Kodėl kartais net stipriausias skausmas neturi aiškios medicininės priežasties, o liga tarsi priverčia sustoti ir pažvelgti giliau – į save? Kūnas niekada nemeluoja – jis tyliai, bet ištikimai atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje. Nerimas, pyktis, nurytos ašaros ar neišsakyti žodžiai galiausiai tampa fiziniais simptomais, jei ilgai jų nepastebime.
„Gal ne visiems taip greitai įvyksta stebuklai, bet jaučiu, kad man buvo duota galimybė išgyventi tam, kad padėčiau kitiems“, – sako klinikinę mirtį išgyvenusi ir ne vieną nepagydomą ligą išsigydžiusi kūno terapeutė SAULĖ PIPIRĖ. Su daugiau nei 14 metų psichosomatikos srityje dirbančia specialiste kalbamės apie tai, kaip emocijos tampa kūno kalba, kaip atpažinti ligos siunčiamas žinutes ir atkurti ryšį su savimi.
Pirmiausia, kad visiems būtų aišku, apibrėžkime, kas yra psichosomatika?
Psichosomatika – tai ryšys tarp psichikos ir kūno. Viskas, kas nutinka kūnui, veikia psichiką, o kas vyksta psichikoje, persiduoda kūnui. Tai vientisa sistema. Medicinoje ši sritis labiau konkretizuota tokių tyrėjų kaip vokiečių onkologas profesorius Raikas Hameris, kuris po asmeninio sukrėtimo pradėjo tyrinėti smegenų židinius, atsirandančius po stiprių emocinių šokų, ir kaip jie susiję su onkologinėmis ligomis.
R. Hameris buvo gydytojas, kurio sūnų netikėtai nušovė per incidentą, ir šį faktą buvo bandoma nuslėpti. Po šio sukrėtimo jam pačiam diagnozuotas sėklidžių vėžys, o jo žmonai – pieno liaukų vėžys. Abu iki tol buvo sveiki. R. Hameriui kilo klausimas, kaip tokie rimti susirgimai galėjo prasidėti be jokios fizinės priežasties, ir jis pradėjo ieškoti sąsajų tarp emocinių patirčių ir fizinių ligų. Tirdamas MRT nuotraukas, jis pastebėjo tam tikrus židinius smegenyse, kurie siejosi su konkrečiais organų pažeidimais. Jis iškėlė teoriją, kad stiprus emocinis šokas, kurio negalime išgyventi ar išreikšti, įrašo konfliktą smegenyse, o šis siunčia impulsą į konkretų kūno organą.
Psichosomatika – tai ryšys tarp psichikos ir kūno. Viskas, kas nutinka kūnui, veikia psichiką, o kas vyksta psichikoje, persiduoda kūnui. Tai vientisa sistema.
Nors R. Hamerio požiūris dažniausiai taikomas onkologijai, aš savo darbe psichosomatiką suprantu plačiau. Net traumos ar nelaimingi atsitikimai man yra neatsitiktiniai – jie žymi konfliktą psichikoje. Pavyzdžiui, vienam pacientui lūžo kaulai ir buvo sužalotas veidas. Per terapiją jis atpažino, kad viduje jautėsi labai nesaugus, nors išoriškai save visada vaizdavo kaip užtikrintą ir stiprų. Jo veidas tapo žinute apie vidinį konfliktą – skirtumą tarp to, ką jis rodė kitiems, ir to, ką jautė iš tikrųjų.
