arba, kaip pavadinsime, sąmonė, – dovana Dievui ar Visuminei Sąmonei. Turtėjama kai keičiasi egzistencijos sąlygos – kai iš beribės visumos einama į kūną – į atskirumą, ribotumą. Atskirume, uždarume yra visiškai kitokios sąlygos, apie kurias, būnant Anapus, sunku net įsivaizduoti. Norint ko nors išmokti, reikia save apriboti, susiaurinti, kažko atsisakyti...
Jau minėtas M. Newtonas knygoje rašo, kad žmonės, kurie yra neįgalūs nuo gimimo arba vėliau tapo neįgaliais, tą neįgalumą pasirinko – ne patys žmonės, bet jų sielos dar prieš įsikūnijimą, norėdamos išvystyti vienokias ar kitokias sielos savybes. Tačiau po gimimo tas pasirinkimas yra pamirštamas, o Žemėje neįgalumas atrodo visai kitaip negu sielai. Žmonės dažniausiai savo gyvenimą suvokia nuo gimimo iki mirties – tai tik trumpasis gyvenimas, o sielai gyvenimas yra begalinis. Šitas trumpasis gyvenimas yra tik labai maža atkarpėlė begalinio gyvenimo linijoje. Todėl siela drąsiau nei žmogus renkasi sunkias gyvenimo sąlygas.
Žmonės dažniausiai savo gyvenimą suvokia nuo gimimo iki mirties – tai tik trumpasis gyvenimas, o sielai gyvenimas yra begalinis. Šitas trumpasis gyvenimas yra tik labai maža atkarpėlė begalinio gyvenimo linijoje.
Hipnoterapeutė Dolores Cannon, kuri, panašiai kaip ir M. Newtonas, užduoda klausimus gilioje hipnozėje esantiems žmonėms, rašo, kad yra daugiau į Žemę ateinančių sielų, kurios nori ne sveikų, bet neįgalių kūnų. Siaurai mąstantiems – tai pribloškianti žinia. Bendravau su neįgaliu žmogumi, kuris tokiu tapo po avarijos. Iš jo išgirdau, kad tokį savo gyvenimo posūkį pasirinko jis pats, aišku, ne prieš avariją ir ne tuoj po jos. Jis tai suprato po daugelio neįgalumo metų, kai jau blaiviai galėjo apmąstyti, palyginti ir įvertinti sąlygas bei galimybes gyvenant sveikame ir neįgaliame kūne.
Keistas paradoksas – šiame civilizuotame gerovės pasaulyje, kur, atrodo, žmonės turėtų būti vis sveikesni ir sveikesni, dabar daugėja apsigimimų, o ypač psichinėse sveikatos srityje.
Kodėl?
Trumpas atsakymas: atsvara, išlyginimas tos perteklinės gerovės, kurioje dabar gyvename. Gyvenant gerovėje, pertekliuje beveik neaugama ir nesivystoma. Komfortas įtraukia kaip liūnas – tai, kas šiandien yra komfortas, netrukus tampa įprastu dalyku. Dėsnis yra toks: gyvybė, dvasia stiprėja, vystosi ten, kur sutinka kliūtį. Gyvenimo sunkumai ir problemos yra patys geriausi gyvenimo resursai, – sakydavo C. G. Jungas. Neįgaliame kūne sielai, tai sąmonės dalelei, reikės daugiau pastangų, gyventi, patirti, kažką nuveikti. Neįgaliame kūne galima išmokti daugiau, negu per keletą gyvenimų sveikame kūne. Neįgalumas ne tik padeda labai daug išmokti, bet skatina ir kitus – tėvus bei kitus, su kuriais siela susitarė kartu išgyventi neįgalumo patirtį. Neįgalieji žmonės didelę įtaką daro ir aplinkiniams.
Keistas paradoksas – šiame civilizuotame gerovės pasaulyje, kur, atrodo, žmonės turėtų būti vis sveikesni ir sveikesni, dabar daugėja apsigimimų, o ypač psichinėse sveikatos srityje.
