AURELIJA BUDRIENĖ – „Concordus Altus“ įkūrėja, sistemos S⇆VEIK® autorė, vedanti individualias ir grupines psichosomatikos sesijas, kuriose jungia kūną, protą ir sielą, padeda atpažinti kūno siunčiamus ženklus, ugdyti sąmoningumą ir stiprinti vidinę gijimo galią. Šiame interviu ji per savo asmeninę patirtį atskleidžia požiūrį į simptomus, kūno ir psichikos ryšį bei dalijasi metodais ir praktiniais patarimais, kaip sąmoningai veikti (s⇆veikti) ir puoselėti savo sveikatą iš pajautos.
Nuotraukos – asmeninis archyvas
Kas Jus atvedė į tokį gilaus ryšio su kūnu kelią? Kuo tai buvo asmeniškai svarbu Jums pačiai?
Žiūrėdama iš dabarties į praeitį, tarsi pati save atvedžiau (psichika per kūną, o gal Dievas per kūną?). Žinau, kad skamba kiek mistiškai, bet viskas buvo daug paprasčiau ir skaudžiau… Atvedė derinys to, kad mane traukė psichologija, anatomija, kad norėjau padėti žmonėms be intervencijų, kad pati vienu metu buvau ligų bei sutrikimų maišelis. Atvedė ir giliai širdyje, sieloje slypėjęs žinojimas, kad žalingi santykiai, šešerius metus trukęs neaiškios kilmės vėmimas, odos uždegimai, valgymo sutrikimai (ir šis tas daugiau) negali būti tai, su kuo teks taikstytis likusį gyvenimą.
Tad pasakiau sau: užtenka, bus kitaip! O juk su norais ir vidiniais pareiškimais reikia atsargiau, nes jie lengvai pildosi, ar ne? Priėmusi sprendimą kuo labiau atsitraukti nuo tradicinio gydymo, labai greitai į gyvenimą atėjo reikiamos knygos, studijos, žmonės...
Dar nebaigusi kineziterapijos studijų, ėmiausi papildomų mokymų, seminarų, stovyklų, o galiausiai – dar dvejų studijų. Visa tai patvirtino vidinį ieškojimą, kad įmanoma atrasti būdų, kaip apjungti kūną, protą ir sielą gydyme.
Ką reiškia pasirinktas slapyvardis „Aurea Heart“? Kaip gimė šis prekės ženklas? Ar tai buvo labiau vidinė pajauta ar strateginis sprendimas?
Oi… iki prekės ženklo dar toli, tad likime prie slapyvardžio. Tai vėlgi buvo derinys, jungtis – kaip ir daugelis procesų gyvenime, Visatoje bei kūne – tarp struktūros ir tėkmės, tarp strategijos ir pajautos, tarp proto ir širdies, tarp manęs ir Dievo. Slapyvardis gimė dirbant su vienu iš mentorių, kuris greitai manyje atpažino nuoširdų norą ir gilų potencialą. Jis vis kartodavo, kad esu be galo nuoširdi, o ir klientai bei sekėjai sakydavo, kad turiu beribę širdį dar prieš pradedant psichosomatinių sesijų ciklus.
Kai į mane kreipiasi smalsūs ir iš esmės s⇆veikti trokštantys žmonės, aš dosniai dalijuosi žiniomis. Strategiškai norėjosi slapyvardžio, kuris ne tik skambėtų, bet ir atskleistų esmę. Taip suderėjo vardas ir širdis naujoje „Aurea Heart“ jungtyje. Nes čia viskas apie nuoširdžias (nuo širdies) jungtis.
Kaip suprantate „tikrumą“ savirealizacijoje ir kasdienybėje? Kaip tai atsispindi Jūsų santykyje su klientais?
Atsimenu, kai praleidau vieną IBMT studijų modulį ir pasirinkau jį praeiti su kita grupe, kurioje vienos moters kelių mėnesių vaikelio vardas buvo Tikrumas – nuo tos akimirkos šis žodis man skamba kitaip. Iki tol tikrumas buvo apie „kažkokį“ žmogų, o dabar... tai apie visapusišką žmogų, kuris iš esmės yra nuoširdus ryšyje su savimi, todėl ir su kitais.