Dar vienas pavyzdys. Savo dukrą nuo mažens mokiau įvardyti, kaip jaučiasi. Kai jai buvo vos dveji, ji galėdavo pasakyti: „Aš nuliūdusi, man reikia pabūti vienai, pakvėpuoti ar apsikabinti.“ Ji greitai išmoko atpažinti savo būsenas ir jas išsakyti. Bet kai pradėjo lankyti mokyklą, namo parsinešė įprotį slopinti jausmus. Kartą ji susižeidė ir pradėjo juoktis, nors aiškiai mačiau, kad jai skauda. Ji bandė „gerai pasirodyti“, kaip matė tai darant kitus. Tada sustabdžiau ją ir pasakiau: „Tau skauda, tu gali verkti.“ Ji iškart pravirko, išliejo skausmą ir po kelių minučių buvo visiškai rami. Tai pavyzdys, kaip galima atkurti ryšį su savimi.
Kodėl daug žmonių yra praradę ryšį su savo kūnu?
Kai gimstame, esame labai jautrūs, susijungę su pasauliu, su mama, su savimi. Kūdikis dar neverkia, o motinos krūtinę jau pradeda veržti susikaupęs pienas – toks artimas tas ryšys. Kūdikis savęs net neskiria nuo mamos, jo patirtis yra vientisa, intuityvi, jautri aplinkai. Tačiau augdami pradedame patirti atsiskyrimą: tėvai ir visuomenė mus moko, kad emocijas reikia kontroliuoti arba slopinti, kad neverkti yra geriau nei verkti, kad būti stipriam – tai nesiskųsti.
Vaikystėje, kai vaikas patiria neigiamas emocijas ir išgirsta „nustok verkti“, „ko čia bijai, eik ir padaryk“, jo pirminė reakcija – verksmas ar baimė – nepatvirtinama. Jis išmoksta, kad tai, ką jaučia, yra neteisinga ar nepriimtina. Vėliau tai virsta įsitikinimu, kad mano jausmai – nesvarbūs, netikri arba netinkami. Kuo dažniau tai kartojama, tuo labiau žmogus atitrūksta nuo savo kūno signalų – jis nebeatskiria, kurioje vietoje kūnas jaučia įtampą, kas jį džiugina, o kas vargina.
Saulė Pipirė. Asmeninio archyvo nuotr.
Be to, daugelis mūsų tėvų ar senelių kartos žmonių patys nebuvo išmokę tvarkytis su emocijomis, nes buvo mokyti išgyventi sunkius laikus, tad jausmai dažnai būdavo slopinami. Taip karta po kartos išmokstame nebejausti. Vėliau gyvename „iš galvos“, pagal lūkesčius, vaidmenis, socialinius įsipareigojimus. Pradedame veikti automatiškai, pagal pasąmoninę programą, kas dar vadinama ir genetinėmis ligomis. Tačiau genas aktyvuojasi tik susidarius sąlygoms, t. y. darant tą patį arba jaučiant tuos pačius pasąmoninius išgyvenimus.
Ką mūsų kūnas iš tikrųjų bando pasakyti per ligą – ar tai tik fizinis sutrikimas, ar ir emocinis signalas?
Reikėtų paminėti, kad traumos yra dviejų rūšių – šoko ir besivystančios. Kūnas – tai paskutinė stotelė. Kol liga pasireiškia fiziniame lygmenyje, psichikoje jau būna ilgai kauptas konfliktas. Jeigu emocijos lieka neišreikštos, jos pradeda reikštis per fizinius simptomus. Kūnas kalba tada, kai žmogus jam siunčiamos žinutės neišgirdo kitaip.
Kūnas – tai paskutinė stotelė. Kol liga pasireiškia fiziniame lygmenyje, psichikoje jau būna ilgai kauptas konfliktas.
Kai žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje, bėgime, ignoruodamas savo jausmus ir poreikius, organizmas ieško būdo sustabdyti šį ciklą. Tuomet kūnas ima „kalbėti“ – per nuovargį, per skausmą, per lėtinę įtampą, o galiausiai – per ligą. Liga tampa ženklu, kad kažkur gyvenimo kelyje buvo peržengtos ribos: savęs apleidimas, slopinamas pyktis, neišsakyti jausmai, vidiniai konfliktai. Kai kurios ligos dažniausiai siunčia ne tik signalą, kad sutriko fizinė funkcija, bet ir kvietimą pažvelgti giliau – į emocinį foną, į santykius, į vidines nuostatas. Ir jei mes išgirstame šią žinutę, liga gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir didžiausia transformacija.