Buvo atliktas ir ne vienas bandymas su pelėmis, žiurkėmis, kurie įrodė, kad viskuo aprūpintos, persivalgiusios, jos po kiek laiko nebesidaugino ir išmirė.
Taip, JAV etologas Johnas B. Calhounas antroje XX a. pusėje su gyvūnais atliko pagarsėjusį eksperimentą „Visata–25“, po kurio pasipylė perspėjantys straipsniai, pavadinti „Atsargiai, gerovė!“ Eksperimentas buvo pakartotas ne vieną kartą, bet pasekmės tos pačios: žiurkės, kurios atlaiko radiaciją, gerovės egzamino neišlaiko. Bėgimas nuo iššūkių, nuo kovos ir kliūčių, pagal jo terminologiją, yra „pirmoji mirtis“ arba dvasios mirtis, po kurios neišvengiamai ateina antroji mirtis – kūno.
Civilizacijos žlunga ir miršta ne nuo vargo, bet nuo gerovės. Nežinau tokios civilizacijos, kuri gerovės egzaminą būtų išlaikiusi. Ir kai žmogui labai „gerai“, jis prisigalvoja, kad būtų ir „negerai“. Kam? Kad išliktų, galbūt sąmoningai to ir nesuvokdamas. Kūnas vengia ir bėga nuo sunkumų, tačiau siela jų ieško.
Kuo paaiškintumėte persileidimus, negimusius vaikus? Ta siela taip ir neprisitaikė prie „kalėjimo“?
Įdomūs dalykai su persileidimais. Yra įvairių paaiškinimų, skirtingų atvejų. Kai domėjausi senąja išmintimi, papročiais, radau, kad anksčiau moterys persileidusius vaikus, vadindavo bėgliais. Galima įtarti, kad galbūt šeimoje kažkas ne taip susiklostė ir jie pabėgo, išsigandę sunkumų. Bet tai tik spėlionė. O kaip iš tiesų buvo, nežinome. Jautresnės moterys jaučia, kad prieš persileidimą, tarsi kažkas nuo jų nutolo, ir tik po to įvyksta fizinis persileidimas. Priežastys tokiais atvejais gali būti labai įvairios.
Bet po persileidimo dažnai didelį skausmą pajunta ir moteris, ir jos artimieji? Tai – jos išankstinis, tų skausmų pasirinkimas?
Dažniausiai priežastys nežinomos, o nuomonių yra įvairių. Kaltų ar nekaltų nereikia ieškoti. Reikia stengtis tik suprasti. Gali būti ir taip, kad ateinanti siela pabėga tyčia sukeldama tėvams dvasinį skausmą, per kurį jų sielos kentėdamos apsivalytų, taptų „švaresnės“.
Būna ir kitaip. Moteris, pasakojo, sužinojusi, kad laukiasi ketvirto vaiko, vyrui pasakė – negimdysiu, o šis jai – nedrįsk. Bet ji vis tiek savo vidumi vaiko atsisakė ir po savaitės kūdikis persileido. Tai galima vadinti dvasiniu abortu.
Kai žmogui labai „gerai“, jis prisigalvoja, kad būtų ir „negerai“. Kam? Kad išliktų, galbūt sąmoningai to ir nesuvokdamas. Kūnas vengia ir bėga nuo sunkumų, tačiau siela jų ieško.
Būna dar ir taip. Moteris sakosi norinti vaiko, bet ne kartą persileidžia. Paaiškėja, kad vaiko ji nori tik išoriškai, na, kad tėvai laukia anūko ar panašiai, bet jos vidus gimdyti nenori, nes tai – pakenks karjerai. Kai ji tai suvokė ir pakeitė vidinį nusistatymą, vaisius buvo sėkmingai išnešiotas. Knygoje „Aš iki gimimo“ yra speciali meditacija savo vidinių, tikrųjų norų bei ketinimų suvokimui.
O fizinis abortas, ar tikslesnis žodis – nužudymas?