Dabar tikrumas man – tarsi sąvoka, apibūdinanti buvimą nuoširdžiu žmogumi. Žmogumi, kuris savo egzistenciją sugeria ir realizuoja per keturis sluoksnius: įkūnydamas fiziškai, išjausdamas emociškai, tyrinėdamas mentaliai ir apjungdamas dvasiškai (visai kaip mano sukurtoje S⇆VEIK sistemoje, kuria remiuosi ne tik darbe, bet ir gyvenime).
Įdomu, kad klausime atskyrėte savirealizaciją nuo kasdienybės, nors aš tarp jų dedu lygybės ženklą. Kodėl? Nes kiekvienas mano (ir tavo) judesys, garsas, sakinys, žvilgsnis, patiktukas „Instagrame“, pirkinys ar kažko (ne)darymas = savo vidaus realizacija, kuri balsuoja: „Aš noriu šito daugiau pasaulyje!“ Įsivaizduojate, kokią didelę atsakomybę nešame su savo (ne)tikrumu ir savęs realizavimu? Mes kiekvieną akimirką balsuojame!
O kaip jau sakiau, Dievas dosnus, o norai pildosi lengvai, todėl vis labiau atsirenku, kas išeina iš manęs. Tačiau kartu pasitikiu tais „atsitiktiniais“ kūniškos išminties impulsais ir leidžiu sau būti taip, kaip būnasi akimirkoje – žinoma, su visa pagarba aplinkai, su visa atlapa širdimi Dievui. Ir tada, tik taukšt, – koks nenusisekęs skambutis, planų atšaukimas ar atsitiktinis migrenos išpuolis po 13 metų pertraukos. Sėdžiu su savimi ir klausiu: „Nagi, nagi, Aurelija, tai kur vėl bandei save apgauti?“
Panašiai ir su klientais – kuo daugiau nuoširdaus tikrumo turiu savyje, tuo lengviau juos lydžiu atgal… pas juos pačius, į širdingą ryšį su savimi per tuos nuostabius keturis egzistencinius tikro žmogaus sluoksnius, kuriuos kiekvieną būtina papildyti ir išreikšti tikrume. Manau, geriausiai apie tikrumą sesijose Jums atsakytų klientai, nes jie dažnai džiaugiasi mano paprastumu bendraujant lygiavertiškai, atvirai, gana tiesmukai, švelniai ir neleidžiant apgaudinėti savęs.
Konsultuojate psichosomatikos temomis. Kodėl, Jūsų manymu, žmonės vis dar bijo savo simptomų? Kodėl jie dažnai laukia tiek, kol nebegali pakelti skausmo, t. y. ignoruoja kūno siunčiamus ženklus?
Nesu tikra, ar bijo… Bet tikrai labai ribotai supranta. O jeigu ir bijo, tai todėl, kad taip daugelis buvome mokyti – nepažinti, nesmalsauti, nepasitikėti, netyrinėti ir tikrai nerasti savų atsakymų (nors mano kūnas kalba tik man ir tik apie mane). Vietoj to buvome mokyti kraštutinumų, pavyzdžiui:
- Nekreipti dėmesio ir tiesiog susiimti; neapsimetinėti, kad skauda; nevaidinti aukos; pakentėti; „paverksi ir praeis“; „tuoj trenksiu per užpakalį ir galvos nebeskaudės“...
- Iškart rodyti tėvams, kad jie vežtų į priimamąjį; „gūglinti“ visas galimas reikšmes; iš anksto apsisaugoti, kad tik neduokdie susižeisi; daryti visus įmanomus tyrimus; pereiti visus įmanomus daktarus; pasikonsultuoti su visomis kaimynėmis, kad jos ilgai laikytų gailintį žvilgsnį, lyg už dviejų dienų numirsi, nors tik gerokai pasukai čiurną.