KAIP NEIGIAMOS EMOCIJOS IR MINTYS VEIKIA TAM TIKRĄ ORGANĄ:*
- Pyktis: labiausiai paveikia tulžies pūslę ir kepenis.
- Pavydas: dažniausiai atima visas kūno jėgas.
- Nuoskaudos: dažniausiai kelia onkologiją silpniausioje vietoje.
- Gėda: moteriški / vyriški organai bei potencija.
- Savikritika / nemeilė sau: dažniausiai kyla iš kaltės.
- Kaltė: dažniausiai – krūtinė, plaučiai, gerklė. Kaltė skatina išstūmimą iš pasaulio, kai pasąmoningai renkuosi mirti, kad kiti galėtų gyventi.
- Baimė: pažeidžia inkstus.
- Atidėliojimas: pažeidžia sąnarius, raumenų tonusą ir lemia nervų sistemos išsiderinimą.
- Pagieža: kaip ir nuoskauda, tik stipriau, dažniausiai kelia onkologiją silpniausioje vietoje.
- Melas: iškreipia apatinio veido raumenis – „gyvenu pagal dvi tiesas“. Pažeidžia nervų sistemą bei atmintį.
*Tai bendro pobūdžio įžvalgos – kūnas tą pačią emociją gali kaupti ir visiškai kitoje vietoje, todėl būtina konsultuotis individualiai.
Gydytojas ir psichosomatikos tyrinėtojas Gabor Maté, apibūdindamas autoimunines ligas, sako, kad tai situacija, kai kūnas „puola“ save – kai žmogus nuolat save kaltina, slopina emocijas, nepripažįsta savo poreikių. Ar sutinki su tokiu požiūriu?
Tikrai taip. Autoimuninės ligos – tai ne tik fizinis, bet ir gilus emocinis signalas. Kai žmogus nuolat save menkina, slopina emocijas, atsisako savo poreikių, kūnas ima tai atspindėti ląstelių lygmenyje.
Liga tampa ženklu, kad kažkur gyvenimo kelyje buvo peržengtos ribos: savęs apleidimas, slopinamas pyktis, neišsakyti jausmai, vidiniai konfliktai.
Maté sako, kad 80 proc. atvejų autoimuninėmis ligomis serga moterys, nes jų psichika jautresnė nei vyrų. Jos dažnai gyvena su vidine programa – „aš neturiu teisės į save“. Jos iškelia visus kitus – vaikus, vyrą, darbą – o sau skiria dėmesio tik jei lieka laiko ar pinigų. Tai sena protėvių bei visuomenės programa. Iš išorės tokios moterys atrodo labai dosnios, bet viduje kaupiasi nuovargis, nusivylimas, nuoskaudos. Pasąmonėje rašomos „skolos“, moterys jaučiasi nesvarbios, duodančios daugiau, nei gaunančios. Tada kūnas pradeda „valgyti“ pats save – puola savo audinius, nes nebesugeba priimti meilės, dėmesio ar pagalbos. Tai yra savęs puolimas, kuris ilgainiui tampa liga.
Saulė Pipirė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pas mane jogoje lankėsi labai graži, jauna, rūpestinga moteris. Ji visą save atiduodavo vaikams, vyrui, darbui – visur bandė būti gera, viską spėti. Nors jos vyras buvo stiprus, pajėgus pasirūpinti ir ja, ir šeima, ji vis tiek visko imdavosi viena. Klausiau jos: „Kada tu pasirūpini savimi?“ Ji sakė: „Aš ateinu kartą per savaitę į tavo jogą – tai mano laikas sau.“ Tai juokingai mažai. Neilgai trukus jai pradėjo skaudėti viso kūno raumenis – atsirado pirmieji simptomai, bet ji neturėjo laiko sustoti ir pasigilinti į juos. Netrukus jai diagnozavo sunkią autoimuninę ligą – sisteminį jungiamojo audinio pažeidimą.