Tai gyvybės nenoras, atstūmimas, atmetimas. Siela nenužudoma, bet nužudomas vaisius, kuris be sielos negyvybingas. Vargingose šalyse tai didelis nusikaltimas, o gerovės valstybėse – tai teisė, už kurią mokama iš valstybės biudžeto. Tai tokie skirtumai. Nuo ko jie priklauso? Yra apie ką pamąstyti.
O kieno pasirinkimas sunkus gimdymas ar išprievartavimas? Kas to norėjo – dar negimusio vaiko ar moters siela? Gimdyti ar negimdyti?
Išprievartavimai – itin sudėtingas klausimas. Mūsų visuomenėje gyvybės atstūmimas toks didelis, kad norinčiai gimti sielai, matyt, nėra kito kelio, kaip suorganizuoti išprievartavimą.
Dažnai tai būna pusiau išprievartavimas, nes prie jo prisideda ir pati moteris. Dabar mums, kas gerai buvo žinoma senovėje, niekas neaiškina, kad yra vaisingos dienos. Moteris tomis dienomis itin pasikeičia – ji pagražėja, blizga akys, skleidžia kvapą, vyrams būna labai patraukli, o ir ji pati instinktyviai jaučia potraukį būti apvaisinta. Tomis dienomis privalu vengti įtartinų kompanijų, pasilikti vienai su nepažįstamu vyru ar vyrais. Bet ją traukia ir tuo pačiu ji smarkiai traukia vyrus, nes skleidžia feromonus, žavesį.
Nekalbu, žinoma, apie žiaurius, išskirtinius atvejus, kažkur einant, kai užpuola ir t.t. Tačiau tokiais atvejais moteris patiria didžiulį stresą ir pati gamta apsaugo ją nuo netinkamų gyvybei pradėti sąlygų. Statistika rodo, kad tikro išprievartavimo atvejais nėštumų beveik nepasitaiko.
Bet moteris patyrusi tokį smurtą, gal sakys: „ką jūs čia, vyrai, pezate, kad ir aš kalta...? Buvau su mylimuoju, o jis...“
Mes negalime paaiškinti visų atvejų, tačiau turime prisiminti svarbiausią dalyką – Visatoje atsitiktinumų nebūna! Kažkur, kažkada, kažkas nutiko, kad susiklostytų tokie ryšiai, kurie lėmė tokius įvykius, kuriuos vadiname atsitiktinumais.
Kai susiklosto sudėtinga padėtis, moteris sprendžia, ar priimti gyvybę, ar ne. Ir nuo to sprendimo priklausys jos likimas bei ryšiai, kurie užsimegs ar atsimegs. Kartoju – atsitiktinumų nebūna.
Mes negalime paaiškinti visų atvejų, tačiau turime prisiminti svarbiausią dalyką – Visatoje atsitiktinumų nebūna!
Ir kai pradedi gyventi sąmoningai, – gyvenimą priimi tokį, koks jis yra. Tuomet pradeda lygintis, atsimazginti, atsirišti įvairūs paslėpti ryšiai. Aišku, tai tau kainuoja, bet gyveni jau kitaip, suvokdamas gyvenimą kaip susidedantį iš dviejų dalių – trumpojo ir ilgojo. Dabar mes sprendžiame visus klausimus, manydami, kad gyvename tik nuo gimimo iki mirties. Bet tai – tik trumpasis gyvenimas, – maža dalelytė ilgojo gyvenimo. Ir kai viską priimame, net ir trumpasis gyvenimas pradeda klostytis lengviau, nes susiderini su ilguoju gyvenimu.
Tarsi siūbuojantis laivas pamažu grįžta į savo vėžes?