- Slopinti, slopinti, slopinti… Kuo? Vaistais, antibiotikais, šaldymu, operacija, lašelinėmis... Nes jei nejauti – vadinasi, bėdos nėra. O jeigu jauti – vadinasi, gali būti didelė bėda. O didelėms bėdoms nėra laiko ar vietos gyvenime, nes reikia dirbti, uždirbti, kitus, vaikus sužiūrėti, tvarkytis...
Pirmasis variantas įvedė silpnumo baimę per kaltę ir gėdą, antrasis – nesaugumo baimę per nepasitikėjimą savimi, o trečiasis – jautimo baimę per atskirtį nuo kūniškų pajautų. Taip vietoj ryšio turime izoliaciją, kuri sukuria nestabilų pagrindą nervų sistemai, blogina komunikaciją viduje (kūne ir psichikoje), skatina nesąmoningai įsitempti nuolatiniam budrumui ir kontrolei.
Tiek kūno ignoravimas, tiek perdėtas fizinių pojūčių sureikšminimas rodo žmogaus atskirtį nuo savęs, nuo realybės, todėl ir nuo tikrumo, nuo širdies.
Kaip galime keisti tokį santykį su savimi ir išmokti labiau pasitikėti savo kūnu?
Pirmasis žingsnis bet kokiam pokyčiui yra PRIPAŽINTI savo tašką A, kuriame dabar realiai esu. Klausti savęs ne „kodėl“, o „kaip dabar yra?“ Tai grąžina į dabartį ir parodo, nuo ko jau dabar realiai galiu pradėti.
Pirmasis žingsnis bet kokiam pokyčiui yra PRIPAŽINTI savo tašką A, kuriame dabar realiai esu. Klausti savęs ne „kodėl“, o „kaip dabar yra?“
Daryti pokytį po žingsniuką ir, svarbiausia, mokytis iš priešingą pavyzdį atspindinčio žmogaus. Tarkime, jei dabar bijai kiekvieno savo simptomo, mokykis iš tų žmonių, kurie pasitiki savo kūno siunčiamais ženklais – tai galiu būti aš, mano kolegos ar net tavo artimi draugai. Pripažinti ir susidurti su kitokiais pavyzdžiais – nuostabi pradžia.
Kai pasiekiama šio žingsnio riba, tada einama toliau – pavyzdžiui, į psichosomatikos sesijas. Jei norisi kryptingo S⇆VEIK jau dabar, rekomenduoju pradėti nuo dovanų aureaheart.com puslapyje, o tada pereiti prie įrankių, kuriuos rasite concordusaltus.com.
Koks buvo Jūsų stipriausias kūno ženklas gyvenime, kurį išdrįsote išgirsti?
Jei taip atvirai iš širdies prisipažinti, tai išdrįsau ne po vieno kūno ženklo, o po kūno ženklų intensyvumo, kuris vienu metu buvo toks didelis, jog nebegalėjau ignoruoti realybės. Sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta – tai galioja ir psichikai bei nervų sistemai, nes žmogus kaip jungčių visuma geba vis daugiau ir daugiau toleruoti streso, kol… nebeatlaiko.
Mano nebeatlaikymas įvyko, ačiū Dievui, per santykį, nes kūnas maksimaliai laikėsi kaip nuožmus karys, ir tik po išsiskyrimo suvokiau, kiek buvau save nualinusi. Atsistatinėju dar iki dabar (maždaug nuo paauglystės, kai viskas užsimezgė).
Linkiu mokytis iš mano klaidų ir kurti ryšį su savimi ne iš skausmo, bet iš vidinės motyvacijos pažinti save ir įgusti, kad kitos kartos po mūsų elgtųsi su savimi sveikiau.
Iš savo darbo patirties – ką žmonėms dažniausiai skauda ir kokios giluminės priežastys slypi už šių skausmų? Kokias bendras psichosomatinės simptomatikos tendencijas pastebite?