Kokią žinią mums perduoda vėžys, kuris dabar yra taip plačiai paplitęs?
Vėžys – tai labai aiški žinutė, kad mūsų kūnas pasiekė ribą. Tai nebėra tik fizinis darinys, kuris atsirado iš niekur. Jis yra staigaus šoko arba ilgalaikio emocinio, psichinio ar net dvasinio konflikto pasekmė. Aš visada sakau, kad auglys nėra priešas – tai bandymas pažadinti žmogų jo autentiškam gyvenimui.
Labai dažnai matau žmones, kuriems onkologinės ligos atsiranda po ilgų metų slopinimo, kai jie viską nešė vieni, daugybę susikaupusių nuoskaudų, kai buvo labai daug atsakomybės už kitus ir itin mažai vietos sau. Kaip R. Hameris sakė – vėžys atsiranda ten, kur buvo didelis, netikėtas emocinis šokas, kuris buvo užgniaužtas bei patirtas „izoliacijoje“.
Onkologija gali būti ir savęs atsižadėjimo simbolis. Kai žmogus viską daro dėl kitų, pamiršta save, tampa pernelyg „geras“, kad tik patiktų, kūnas galiausiai pasako „stop“. Tada reikia naujo požiūrio, naujo santykio su savimi. Ne per kovą, bet per atjautą, švelnumą ir suvokimą – kas man skauda, ką aš nešiojuosi, ko vis dar sau tyliai neleidžiu ar bijau.
Onkologinės ligos nėra bausmė. Tai labai galingas signalas, kad laikas keistis.
Kai ateina žmogus su onkologine ar kita diagnoze, palydžiu jį į patyrimą: „Ką tavo kūnas nori tau pasakyti?“ „Kuo tau naudinga ši liga – ką gali dabar daryti ar ko nedaryti, sirgdamas ja?“. Ir dažniausiai tie žmonės išgyvena tikrus jausmus, patirtis, emocinį skausmą, kurio anksčiau negalima buvo reikšti, pavargimą nuo gyvenimo, tai, kad jie viską darė „teisingai“, bet pamiršo save. Ir tada prasideda tikras gijimas – ne tik fiziškai, bet ir emociškai, net dvasiškai.
Todėl onkologinės ligos nėra bausmė. Tai labai galingas signalas, kad laikas keistis. Ir jei mes išdrįstame į jį pažvelgti ne tik kaip į pavojų, bet ir kaip į galimybę atkurti ryšį su savimi, sustoti, persvarstyti, paleisti, tada įvyksta didžiausias virsmas.
Kokią emocinę informaciją saugo mūsų dantys?
Kiekvienas dantis turi ryšį su tam tikru organu, be to, atspindi kiekvieną protėvį. Net jei dantis ištrauktas, galima dirbti su to danties tema. Pati turėjau problemą su dantimi, kuris atitinka plaučius. Mano gyvenime buvo daug liūdesio, praradimo, neleidimo sau gyventi taip, kaip norėjau. Tai buvo susiję su šeimoje patirtais sukrėtimais. Kai man reikėjo tvarkyti dantį, viduje jungiausi su protėvių linija, dėkojau, įvardijau, kad viskas, kas buvo, buvo teisinga. Dantis liko gyvas, nors buvo itin maža tikimybė jį išsaugoti.
Dantų sąsaja su kūno organais. Kinų medicinos nuotr.
Dantys dažniausiai yra susiję su apsisprendimais, gyvybine energija, savivoka, taip pat – su gimine ir pagrindu, ant kurio stovime. Jie – tai mūsų atrama, mūsų išlikimo, instinkto, kovos už save zona.