Taip, taip. Todėl mums reikia platesnio, gilesnio požiūrio, į tai, kas yra gyvenimas, kas yra žmogus. Suvokti, kad jis neprasidėjo tik nuo gimimo, nes gimstantis vaikas atsineša jau užgyventus, sukauptus dvasinius turtus ir santykius. Kai susieina jaunuolis ir mergina, jie abu atsineša kažkokius ryšius, kiekvienas iš savo giminės. Tie ryšiai susipina, ir juos išnarplioti itin sudėtinga. Tad geriausia tokius sunkius, net labai skaudžius atvejus tiesiog priimti ir gyventi toliau.
Tuomet pradeda taisytis ir kiti santykiai, – gyvenimo laivas siūbuoja vis mažiau.
Kalbame daug apie moterį. O koks vyro vaidmuo iki gimimo? Jūs rašote, kad jis atsakingas už dvasinį vaiko būvį. Kodėl ne moteris?
Moteris yra medžiaga, materija, žemė, kuri apvelka dvasią fiziniu, žemišku kūnu. Vyras – dvasinė žmogaus dalis, idėja, kurios nesimato, bet kuri yra visa ko pradžia. Ateinančią gyvybę, kaip idėją, pirmiausiai pagauna vyras. Indų šventraščiai netgi rašo, kad nauja gyvybė, septyni metai prieš pradėjimą, nors metai nėra svarbu, ateina prie vyro. Tik po to ji pereina prie moters, per kurią ji galės įsikūnyti.
Nevaisingumo problema žinoma nuo seno, bet buvo gydoma visiškai ne taip, kaip dabar. Susirinkdavo giminės moterys iš abiejų pusių ir apžvelgdavo trijų-keturių kartų gyvenimus.
Senose gentyse, tautose pasakojama, kad moteris pradžioje išgirsta dar net nepradėto vaiko giesmę. Šios giesmės ji išmoko ir vyrą. Toji giesmė giedama ir gimstant vaikui. Dabar sakytume, kad ta giesmė – jo būsimo gyvenimo planas.
O kokią pamoką, ką turi patirti tie, kurie nesusilaukia vaikų, net jei labai nori?
Šis klausimas buvo visada svarbus, ypač dabar, išmirštančiame civilizuotame pasaulyje. Gamta yra sukūrusi nuostabų gyvybės atėjimo į Žemę planą. Tačiau šis planas vis labiau ir labiau pažeidžiamas. Anksčiau viskas vyko natūraliai, žmonės labiau gyveno su gamta, instinktu. Bet kai pradėjo vyrauti protas, viskas pamažu pasikeitė. „Vargas dėl proto“ – žinomas posakis? Žmogaus protas yra skaldytojas, supriešintojas. Bet visumos jis neaprėpia. Moters logika, jei taip galima sakyti, yra vienijanti, todėl ji yra arčiau gyvybės ir jos saugotoja.
Vadovaudamiesi protu, į gyvybę pradėjome žvelgti atsainiau ir paisyti vien tik savo norų, pamiršdami apie ateinančią gyvybę. Mes pradėjome planuoti gyvybę, naudoti kontracepciją. Mūsų mąstymas taip pat tapo kontraceptinis: atskyrėme seksą nuo pradėjimo, o dirbtiniu apvaisinimu atskyrėme gyvybę nuo natūralaus pradėjimo. „Nenoriu – tave atmetu, kai norėsiu – priimsiu.“ Tačiau toli gražu tai ne visada veikia. Po ilgesnio nenoro, atstūmimo, kai gyvybę suplanuojame, – ji, taip ilgai buvusi atstumiama, nebeateina.
Kodėl visgi nesulaukia vaikų tie, kurie nori gimdyti, turėti, netgi pasiduoda natūraliai tėkmei?
Priežasčių tam mūsų sumaišties laikais yra labai daug. Tai gali būti susiję su gimine, gentimi. Vyras atsineša savo, moteris – savo genties, giminės likimą, ir tie likimai susipina. Nevaisingumo problema žinoma nuo seno, bet buvo gydoma visiškai ne taip, kaip dabar. Susirinkdavo giminės moterys iš abiejų pusių ir apžvelgdavo trijų-keturių kartų gyvenimus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas prasižengimams prieš dorą. Atradus ir išlyginus priežastį, moteris pastodavo.