Kadangi daugiausia dirbu su lietuviais, kalbėsiu remdamasi lietuvių mentalitetu. Nugaros apačios bei pečių lanko skausmai daugumai tiek įprasti, kad kartais net pamiršta juos paminėti konsultacijose arba nurašo: „ai, čia jau nieko nebepadarysime…“ Kodėl? Nes nugaros apatinė dalis dažniausiai (bet ne visada) atspindi ribotą požiūrį į finansus, materialinį nesaugumą (daugeliu atvejų tai paveldėta baimė iš giminės sistemos, nes ankstesnės kartos pragyveno karus, sovietmetį, tremtis ir kitus sunkumus).
Taip pat nugaros apačios skausmai ar įtampa rodo, kad žmogus pasiduoda aplinkos stūmimui jam nenorima linkme. Pavyzdžiui, širdis kviečia pradėti savą verslą, o artima aplinka sako: „susirask normalų darbą.“
Pečių ir kaklo įtampa mano patirtyje persipina su kitais fiziologiniais niuansais, todėl nebuvo užfiksuota aiškių atsikartojančių tendencijų. Tačiau ji rodo nuolatinį budrumą, kuris dažnai ne tik paveldėtas, bet ir atsiranda augant smurtinėje aplinkoje.
Šiuo metu matome nerimo ir panikos atakų, odos bei virškinimo problemų bangą. Kas bendro tarp jų?
Pirmiausia – įgūdžių ir suvokimo trūkumas apie emocijas: kas jos yra, kaip veikia ir ką su jomis (ne)daryti. Dėl šių ir kitų gilesnių priežasčių dauguma išmokome slopinti emocijas, numoti ranka į save ir tikrąją vidinę būseną, kurią psichika labai aiškiai primena simptomais.
Šiuo metu matome nerimo ir panikos atakų, odos bei virškinimo problemų bangą. Kas bendro tarp jų?
Pirmiausia – įgūdžių ir suvokimo trūkumas apie emocijas.
Antra, tai – neįsisąmoninta identiteto paieška ir savarankiškumo trūkumas. Trečia, gili vidinė tuštuma vietoj priklausymo ir saugumo poreikių, be kurių pradedame izoliuoti save arba viską kontroliuoti. Galiausiai, visa tai susikaupia į negebėjimą atsirinkti arba draudimą sau gyvenime rinktis tai, kas išties sava, autentiška ir atitinka vidinę tiesą.
Bendrai tariant, žmonėms dažniausiai „skauda sielą“, o apie tai mums informuoja psichika (siela ir Dievas) per kūną – nes kai paliečia fiziškai, nebegalime to ignoruoti ir pagaliau bent šiek tiek kitaip susimąstome.
Žmonėms dažniausiai „skauda sielą“, o apie tai mums informuoja psichika (siela ir Dievas) per kūną – nes kai paliečia fiziškai, nebegalime to ignoruoti ir pagaliau bent šiek tiek kitaip susimąstome.
Ką reiškia dirbti su kūnu ne per jėgą ar, tarkime, vartojant stiprius cheminius vaistus, o per ryšį? Gal galite pateikti pavyzdžių iš savo darbo patirties?
Apie tai turiu įrašą „YouTube“ kanale su plačiu paaiškinimu, tad pabandysiu pateikti esmę. Įsivaizduokite, kad Jums (Dievui ar Sielai/psichikai) labai reikia pasikalbėti su manimi (su žmogaus ego per kūną): tiesioginis ryšys – jūs ateinate, pasakote, aš, išgirdusi, įsiklausau, galiu pasitikslinti, kol susivokiu ir reaguoju sprendimu bei veiksmu.
Netiesioginis ryšys per jėgą arba tarpininką – gydytoją, šamaną, vaistus, papildus, kremus ir pan. Pavyzdžiui, jūs pasakote savo draugei, kad ji paskambintų kaimynei, o ji – mano mamai, ir mama pasakytų man. Ką tai duoda? Informacijos iškraipymą, žymiai ilgesnę procesų trukmę, be to, tikimybę, kad kažkas svarbaus bus „pamiršta“ perduoti.