Kiekvienas dantis turi ryšį su tam tikru organu, be to, atspindi kiekvieną protėvį.
Labai dažnai, kai žmogus negali išreikšti pykčio, kai viduje jaučia daug sukaupto konflikto, bet išorėje jį slopina, dantys pradeda irti, skeldėti, susilpnėja emalė. Gali pradėti skaudėti žandikaulį ar kramtymo raumenis, ypač jei žmogus nuolat laiko įtampą ir nesąmoningai „sukanda“ emocijas.
Tai, apie ką kalbi, susiję su mano klausimu, kaip žandikaulio įtampa ir skausmas susiję su kontrole, nepasakytu pykčiu ar slopinamomis emocijomis?
Žandikaulis dažnai atspindi sukauptą pyktį ir yra glaudžiai susijęs su dubeniu bei gimda. Kai norime išreikšti savo tiesą, bet tylime, kai jaučiame neteisybę, bet bijome pasakyti – visa tai kaupiasi žandikaulyje ir fiksuoja dubens dugno audinius. Liaudyje sakoma – daryti ką nors sukandus dantis. Ta įtampa gali virsti migrena, skausmais, netgi kaulų pokyčiais.
Yra teorijų, teigiančių, kad vaikai iki septynerių metų yra itin susiję su mama ir jos emocijomis, todėl jei mama prastai jaučiasi emociškai, tai pasireiškia kaip liga vaiko fiziniame kūne – juk per kur nors reikia jas išsireikšti. Ką apie tai manai?
Sutinku. Kol vaikas neina į mokyklą, jis gyvena tarsi mamos lizdelyje. Vaikas iki maždaug septynerių–aštuonerių metų yra tarsi viena energetinė visuma su mama. Jis ne tik jaučia jos emocijas, bet ir labai dažnai jas išreiškia savo kūnu – ypač jei mama jų nesuvokia ar neišdrįsta parodyti. Vadinasi, vaiko kūno simptomai labai dažnai rodo tai, ko pati mama dar nesuvokia arba ką stengiasi nuslopinti. Pavyzdžiui, jei mama jaučiasi vieniša, atstumta, liūdi ar, tarkime, nenori eiti į nemėgstamą darbą, bet to neišreiškia, vaikas gali pradėti sirgti, kad tik pritrauktų jos dėmesį, kad ji pasiliktų namuose, būtų šalia. Arba jei mama labai stengiasi viską suvaldyti, slopina nerimą, vaikui gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, kvėpavimo problemos – kūnas tiesiog išreiškia tai, kas slopinama emociniame lauke. Astma, pavyzdžiui, dažnai yra reakcija į per didelę emocinę priklausomybę, kai vaiką tarsi dusina per stipri mamos meilė.
Kai mama pradeda gyti, vaiko simptomai dažnai išnyksta savaime, nes jų funkcija būna atlikta.
O štai nuo 7–8 metų ateina tėčio laikas, kai jis turi vaiką palydėti į platų pasaulį ir parodyti, kad jis yra saugus, kaip jame prisitaikyti. Net jei tėvai išsiskyrę, vaikui jokiu būdu negalima menkinti tėvo archetipo. Nesvarbu, koks jis yra kaip asmenybė, jis energetiškai yra tėtis ir už to stovi vaiko savivertė, stuburo sveikata bei sėkmė sociume.
Tai nėra kaltinimas tėvams. Vaikai iš meilės priima tėvų emocijas kaip savas, nes jaučia, kad taip gali būti naudingi. Jie neturi sąmoningo filtro ir pasąmoningai renkasi „nešti“ tai, ko neįmanoma įveikti kitaip. Todėl dirbdama su vaikais, visų pirma kviečiu mamą pažvelgti į save: ką aš jaučiu, ko bijau, ką slepiu. Kai mama pradeda gyti, vaiko simptomai dažnai išnyksta savaime – nes jų funkcija būna atlikta.