Pas musulmonus nevaisinga šeima ir dabar keliauja į šventą vietą – mazarą. Metus laiko rengiasi kelionei: pasninkauja, meldžiasi, aukoja, atgailauja, valosi dvasine prasme. Ir ten dažniausiai pradeda kūdikį, kuris paaukojamas Dievui, – atsisakoma nuosavybės teisių į jį.
Siela, kuri ateina, patenka į motinos kūną – motinos jausmai, mintys persiduoda sielai, motina dovanoja, atiduoda save vaikui. Apie tai rašė daug išminčių, rašė ir Vydūnas knygoje „Gimdymo slėpiniai“. Atiduoda tokius jausmus, kokie yra, o juos perima įsčiose augantis vaikas. Jei tėvų jausmai yra tamsūs, jie suteršia augantį vaisių, dėl to jis tampa negyvybingas. Nevaisingumu gamta saugosi itin nekokybiškos dvasine prasme gyvybės.
Todėl reikia valyti savo vidų, – paleisti pykčius, kerštus, atleisti, atsiprašyti. Moteris turi būti verta išnešioti gyvybę. Per gimstantį vaiką pasirodo tėvų nuodėmės, tie jausmai, mintys, kurių nepastebime, ir kuriuos slepiame. Todėl sakoma, kad įsčios parodys visas nuodėmes.
Tuomet galime spėti, kad dirbtinis apvaisinimas – žmogaus puikybė, metamas akmuo Gamtai, Dievui? Mes nesivalome dvasiškai, neįdedame pastangų ir, kaip sakėte, patys nusprendžiame, planuojame gyvybę?
Minėtas kontraceptinis mąstymas – itin blogas reiškinys. Turi būti vertas tapti vaisingu, sulaukti, išnešioti gyvybę, nes tėvai tam tikra dalimi perduoda save ateinančiai gyvybei. Galima sakyti, kad Gamta mus verčia pasistengti per neateinančią gyvybę.
Žinomas žolininkas D. Dorofejevas išgydo nuo nevaisingumo apie 37 proc., kai geriausioje Izraelio klinikoje – 12 proc. Šimtams moterų parinkau tinkamą žolių derinį ir jos pastojo, sako jis, bet nei viena jų neatėjo padėkoti. Žinau, prisipažino jis, darau nuodėmę. Kodėl? Siela valosi per kančią. Ir toms moterims ar jų vaikams prasideda ligos, sunkumai. Jei jos nekeikia likimo, viską priima per meilę, vidus tobulėja – apsivalo, ir vaikas nors ir su įvairiomis problemomis auga. Tai, galima sakyti, prievartinis valymas per kančią.
Jei nesulauki vaikų, turėtum tobulėti dvasiškai, permąstyti, kažką keisti, bet nelėkti į dirbtinio apvaisinimo kliniką?
Taip. Reikėtų savyje auginti šviesų suvokimą, gryninti meilę, ir atsakyti sau, kodėl nori susilaukti vaikų? Dažniausiai, netgi didžiosios daugumos priežastys – egoistinės: noras pratęsti giminę, turėti berniuką ar mergaitę, nepatogu, nes kiti turi, spaudžia tėvai, seneliai, norisi, kad senatvėje kažkas prižiūrėtų ir t.t. Arba dažnai vidus nenori, bet išorė sako priešingai, nes spaudžia artimieji. Ir dažnai vidaus nepastebime, nors vidus daug svarbiau už išorę.
Reikėtų savyje auginti šviesų suvokimą, gryninti meilę, ir atsakyti sau, kodėl nori susilaukti vaikų? Dažniausiai, netgi didžiosios daugumos priežastys – egoistinės.