Dirbant su kūnu per ryšį reiškia tiesiogiai komunikuoti su savimi per save, o ne remtis svetimu matymu ar dirbtine jungtimi.
Dirbti per jėgą, dirbtinai, be tiesioginio ryšio reiškia versti save, bandyti atitaikyti kūnui net neįsiklausant į save. Tai panašu į situaciją, kai mudviejų pokalbio metu Jūs klausinėtumėte apie audimo stakles ir stebėtumėtės, kodėl nieko neatsakau apie psichosomatiką – beryšio jausmas.
Per psichosomatines sesijas darbas su kūnu ir gijimas ryšyje vyksta per judesį, kvėpavimą, emocijas, vaizdinius, intuityvius atsakymus, prisilietimus, kūno padėtį, garsus… Klientai atranda, patiria ir supranta savimi – taip žinojimas tampa suvokimu, o pokytis – nauja ląstelinio lygmens tiesa, pavyzdžiui: nebereikia bijoti, nes pasitikiu savo vidine galia.
Darbas su kūnu ir gijimas ryšyje apima terapinį santykį, kuriame atsiveria erdvė viskam, kas buvo sulaikyta laikotarpiu nuo pat apvaisinimo iki dabarties. Kai ryšys yra saugus ir pasitikima kūnu, nervų sistema savaime atsileidžia, ir vidinė komunikacija tampa efektyvi – savęs spaudimas ar tarpininkai tiesiog nebereikalingi.
Kas slypi už Jūsų sukurtos S⇆VEIK® sistemos? Ką reiškia šis pavadinimas ir kaip ji veikia?
Slypi proto pamėgtas skirstymas (į 4 egzistencinius sluoksnius) ir širdies pamėgta nežinomybė. Čia vėlgi dera žmogaus poliškumas, psichikos kompleksiškumas ir gyvenimo subjektyvumas. „Žemiškiau“ kalbant, S⇆VEIK® sistema šifruojasi šitaip: S raidė atstovauja žodį „sąmoningai“. VEIK atstovauja būtinybę veikti. Dvikryptė rodyklė nurodo abipusę jungtį pačia plačiausia ir giliausia prasme, pvz., dvasinio lygmens klausimai veikia kūno materinę išraišką tiek pat, kiek fizinės traumos gali sukelti egzistencines krizes. Kuo esu sąmoningesnė dabartyje, tuo man aiškiau, ką jaučiu ir kokie sprendimai bei veiksmai yra reikalingi; o kuo kryptingiau veikiu, tuo labiau plečiasi sąmoningumas. Taip gijimas tampa neišvengiamu rezultatu.
Tad s⇆veikti = sąmoningai veikti (ir veiksmingai sąmonėti). Skamba paprastai, ar ne? Pabandykite bent dieną išlaikyti maksimalų sąmoningumą kiekvieną akimirką ir parašykite man asmeniškai, kuo ta diena skyrėsi nuo kitų.
Kuo esu sąmoningesnė dabartyje, tuo man aiškiau, ką jaučiu ir kokie sprendimai bei veiksmai yra reikalingi; o kuo kryptingiau veikiu, tuo labiau plečiasi sąmoningumas.
Tai yra esminis sisteminis konceptas, kuris slypi ne tik už mano vedamų sesijų individualiai ar grupėse, ne tik už kuriamų kursų ar praktikų, bet ir už mano pačios kasdienybės bei santykių. Nes aš dirbu tuo, kuo gyvenu, remiuosi įkūnyta praktika. Juk klientus atvedame tik iki ten, kur patys esame atėję, ir „ištraukiame“ tik iš ten, iš kur patys specialistai buvome išlipę.
O kaip žmonėms gali pasitarnauti Jūsų įkurtas „Concordus Altus“? Papasakokite apie šio projekto naudą.
Dirbant su klientais, mano giliai analizuojantis ir sistemingai kuriantis protas greitai užfiksavo bazines simptomų priežastis. Jų sprendimus sudėjau į konkrečius įrankius, kad žmonės galėtų pasiimti šiuo metu reikiamiausią sprendimą. Tai erdvė ugdyti savaiminį gijimą ir pasiruošti individualiam sesijų ciklui.