Kita vertus, vaikų kūnai labai jautrūs aplinkai: mitybai, stresui, užterštumui. Tad su vaikais dirbu dviem kryptimis – padedu fiziškai atstatyti kūną, bet kartu per mamą ieškome emocinės priežasties. Nes vaiko kūnas dažnai sako tai, kas yra giminės sistemoje nutylima, slepiama ar net „išstumta“.
Kaip galime pradėti klausytis savo kūno žinučių anksčiau, nei liga tampa rimta ar lėtine?
Svarbiausia – būti su savimi ir atpažinti jausmus. Paprasčiausia praktika – kas valandą skirti sau bent vieną minutę ir paklausti savęs – kaip jaučiuosi? Kas vyksta mano kūne? Ar jaučiu įtampą, ar spaudžia galvą, ar suspausta diafragma? Tą akimirką giliai įkvėpti, leisti kūnui atsipalaiduoti.
Dar viena veiksminga praktika – vakare rašyti dienoraštį. Užrašyti, ką jutai per dieną, kur susilaikei, kur tylėjai, kur norėjai pasakyti „ne“, bet neišdrįsai. Per rašymą išsigrynina jausmai ir sugrįžta ryšys su kūnu.
Paprasčiausia praktika – kas valandą skirti sau bent vieną minutę ir paklausti savęs – kaip jaučiuosi? Kas vyksta mano kūne?
Taip pat veiksminga yra 40 dienų laiškų rašymo praktika – rašyti žmogui, kuris skaudino, net jei laiškai neišsiunčiami. Pradžioje išlieti visą pyktį, o kiekvieną laišką pabaigti bent viena dėkingumo mintimi. Tai padeda išlaisvinti ne tik save, bet ir kitą.
Kaip galime išgyti, nevartodami vaistų? Gal yra dar kokių praktikų, kurias galime taikyti?
Svarbu susigrąžinti pirminį jausmą – intuiciją. Net mano minėtoji viena minutė per valandą – grįžti į save, pastebėti kūną ir kvėpavimą – jau kuria ryšį. Galima daryti sąmoningus kvėpavimo pratimus, dėkingumo praktikas, tarsi medituojant plauti grindis ar indus. Nesvarbu, kokia forma – svarbu, kas vyksta su tavimi, kai tai darai.
Taip pat naudinga dirbti su protėvių linija. Pavyzdžiui, dėkoti tiems, iš kurių atėjome – už tai, kad nutiesė mums kelią. Net jeigu negalime mylėti, visada galime gerbti – už gyvybę.
Kokia tavo asmeninė patirtis sveikstant be vaistų? Žinau, kad esi patyrusi net ir klinikinę mirtį.
Turėjau lėtinių ligų, stiprias alergijas, vaikystėje – astmą. Vėliau – stuburo slankstelio pasislinkimą. Buvau gavusi diagnozes, dėl kurių gydytojai sakė, kad gyventi visavertiškai negalėsiu. Esu patyrusi klinikinę mirtį, kai operacijos metu man nesuveikė anestezija ir, nebeištvėręs skausmo, mano kūnas tiesiog „atsijungė“. Bet vidinis balsas sakė: „Dar per anksti mirti“. Teko išgyventi ir auglių patirtis. Vieną kartą auglys pilve dingo prieš suplanuotą operaciją – tiesiog po mėnesio jis išnyko. Kitą kartą MRT tyrimas parodė 10 cm auglį. Tąsyk supratau – reikia išeiti iš sėkmingos, bet man žalingos darbo aplinkos. Išvykau į kelionę po Braziliją, po keturių mėnesių pasirodžiau gydytojams – auglio nebebuvo. Visus šiuos iššūkius atpažinus per psichosomatiką ir pavertus pamokomis bei pasirinkus save, kūnas pradėjo gyti.