O iš tyros meilės, ne dėl savęs, dėl ateinančios gyvybės – tokių atsakymų būna labai, labai nedaug. Ir kai siela per tave ateina, apdovanoji ją savo vidiniais turtais – tuo, koks esi – savo jausmais ir mintimis. Ir ne kiekviena siela nori eiti pas nešvarų žmogų, todėl reikia apsivalyti. Ir neretai pasitaiko, kai nevaisingos poros įsivaikina ir po to pastoja. Nes kažkas juose pasikeitė – jie priėmė kitų žmonių išnešiotą gyvybę su meile, nors tai nebuvo jų pradėtas, išnešiotas vaikas.
Sakote, kad sielos renkasi. O ar iš tiesų yra tas pasirinkimas?
M. Newtonas labai daug rašo apie pasirinkimą. Tik kai siela renkasi, Anapus ji tuos sunkumus suvokia vienaip, bet kai gauna tikras, žemiškas sąlygas, materalų kūną, kai pamiršta savo pasirinkimus, atrodo jau kitaip. Juk mūsų kalboje užkoduota: gimti reiškia pamiršti, kas buvo iki tol – gim-ti yra mig-ti. Tas pamiršimas reikalingas ir būtinas, kad žmogus tą trumpąjį gyvenimą nugyventų kaip vienintelį ir stengtųsi.
O kas sukūrė sąmonę? Tą žmogaus pavidalą?
Mūsų per smegenis veikiantis protas nėra pajėgus tiek plačiai suvokti. Protas suskaido, supriešina ir klasifikuoja. Jis pažįsta palygindamas. Plačiau ir giliau apie pasaulėdarą kalba senoviniai mitai. O mokslas nukrypsta į detales, prarasdamas platesnį, gilesnį požiūrį. Mitai pasakoja simboliškai be detalių, bet aprėpia visumą.
Senovės indų mitas pasakoja, kad nebuvo nieko – tik vienas Dievas. Jam buvo labai nuobodu, ir jis sukūrė Deivę Mają, norėdamas pažaisti. Kada pradėsime žaisti, paklausė jis, o ši sako: dabar tu sukursi pasaulį, jūras, vandenynus, medžius, gyvūnus. Jis sukūrė. O dabar, sako Maja, sukurk būtybę, kuri visą tą pasaulį įvertintų. Ir sukūrė žmogų. Kada prasidės žaidimas, – vėl klausia Dievas. Tuojau pradėsime, – atsakė Maja. Paėmusi Dievą, padalijo jį į tūkstančius smulkiausių gabalėlių ir įdėjusi kiekvienam žmogui tarė: štai dabar prasideda žaidimas! Aš priversiu tave užmiršti, kas esi, ir tu turėsi ieškoti savęs! Taip Maja sukūrė sapną, o Dievas vis dar bando prisiminti, kas esąs. Dievas slypi mumyse, o Maja – t. y. nuostabusis iliuzinis pasaulis – neleidžia mums to prisiminti. Taip Dievas ieško savęs ir pažįsta sukurtąjį pasaulį.
Gyvenimas yra tarsi žaidimas, bet mes jį paverčiame kova: sureikšminame tai, ko nereikėtų, ir nureikšminame tai, kas svarbu. Tas žaidimas turi savas taisykles, bet jame nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Mes varžomės, kovojame, konkuruojame, bet nežaidžiame. O gyvenimas yra žaidimas vardan žaidimo.
Koks Aš iki gimimo ir koks po mirties?
Mirtis – didysis augimo, vystymosi variklis. Žmogaus pavidalas po kiekvieno trumpojo gyvenimo suyra, tačiau esmė – dieviškoji kibirkštis – išlieka ir tęsia ilgąjį gyvenimą. Siela, arba sąmonė besireiškianti per smegenis, pripranta prie trimačio pasaulio sąlygų ir susitapatina su fiziniu kūnu. Todėl iliuzinė tapatybė – kūnas – suyra, kad siela vėl prisimintų save. Šia prasme mirtis yra prabudimas, bet ne galutinis. Mirtis pažadina tik nuo tapatinimosi su fiziniu kūnu iliuzijos. Tačiau iki galutinio susivokimo ir prabudimo dar labai toli.