Efektyviausia seka: 1) Energijos atkūrimo meditacija. 2) Bambos spinduliavimas. 3) Momentinis saugumo atkūrimas. 4) Vaikų ligų psichosomatika. 5) Saugumo teorija + praktika. 6) Terapinio rašymo mokymai. 7) Tapatybės kursas. 8) Simptomo pažinimo praktika. Jei ši seka netraukia, kviečiu jungtis į kitą – Širdies Darnos praktikų ciklą, nes tai ne tik sveikatą, bet ir gyvenimą gydanti kelionė su bendraminčių grupe. Taigi „Concordus Altus“ – nuolat papildoma savarankiško gijimo erdvė su praktiniais sprendimais.
Kokius metodus dažniausiai taikote darbe? Kaip jaučiate, ką žmogui tuo metu svarbiausia išgirsti ar išjausti?
Lengviau būtų pasakyti, ko netaikau, todėl jau ieškausi, kur geriausiai to išmokti... šaržuoju. Kažkiek. Nors vyras klausinėja, ar šiemet ko nors naujo nepradėsiu studijuoti. Baisu prisipažinti, kad taip. Bet jis mane supranta ir palaiko. Užtat esu dėkinga jam.
Darbe derinu kūno-judesio, vizualizacines ir piešimo technikas kartu su emocijų įsisąmoninimu bei itin taiklių klausimų uždavimu. Neturiu tikslo gydyti ar pateikti teorinių atsakymų, bet lydžiu klientus į jų savaiminį aiškumą. Taip jie patys ugdo vidinį liudytoją/terapeutą, todėl jaučiasi saugiau ir labiau pasitikintys savimi bei kūnu. Todėl sesijose simptomai išsipakuoja kaip galingi resursai, teikiantys visapusę ir ilgalaikę sveikatą.
Kaip jaučiu, ko reikia klientui? Apsinuoginsiu… Žinote tą jausmą, kai praeini didelį skausmą, kuris apdovanoja gebėjimu, pradžioje veikiantį kaip rykštė, o įvaldžius jaučiasi lyg supergalia? Ne, tai tikrai ne aiškiaregystė ar būrimai (šypsosi). Man taip yra su hiperempatiškumu, susiformavusiu kaip savisaugos mechanizmas vaikystėje. Seniau tai buvo problema, nes lengvai „pamesdavau save kituose.“ Įvaldžius, darbe padeda tikslingai atliepti klientus ir lygiagrečiai išlaikyti dėmesį savyje.
Kuo geriau jaučiu save, tuo geriau jaučiu klientus, tuo aiškesni sesijų procesai. Sukūrus tinkamą terapinį santykį, išties viską diktuoja kliento pasąmonė jam esant gilioje ryšio su savimi būsenoje. Aš tik lydžiu, liudiju, laikau erdvę ir kaskart žaviuosi šiuo Dievo kūriniu (klientais).
Kokiais būdais žmonės gali su Jumis susisiekti ar dirbti – individualiai ar per projektus? Ką laikytumėte sėkmingu bendradarbiavimu?
Greičiausiai esu pasiekiama socialiniuose tinkluose, kuriuose dovanoju begales vertingo turinio. Sėkmingas bendradarbiavimas (kaip ir bet kurios kitos rūšies santykis) vėlgi yra apie kokybiškas jungtis – pažinti vieni kitų poreikius, išsigryninti bendrą kryptį, tikslą ir kurti abipusio laimėjimo variantus. Iš esmės esu labiau apie ilgalaikius, tęstinius ar pasikartojančius projektus, nors ne kartą dalyvavau vienkartinėse stovyklose ar mokymuose kaip svečias.
Jei kam kyla smalsumas susijungti individualioms sesijoms ar projektams, bet norisi geriau pažinti mane ir dar pasiimti požiūrį į sveikatą keičiančias dovanas, rekomenduoju užsukti į aureaheart.com puslapį.
El. p.: info@concordusaltus.com
